Skirmantas Valentas save laiko susikaupusiu mokslininku, kuriam grožis asocijuojasi su ritmika. Profesorius tikina, kad romantikais save laikantys vyrai neturėtų pulti moterų su poezijos tekstais: poezija per prievartą gali atbaidyti jas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Mindaugas ZIMKA
Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto profesorius neseniai atšventė 60-ies metų jubiliejų. Tiesa, atšventė labai kukliai, pabrėždamas, jog gimtadienis – pati nemėgstamiausia šventė. Drauge su žmona ilsėjosi Palangoje prie jūros. Kaip ir kiekvienais metais tradicija tapusi išvyka dviračiais iš Palangos pajūrio į Klaipėdą, Melnragę, šiemet aptemdė smarkios liūtys. Vis dėlto Skirmantui Valentui pavyko įgyvendinti svajonę – jubiliejaus proga jis pasiekė Rambyno kalną. Beje, su  Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedros mokslų daktaru kalbėjomės ne apie mokslus, bet apie gyvenimą, poeziją, grožį ir, be abejo, merginas.

- Ar galima kalbėti apie jūsų metus? Profesorius Skirmantas Valentas – 60-ies? Profesorius Skirmantas Valentas 50-ies? Kaip laikas pakeičia žmogaus gyvenimą? Kaip
laikas pakeitė jus?
- Sulaukęs penkiasdešimties dar nebuvau profesorius. Šį titulą pasiekiau būdamas virš penkiasdešimties. Berods, penkiasdešimt ir keturių mėnesių ir tai įvyko spalio mėnesį. Per tuos dešimt metų nuo 50 iki 60 laikas keitėsi prasmingai: apie vienerius metus Lingvistikos institute, Maskvoje, dėsčiau lietuvių kalbą ir kultūrą. Teko nemažai pakeliauti po pasaulį; aplankiau Tunisą, Egiptą, Kopenhagą ir, žinoma, mano mylimą Austriją. Drįstu prisipažinti, jog per šį laikmetį, tiksliau tariant, per pastaruosius penkerius metus, aš atsistojau ant žemės. Mano šeima nusipirko namą Gumbinės gatvėje. Manau, jog tai yra svarbu kiekvienam žmogui – jausti, kad stovi ant žemės. Mano dukra ištekėjo dar jauna ir padovanojo pirmąjį anūką – Jokūbą Andersen. Gal ir keistai nuskambės, bet per šį dešimtmetį dar kartą įsitikinau, jog nesu technikas. Beje, žemdirbystė – irgi ne mano pašaukimas. Veją galiu nupjauti, bet kad kokį agurką prižiūrėčiau, tikrai ne.

- Kodėl, jūsų manymu, nemandagu kalbėti apie moterų metus, o apie vyrų metus kalbėti galima?
- Moterys maskuojasi ir tai daro puikiai. Gal reikėtų paklausti, kodėl vyrai kariauja, o moterys ne?.. Be abejo, būna ir moterų karingų, žinote, kaip iš kokios pusės pažiūrėsi... Atsakymas į šį klausimą glūdi senovėje: gentyse moterys būdavo labai saugomos, nes žuvus vyrams, lieka vaikai, o užaugusios atžalos kuria šeimas. Vis tik žuvus daugiau moterų, sumažėja populiacija ir tuomet kyla pavojus genties išlikimui. Pavyzdžiui, vikingai, išplaukdami kariauti, palikdavo keletą vyrų, kad tie prižiūrėtų moteris ir rūpintųsi populiacija. Akivaizdu, jog visais laikais giminės pratęsimas išlieka svarbiausiu vyro ir moters uždaviniu. Ir dabar vyrai į moteris žiūri tokiu aspektu: „Ar ji galės susilaukti vaikų? Ar mano sūnus, dukra bus sveiki?..“
Nereikia pamiršti, jog moterų vaisingumo amžius yra daug trumpesnis negu vyro, todėl moterys visada nori būti kuo jaunesnės, kuo gražesnės. Be to, moterys trokšta senėjimo procesą atitraukti, bent trumpam pristabdyti. Reikėtų pripažinti, kad vyrų ir moterų santykiai – tam tikras žaidimas. Kadangi moterys nori būti visada jaunos ir gražios, todėl neklausti moters amžiaus yra subtili pataikavimo forma, viena iš to žaidimo taisyklių.

