Nudžiugęs, jog pavyko įveikti ne visai standartinių Romualdo BALIUTAVIČIAUS klausimų maratoną, pašnekovas pasigriebė vieną iš savo dešimties gitarų ir užgrojo. Tuo pasinaudojo fotografas Vadimas SIMUTKINAS...

„Kaip tave teisingiausia būtų vadinti?“ - klausiame Vilijaus Vaišvilos. - Menininkas? Tapytojas? Skulptorius? Poetas? Dainorius? Muzikantas?..“ - „Visų galų meistras. Greičiausiai, taip“, - plačiai nusišypso tas ir paklausia: „Gal žinai, kam reikia šitos kieme lakstančios katytės? Buvo kelios, o ji užsibuvo pas mus...“

- Viename socialiniame tinklapyje nurodyta, jog esi „vyras“ ir „vedęs“. Tik tiek. Ar reikėtų suprasti, kad šitie du žodžiai visiškai nusako esmę?
- Turbūt... Esu šeimos galva ir vedęs. Grafoje „Sex“ nurodžiau esąs vyras. Kam jiems to reikia – kas ten žino.

- Esi Amerikos portretistų asociacijos narys. Tapei Danijoje, o štai gyveni – Lietuvoje... Kosmopolitiškas portretas...
- Danai pagal tai ir „užsikabino“. Anais laikais interneto nebuvo. Gavau laišką su pasiūlymu, atsakiau, paskui dar vieną... Dabar viskas paprasčiau: paspaudei mygtuką – pykšt pokšt, ir viskas.

Daugiau kaip vėliavėlė man paliko tas „portretistas“...

- Kiek anksčiau Hiustone buvo pristatytas tavo 12 darbų ciklas „Reinkarnacija“. Ko gero, pavadinimas ne šiaip sau? Kur ir kuo tikiesi atgimti „kitame gyvenime“?
- Dailininku atgimti nebenorėčiau... Kuo nors ramesniu. Taip ant greitųjų sunku atsakyti... (Mąsto.) Bet jau tikrai ne dailininku! Gal budistų vienuoliu? Po to, žiūrėk, gal ir iki Dalai lamos „desikapstysiu“? Ramybės, ramybės... Sako, jog vis geresni ir geresni žmonės atgimsta, tik kodėl tuomet gyvenimas negerėja? Ai, dar norėčiau atgimti valdininku. Daugumos lietuvių svajonė dirbti biudžetinėje įmonėje. Anksčiau visi norėjo būti verslininkais, dabar – biudžetininkais.

- Praeity savo darbus dovanojai bažnyčiai. Ar čia reikėtų suprasti, jog nori apsirūpinti geresne vieta Anapusybėje?
- Ne. Visa tai buvo tarybiniais metais. Dabar manęs nebeprašo... Tada kitaip. Niekas to nedarė, bijojo, o aš buvau tik ką baigęs institutą... Dabar kiti laikai...

- Esi nepriklausomas menininkas, bet ar nevargina toji nepriklausomybė?
- Aišku pavargstu. Galvoju, kaip būtų gerai: rytą aštuntą nuėjai į darbą, penktą užrakinai duris, ir viską pamiršai.

- Kuri medžio, akmens, metalo skulptūras. O kokia materija geriausiai tiktų įamžinti uošvę?
- Oi, mano uošvienė gera: galima ir iš akmens. Iš granito. Uošviene negaliu skųstis. Uošvienė – dalykas šventas. Yra lietuviškas juodas granitas – labai kietas. O gal tiesiog taip atrodė, nes tada įrankiai būdavo prastesni?..

- Mėgsti anksti rytais eiti pasivaikščioti. O juk yra kas mėgsta vaikščioti šviečiant pilnačiai...
- Čia gal prie to paties... Tarp kitko, vasarą mažiau vaikštau. Matyt, kažkas su pilnatimi... Būdavo, žiemą anksti eidavau purvinas: šlep, šlep, šlep... Visi sutiktieji klausdavo: „Tai iš kur grįžti?“ (Juokiasi). Dabar diena pailgėjo – geriau dirbti, kol šviesu.

