Ieškant pašnekovo eiliniam šeštadieniui kaskart tenka rinktis vieną iš daugybės profesijų bei pomėgių žmonių. Kaip ir daugeliu atvejų, čia įvairovė irgi yra sveikintina. Šiandien į redakciją užsuko moteris, kuriai bendrauti tenka net su kelių kartų žmonėmis. Ji – Vita Taučienė, Kultūros centro vaikų ir jaunimo ansamblio „Abrūsėlis” vadovė. Ji taip pat 20 metų vadovauja pagyvenusių žmonių kolektyvui „Sidabrinė gija”. Dar dirba vaikų meninio ugdymo mokytoja.

- Vardas „Vita“ reiškia gyvenimą, gyvybę... Pažįstami jus charakterizuoja kaip veiklią, energingą, gyvybingą asmenybę... Ar atsitiktinis šitoks sutapimas?
- Nemanau. Gyvenu ir jaučiu, kad aplink mane sukasi žmonės – tie, kuriems aš esu reikalinga. Ir tai pajutau dar nuo brandžios jaunystės: nuolat atsirandu reikiamu laiku ir ten, kur manęs reikia...

- Vadovaujate pagyvenusių žmonių ansambliui „Sidabrinė gija“. Ko šioje veikloje daugiau: sidabro ar... naftalino?
- (Pauzė). Toje veikloje... Ne, apie jokius naftalinus... Juk čia miestas. Čia yra miestas! Visai kiti žmonės, negu būtų mažesniame miestelyje. Čia yra moterys... Patikėkit... Kai atėjau čia dirbti būdama 30 metų ir pamačiau moteris, kurioms buvo penkiasdešimt, man jos atrodė bendrametės! Patikėkit...

- Vadovaujate vaikų folkloro ansambliui... Ar lengva XXI-ame kompiuterių, interneto ir mobiliųjų technologijų amžiuje sudominti vaikus archajiškais dalykais?
- Taip! Mes su vaikais pasikalbame apie viską, kas mus supa. Aš taip pat esu „kompiuterio žmogus” ir sukuosi tame pačiame pasaulyje... Kaip ir muzika: vieną dieną skamba simfoninė muzika, kitą – džiazas... Taip ir etninis palikimas: tai, ką mums paliko tėvai. Susipažįstame per žaidimus ir pan. O jeigu tai šokis, pasakau, kad „jūs dar to neįveiksite”.

- Darbas su jaunimu jau yra iššūkis...
- Taip. Visko pasitaikė, dargi meilės scenų. Pasakydavau, jog „čia repeticija, o už durų darykite, ką norit...”

- Esate iškalbi. Gal oratorystės meno mokėtės pas Sokratą arba Ciceroną?
- Iki studijų metų buvau be galo tyli ir rami. Gyvenimas ir žmonės tave priverčia būti tokiu, koks ir palieki.

- Baigėte Klaipėdos universitetą. Ar pasiilgstate kopų ir vėjo? Ar dažnai važiuojate į pajūrį nusiplauti kojų?
- Vasarą. Dabar kojas ploviausi Austrijoje – vakar grįžau. Ten nėra jūros. Ploviausi kalnų upėse ir kriokliuose, kilometro aukštyje virš jūros lygio esančiame ežere.

- Ar pritartumėte O. Chajamo išminčiai, jog geriau būti vienam (vienai), nei su bet kuo?
- Taip ir yra. Aš gyvenu viena. Ir manęs nesupa tie žmonės, kurių buvimas šalia erzintų. Tai atsakymas.

- O kurie žmonės erzina labiausiai?
- Tie, su kuriais negaliu rasti bendros kalbos.

- Ne taip seniai organizavote tokius renginius, kaip „Advento vakarojimai“, „Atvelykio šventė“... Ką jums asmeniškai reiškia katalikiškos tradicijos?
- Sukūriau tris giesmes vaikams ir jaunimui – vedu muzikos pamokas darželyje. Dabar tos giesmės Marijai iš vaikų lūpų giedamos ir kitur Šiauliuose, išleista kompaktinė plokštelė... Ir man pačiai jos yra be galo gražios. Manau, tai viską pasako...

- Pafantazuokime: iš butelio paleistas džinas pasiūlo išpildyti bet kokį vieną jūsų troškimą...
- Paprašyčiau asmeninės laimės. Visa kita gali „pasidaryti”. O turint savyje laimę bus lengviau.

- Vadinasi, žmogus nėra savo laimės kalvis, kaip dar kartais sakoma?
- Ne. Jam kažkiek yra duota arba neduota.

- Apibūdinkite save keliais žodžiais...
- Visų pirma, esu realistė. Visi tai žino, kas mane pažįsta. Negyvenu svajonėmis ir utopijomis. Turiu – darau, neturiu – nesileidžiu į svajones. Antra, į gyvenimą žiūriu linksmai, nes liūdesio ir komplikuotų dalykų gyvenime esti per daug.

- Ar tikrai moterys meluoja geriau?
- Niekada gyvenime! Mano tikslas: nė lašo melo. Nė lašo. Nesugebu išlikti situacijose, kur reikia meluoti arba išsisukinėti.

- Esate iniciatyvi. Rusai gi turi priežodį, jog už bet kokią parodytą iniciatyvą anksčiau ar vėliau tenka atsakyti...
- Jeigu kažką pasiūlau, tai aš ir padarysiu... O geras visiems niekados nebūsi. Na, ir kas? Jeigu kitas yra riboto mąstymo, vadinasi, jis yra toks.

- Bendraujate su plataus amžiaus spektro žmonėmis – net su keturiomis kartomis. Kokia yra universali kalba, leidžianti su visais jais susikalbėti vienu metu?
- Konkretumas, faktai... Kuo mažiau viso to, kas nereikalinga bendraujant. Taip auginau ir savo dukras... Svarbu žinoti, ko tau reikia iš žmogaus ir kaip tai pasakyti? Tiek šnekant su suaugusiu, tiek su vaiku. Paprastai tokiais atvejais sakau, jog darome tą ir aną, nes to reikia tam ir kitam.

- Vaikas palinksėjo galva, o po valandos pamiršo...
- Meninis ugdymas yra visai kas kita.

- Ar prie progos galėtumėte pasijuokti pati iš savo silpnybių?
- Juokiuosi nuolat. Jeigu kažką „pridirbau”, niekas kitas nekaltas - „mergužėle, tu pati...” Geriau pačiam pasijuokti iš savęs, negu kad juoktųsi kiti.

- Pabaigai pasirinktinai įvardykite arba vieną savo didžiausią trūkumą, arba vieną stipriausiąją savo pusę (dorybę)...
- (Juokiasi). Oi, ne... Nežinau. Nesu niekuo pranašesnė už kitus. (Pauzė). Esu kaip ir visi „balti” žmonės...

- Neturite nei trūkumų, nei dorybių?
- Savo srityje esu „darbo jautis”. Ką darau, darau tvarkingai. Tokia realybė. Nežinau, nemoku kitaip pasakyti...

Neprotingais klausimais realiai į gyvenimą žvelgiančią pašnekovę užvertė bei visaip provokavo Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją vogčiomis fotografavo Vadimas SIMUTKINAS.