- Ar teisingos klišės, kai profesoriai piešiami kaip užuomaršos, romantikai, suvaikėję patiklūs mokslininkai? Koks apibūdinimas jums tiktų labiausiai?
- Kas yra „užuomarša“?.. Manau, teisingiau sakyti susikaupę. Užuomarša – tai tas, kuris susikaupęs ir intensyviai mąsto. Mano paties susigalvota formulė: mokslininkas negali nieko atrasti, neišėjęs iš proto. Tiesa, tam reikia labai susikaupti, o susikaupęs gali kai ko ir nepastebėti. Mokslininkas yra žmogus, kuris kalbasi su savimi. Įsigilinęs į savo darbą, nereikšmingų dalykų nepastebi. Prisipažinsiu, nežinau, kas yra tikras romantikas ir nemėgstu šito žodžio. Man pačiam tiktų žodžiai: įsigilinimas, įsijautimas. Suvaikėję?.. Patiklūs?!.. Hmm... Sakoma, jog mokslininkas dažnai mano, kad jis girdi ir mato tai, ką jis pats žino. Girdėjau žodį „suvaikėjęs“ minint blogu žodžiu, gal labiau tiktų „žingeidus“, „smalsus“. Tarkim, jeigu vaikas ir mokslininkas pamato kažkokius keistus dalykus, negali teigti, kad abu suvaikėjo. Tai lyg ir smalsumas, romantika?.. Gerai pamenu, kai buvau vaikas, tikėjau vaiduokliais. Pavyzdžiui, Islandijoje netikintys vaiduokliais būtų praminti keistuoliais. Arčiausias mano sielai apibūdinimas – susikaupęs mokslininkas arba kaip ta „Mąstanti nendrė“ iš Jurijaus Stepanovo knygos.

- Ar tiesa, kad studentų kartos yra labai skirtingos? Ir kuo?
- Taip. Bet ne tiek kartos, kiek atskirų universitetų studentai. Pasigendu studentų, kurie norėtų pakalbėti apie dėstomą dalyką, lengvo padiskutavimo. Pamenu, kai aš pats buvau studentas, mano kurso studentai nedirbo, todėl būdavo kitoks bendravimas. Mano kurso draugai mėgdavo kalbėti apie daug ką, bet vis tiek užsivesdavome apie studijuojamą dalyką. Dauguma dabartinių studentų dirba, didelis tempas ir, be abejo, visai kitoks bendravimas. Pavyzdžiui, viena iš mano studenčių atskuba į paskaitą, nusivelka paltą, o jai prisegta kortelė „Bendrovės vadybininkė“. O kalbėti tenka apie poeziją.

- Kažkas yra pasakęs, jog dabartiniai studentai kvailėja. Ar sutinkate su tuo teiginiu? Ar laikais, kai pats buvote studentas, studentai buvo protingesni?
- Negalėčiau to lyginti. Manau, galima lyginti tik tą patį su tuo pačiu. Negalėčiau net lyginti Šiaulių ir Vilniaus universitetų studentų, tai yra visai kiti žmonės. Manau, jog Šiauliuose studentai nepatiria „kultūrinio šoko“, ką patiria Vilniaus universiteto studentai. Aš pats būdamas studentu studijavau Vilniuje, mūsų kursas buvo mišrus, bet niekas ten nesididžiavo, ar iš miesto kilęs, ar iš kaimo atvažiavęs studijuoti. Šiuolaikiniai studentai irgi smalsūs, todėl nedrįsčiau teigti, kad jie kvailesni. Mano manymu, daug kas priklauso nuo kontingento ir nuo pačios mokyklos kompetencijos. Tu jokiu būdu negali sakyti, kad dabartiniai studentai kvailesni. Pirmiausia, šiuolaikiniai studentai turi daugiau informacijos ir technikos, kuria reikia išmokti naudotis, apdoroti informaciją ir pan. Jeigu teigčiau, kad jaunimas kvailėja – būčiau, ko gero, neteisus ir virsčiau senu bambekliu. Žinot, gal tie, kurie taip sako, ir patys truputį kvailėja?..

- Lietuvių kalba priklauso baltų kalbų šakai. Baltų kalbos kilo iš indoeuropiečių prokalbės. Ar lietuvis, save laikantis baltu, nuvykęs į Indiją susikalbėtų senąja prokalbe?
- Jokiu būdu nesusikalbėtų. Yra du konkuruojantys pavadinimai: indoeuropiečiai ir indogermanai. Indogermanai tikslesnis. Indijoje gyvena ne vien indoeuropiečiai. Kitas dalykas, mes nežinome indoeuropiečių protėvynės, todėl iš kur jie kilę, atsakyti sunku. Indoeuropiečiai – tai klajokliai, nusileidę į žydinčią bei klestinčią Europą.

