„Didžioji dalis pareigūnų, kaip ir didžioji dalis visuomenės narių, savo problemas sprendžia savarankiškai, be psichologo pagalbos”, - teigia Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologas Arūnas Norkus.
Vaido SIMANAUSKO nuotr.

Asta VOLKOVAITĖ

Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate darbuotojus nuo stresinių situacijų gelbsti
ne tik atpalaiduojantys užsiėmimai, bet ir joga. O artimiausiu metu žada atsirasti ir grupinės terapijos seansai. Apie šiuos pokyčius komisariate „Šiaulių naujienoms” sutiko papasakoti šio komisariato psichologas Arūnas Norkus.

- Kokia psichologinė atmosfera komisariate? Kokį kolektyvą radote atėjęs ir kaip pavyko pralaužti ledus bei pelnyti pareigūnų pasitikėjimą?
- Dėl nepatirties ir žinių trūkumo visuomenės požiūris į psichologus ir psichoterapeutus vis dar yra kiek atsargus. Policijoje šis požiūris kur kas palankesnis: psichologas dažniausiai traktuojamas kaip asmuo, galintis padėti įvairiose situacijose, pavyzdžiui, išmokyti spręsti konfliktus, suteikti efektyvaus bendravimo žinių, streso įveikimo įgūdžių. Kas tokį požiūrį sąlygoja? Veikiausiai tai, kad su psichologais ir jų veikla policijos pareigūnai susiduria jau profesinio parengimo metu. Taigi, psichologo atėjimas į jų tarnybą buvo ir yra tarsi savaime suprantama natūrali tąsa. Pareigūnų pasitikėjimą leidžia pelnyti nuoširdumas, nedirbtinis gilinimasis į jų darbą ir gyvenimą, buvimas „šalia“ – ne per aukštai ir ne per žemai.

- Ar dažnai ir dėl kokių problemų pareigūnai praveria jūsų kabineto duris?
- Policininkai yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti visuomenės nariai. Tokie pat žmogiški, tokie pat kūrybiški, tokie pat nuoširdūs. Vienintelis skirtumas tas, kad policininkai turi darbe vilkėti uniformą. Tai reiškia, kad policininkams nesvetimos problemos, sunkumai ir rūpesčiai, su kuriais susiduria visa visuomenė. Kai kada problemas sukelia ir visuomenė, reikšdama kiek stigmatizuojantį, ne visada palankų požiūrį į policijos pareigūnus. Tai nėra tik mūsų visuomenės ar mūsų miesto ypatumas – tyrimai rodo, jog su tuo susiduria visų šalių policijos pareigūnai.

- Kaip pareigūnai linkę spręsti savo problemas? Ar tiesa, kad jie dar pakankamai joms uždari?
- Didžioji dalis pareigūnų, kaip ir didžioji dalis visuomenės narių, savo problemas sprendžia savarankiškai, be psichologo pagalbos. Tai yra natūralu, taip ir turėtų būti: savarankiškumas ir gebėjimas spręsti kylančius sunkumus yra asmenybės brandos požymis. Savaime suprantama, kai kada sunkumai ir problemos yra tokie, kad jų sprendimui nepakanka turimų žinių, įgūdžių arba emocinių resursų – tada ir kreipiamasi į psichologą. Vieni ateina visiškai atvirai, kiti klausia patarimo specialiu elektroniniu paštu, treti – susitikę koridoriuje ar psichologinių mokymų metu, tačiau pastebiu, kad psichologas vis labiau suvokiamas ir priimamas kaip specialistas, galintis padėti. Negaliu teigti, kad pareigūnai uždari.

- Ar būna atvejų, kai dėl problemų darbe pareigūnai planuoja palikti tarnybą?
- Kol kas su tokiais neteko susidurti.

- Kaip pareigūnus paveikė kolegos savižudybės atvejis? Ar teko jį analizuoti per seansus?
- Reikėtų pasakyti, kad policijos pareigūnų savižudybės nėra dažnesnės negu kitų profesijų darbuotojų. Skirtumas tik tas, kad jos visada sulaukia didesnio ažiotažo visuomenėje. Taip yra ne tik Lietuvoje – analogiškos tendencijos ir Vokietijoje, Lenkijoje, Liuksemburge bei kitose šalyse.
Kolegos savižudybė visada yra traktuojama vienareikšmiškai – kaip krizė. Tuo remiantis ir buvo dirbama kolektyve. Yra specialios psichologinės technologijos, kurios privalomos krizės atvejais, jos ir buvo taikytos.