- Iki šiolei nesi oficialiai atostogavęs. Ar todėl, kad visas gyvenimas – nepertraukiamos atostogos?
- Nesu. Manęs klausia, ką darysiu išėjęs į pensiją? Sakau, kad į pensiją neišeisiu, nes pensijos irgi nebus... Taip ir čia: arba amžinos atostogos, arba amžinas darbas.

- Esi dukart vedęs. Argi ne gėda? Juk net ne pirmo ryškio Vakarų įžymybės veda po penkis šešis kartus, o būna – ir daugiau. Ar nesijauti atsilikęs ir provincialas?
- Dar juk gyvenimo nenugyvenau... Viskas prieš akis. O ko čia... (Juokiamės abu).

- Vienos iš personalinių parodų pavadinimas buvo „Pagoniškos vizijos“. Ar iš simpatijų pagonybei, ar čia tik įvaizdžio klausimas?
- Aš tarp kitko – netikintis žmogus. Bet tada buvo paieška kažko... Neliesta tema. Paskui prasidėjo visa kita: neopagonys ir t. t. Įdomu buvo, bet kai jau masiškai... Su religija tai neturėjo nieko bendra, daugiau idėjos paieška.

- Liepos penktą šventei Naujuosius gyvenimo metus. Kokių spalvų pasigedai tame šventiniame paveiksle?
- Man su gimtadieniais gerai – visada vasarą. Visi linksmi – nereikia mokėti už šildymą. Spalvų daug. Beveik savaitę važiuoja draugai – tą pačią dieną niekaip nesutaiko. Iš šį kartą draugai muzikantai sustoję kieme padainavo „Ilgiausių metų“. Alkoholio nevartoju – „durnumo“ man ir taip užtenka...

- Kažkada domėjaisi dainuojamąja poezija, muzikavai. Kodėl tada, anot poeto A. Churgino, „gyvą sielos meną“ išmainei į „šaltus dažus“?
- Neiškeičiau. Groju. Štai ir šiandien ateis draugas, nueisime į įrašų studijikę trečiame aukšte...

- Girdėjau, labai daug skaitai... Kuris tad veikalas paliko didesnį įspūdį: Mikaldos pranašystės ar Medicinos terminų žodynas?
- Dabar galvoju... Mikaldos turbūt neskaičiau... (Juokiasi). O jeigu taip, automatiškai palieka medicinos žodynas.

- Teko mokytis Didždvario gimnazijoje. Ar dažnai bėgiojai už tvoros į Kaštonų alėją – parūkyti?
- Praktiškai nuo dešimtos klasės. Aš gi dar grojau „Dagiliukuose“ – buvo toks ansambliukas. Po šokių eidavome visi parūkyti – priešais milicijos pastatą. Ne, niekas mūsų ten negaudė, tik mokytojai atiminėdavo cigaretes. Koks ten tada buvo tas rūkymas... Tik kvapas. O prieš du metus mečiau rūkyti, už tai turiu dabar „baranką“ ant pilvo (rodo).

- Įdomu, kaip mokymasis tarp buvusios mergaičių gimnazijos sienų įtakojo tolesnį likimą?
- Ko gero, labai. Mokiausi sustiprintai anglų kalbos. Paskui laimėjau konkursą ir išvykau į Daniją. Kaip be kalbos? Aš buvau įsitikinęs, kad gerai moku angliškai, bet, kai nuvykau, paaiškėjo, kad ne visai – buvau primiršęs. Paskui grojau ansamblyje „Dagiliukai“ – skaičiau anglišką literatūrą...

- Kokiais dažais tapomos tavosios svajonės ir sapnai?
- Ne rožiniais... Kažkur tokia... Kaip sakė per kažkurį čia filmą: „Kokia spalva?“ - „Jauno kino“... Niekad nesu girdėjęs apie tokią spalvą! (Juokiasi). Arba sausainio! Gelsva... Kažkas iš tokių. Kalbu apie gyvenimą, o paveiksle spalvas diktuoja kiti dalykai. Štai ir su kaimynu prie kavos diskutuojame: menas komercinis dalykas ar ne? Arba, blogas paveikslas yra tas, kurio neperka ar tas, kurį perka? Dar nuo tarybinių laikų taip: jei perka – esi komersantas, jeigu ne – darbas blogas. Tai ką daryti? Kadangi šitos temos begalinės, jos puikiai tinka mūsų užstalės diskusijoms.