- Daug kas jus prisimena skaitant Antano Baranausko „Anykščių šilelį“. Ar teko skaityti poezijos merginoms? Ar jos tai mėgo? Ar dabartines studentes galima sužavėti
skaitant poeziją?
- Mašinoje – ne poetas. Mėgstu paskaityti eiles, važiuojant traukiniu. Kartais netikėtai namuose pradedu skaityti poeziją. Viešoje vietoje gi nepulsi prie žmogaus, dar pagalvos, kad pamišęs. Be abejo, merginoms skaitydavau. Kai buvau studentas, skaitydavau ir kurso panelėms. Be jokios abejonės, jos tai mėgdavo. Tiesa, savo žmonai paskaitau. Turbūt ne kiekvieną šiuolaikinę merginą galėtum sužavėti poezija. Be to, vyras gi negali pulti moters su poezijos tekstais; nuo tokios agresyvios poezijos moteris pabėgs.

- Daugeliui nepatinka, kad kalbininkai stengiasi kalbėti „perdėtai“ taisyklinga lietuvių kalba. Ar nesusilaukiate priekaištų iš žmonos, kitų šeimos narių dėl artimųjų kalbos klaidų fiksavimo ir taisymo?
- Niekada netaisau viešai. Skaitydamas paskaitas susitariu su studentais, ar jie nebūtų prieš, jeigu vieną kitą sakinį pataisyčiau. Namuose su žmona nesilaikome ypatingai taisyklingos kalbos dėl paprasčiausios priežasties – tai turbūt privestų prie šeimos iširimo. Aš pats kalbu Kupiškėnų tarme ir mano žmona ją moka. Labai veiksminga bendravimo priemonė, kai nori pasakyti ką nors švelniau žmonai. Reikia kalbėti gyva kalba – tarmiška kalba.

- Niekam ne paslaptis: studentės mėgsta vilkėti mini sijonėlius ir sukneles su giliomis iškirptėmis, kad paveiktų vyriškos lyties dėstytojus ir gautų geresnį pažymį. Ar esate neabejingas merginų grožiui? Ar tokia magija veikia jus?
- Kaip tikras vyras turėčiau atsakyti, kad mane labai stipriai veikia. Esmė ta, kad visi mano egzaminai yra raštu, o parėjęs namo kelias dienas tikrinu. Tikrindamas būnu susikaupęs kaip ta Jurijaus Stepanovo „Mąstanti nendrė“. Tai kaip aš jums prisiminsiu sijonus ar gilias iškirptes. Pamenu, kai aš pats būdamas pirmo kurso studentas laikiau trečią egzaminą – Antikinę literatūrą.  
Pirmoji atėjo panelė su labai trumpu sijonėliu, tąkart lauke buvo apie trisdešimt laipsnių šalčio. Dėstytojas jai davė klausimus, o antrasis buvau (jau po jos) aš, ir dėstytojas man davė tuos pačius klausimus, kokius buvo davęs tai panelei. Galėjau būti lengvai apkaltintas sukčiavimu. Visaip kaip variavau, kad atsakyčiau į klausimus. Nežinau, kaip man pavyko išlaikyti egzaminą, kai dėstytojas buvo apžavėtas merginos gražių kojų kerais.

- Kai išgirstate sąvoką grožis, su kuo ji pirmiausia asocijuojasi?
- Su ritmika. Tai gali būti vaizdas, garsas. Grožis – tai ritmika. Graikai sakė, jog grožis – tai kosmos.

- Kas jūsų gyvenime išliko mažiausiai pasikeitę: vertybės, fizinė sveikata?
- Prisipažinsiu, jog sveikata šiuo metu yra daug geresnė negu 50-ies. Daug judu, kasdien – po 5 kilometrus vaikštau. Vasaros metu leidžiu laiką prie jūros Palangoje. O vertybės, žinoma, kad nepakito, nes vertybės įdiegiamos iki septynerių metų. Mano viena iš pagrindinių vertybių –   nuolatinė siekiamybė išlikti objektyviam ir žmogiškam.

- Jūsų credo?
- Stenkis nepadaryti kitam bloga.