- Kas daroma, kad nelaimėms būtų spėta užbėgti už akių?
- Dėmesys skiriamas prevencijai. Visose apskrities policijos įstaigose vedami psichologiniai streso valdymo mokymai. Jų metu fokusuojamasi ne tiek į teorinių žinių perteikimą, kiek į praktinį mokymą, kaip atpažinti fizinius ir emocinius streso ir profesinio nuovargio požymius, įvairiais būdais valdyti stresą, emocinę įtampą, atsikratyti neigiamų minčių. Pareigūnai mokomi įvairių relaksacinių technikų. Naujovė – pareigūnams reguliariai vedami relaksacijos užsiėmimai, norintieji gali užsiimti joga.
Kita prevencijos kryptis – mokymai atpažinti suicidinį elgesį, pagrindinius jo požymius bei ką daryti, jei pareigūnas juos atpažintų kolegos elgesyje.

- Ar jums žinoma komisariato vadovų nuomonė apie pareigūnus, besilankančius pas jus ar kitus psichologus? Kokia ji?
- Man žinoma komisariato vadovų nuomonė – ji yra labai palanki ir skatinanti. Laikomasi pozicijos, kad yra ne tik normalu, bet ir pozityvu, jei pareigūnas lankosi pas psichologą, nes pastarasis padės išspręsti problemas, kurių negali padėti išspręsti nei kolegos, nei padalinio vadas ir tai palankiai veikia pačią tarnybą. Pagalbos ryžtasi kreiptis visų grandžių pareigūnai.
- Kokia jūsų nuomonė apie grupinės terapijos seansus? Ar tai būtų įmanoma įgyvendinti komisariate? Ar būtų toks poreikis?
- Labai palanki. Esu vedęs vyrų terapinę grupę ir turiu planų tokią grupę organizuoti komisariate, gal rudeniop, kai baigsis atostogų metas.

- Kokia darbinė psichologinė būklė šiuo metu yra komisariate?
- Apskrities policijos įstaigose nuolat ir reguliariai atliekami psichologinio klimato tyrimai. Jų rezultatai leidžia teigti, kad bendras psichologinis klimatas prilygsta vidutiniam, kai kuriose įstaigose – šiek tiek viršija.

- Ar jums žinoma kitų šalių psichologų praktika komisariatuose?
- Esu susipažinęs su kitų ES šalių policijos psichologų praktika. Lyginant tai, kas yra daroma pas mus ir kitose šalyse, mes esame gerokai pažengę į priekį. Pavyzdžiui, visoje Latvijos policijoje dirba tik dvi psichologės. Lietuviai policijos psichologai iš kitų išsiskiria sistemišku požiūriu į problematiką policijos įstaigose, suderintu ir įdiegtu krizių intervencijų mechanizmu, dėmesio fokusavimu į problemų prevenciją.

B
- Taip, pareigūnams yra organizuojami mokymai, kurių metu teoriškai ir praktiškai supažindinama, kaip bendrauti su girtais, piktais, psichiškai nestabiliais asmenimis, savižudiškų ketinimų turinčiais asmenimis, vaikais, senyvo amžiaus asmenimis, kaip valdyti konfliktus ir svarbiausia – kaip patiems išlikti ramiems, efektyviems, veiksmingiems, atgauti dvasinę pusiausvyrą po tokių situacijų.

- Kai kuriose įstaigose veikia net psichologų tarnybos. Ar nesijaučiate per daug apkrautas darbu? Ar netrūksta pagalbininkų?
- Lyginant, su kokiu skaičiumi pareigūnų tenka dirbti kitų ES šalių policijos psichologams, lietuviai patenka į viduriuką. Taigi, dejuoti kaip ir nederėtų. Tačiau visada norisi dar daugiau padaryti, galva visada pilna visokių minčių, idėjų ir sumanymų, tad pagalbininkai nepakenktų. Tikiu, kad ateityje jų ir atsiras.

Policijos įstaigų psichologai
Šalies policijos sistemoje šiuo metu dirba 12 psichologų: 2 specialistai Policijos departamento Personalo valdybos Psichologų poskyryje ir 10 – apskričių vyriausiuose policijos komisariatuose.
Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate dirba vienas psichologas, iš viso darbuotojų – 1046 (šių metų antro ketvirčio duomenimis).
Organizuojant atrankas į policijos įstaigų vadovų, jų pavaduotojų pareigas ir policijos komisariatų viršininkų pareigas, policijos įstaigų psichologai rengia psichologines charakteristikas. Jeigu policijos įstaigoje tokių nėra – Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo valdybos Psichologų poskyrio psichologai. Psichologinė charakteristika galioja 5 metus.