Muzikos mokytoja, edukologijos magistrė, ansamblio „Atžalynas” solistė ir renginių organizatorė, Metų mokytoja Aušra Kardašienė pasirodė beesanti drovi asmenybė. Save ji laiko „eiline mokytoja, mėgstančia savo darbą”.

 Kaip pati papasakojo, eidama pasikalbėti stipriai abejojusi, ar sugebės tinkamai atsakyti į mano naiviai klastingus klausimus? O jos vyras netgi pamokęs, kaskart prieš atsakant pagalvoti po pusvalandį (!) Laimei, Aušra šiuo protingu patarimu nepasinaudojo – pokalbis galėjo nusitęsti į kitą dieną... Kaip pašnekovei pavyko „sublyksėti” – vertinti ir spręsti jums.

- Jūsų vadovaujamas ansamblis du metus iš eilės tapo respublikinio „Dainų dainelės” konkurso laureatas. Kaip čia išeina: politikų ir visokių vertelgų nustekentoje Lietuvėlėje krizė, nedarbas, neviltis, o jūs... dainuojate?
- Gal ieško savęs? Manau, kad vaikams patinka dainuoti. Ir galbūt kokios tai mano savybės lemia, kad jie nori pas mane?

- Atsakėte labai rimtai, lyg per tardymą... Taigi esate reikli sau ir kitiems. Ar tai reikštų, jog kas rytą keliatės pusė šešių (reikli sau) ir vedate laukan šunį (reikli kitiems)?
- Ne, taip negalėčiau... (Juokiasi). Ne.

- Socialiniame tinklalapyje, skiltyje apie jūsų pomėgius, radau, jog mėgstate „Olialia pupytes”. Kuo gi žavi dainavimas krūtine ir ta vieta, iš kurios dygsta kojos?
- Tiesą sakant, man „Olialia pupytės” visai nepatinka... Neįsivaizduoju, kas jas ten pridėjo? Ir jei kas man jose patinka, tai tik merginų krūtys, o daugiau... (Juokiasi).

- Turite tikrai ne prastą išvaizdą, bet iš dviejų šimtų jūsų virtualiųjų draugų, dauguma – merginos ir moterys. Gal, sakau, simpatizuojate feminisčių judėjimui?
- Ne. Jokiu būdu. Tie mano draugai – dažniausiai mokiniai, kurie stengiasi daugiau apie mane sužinoti, bendrauti. O prie feminisčių net kviečiama nesijungčiau - lygiomis teisėmis visi gali kažką gražaus nuveikti.

- Viename interviu teigėte, jog visuomet devynis kartus pamatuojate, ir tik dešimtą – nukerpate. Išeitų, esate nuolat abejojanti ir neryžtinga?
- Tai reiškia, kad esu labai atsargi. Kuo skiriasi neryžtingumas nuo atsargumo? Tuo pačiu, kuo skiriasi stipri valia ir atsargumas.

- Suraizgėte čia labai, bet tebūnie tai atsakymas... Kažkuria proga teigėte, jog mėgstate konkretumą ir tiesą. Ar galėtumėte mirties patale gulinčiam ligoniui tiesiai ir konkrečiai pasakyti apie jo beviltišką būklę?
- Taip. Galėčiau, net jei tai būtų man artimas žmogus. Manau, kad žmonės nusipelno žinoti tiesą. Esu patyrusi tokią situaciją...

- T. y. pasakytumėte tiesą, net jeigu toji tiesa žmogų pribaigtų?
- Galima juk ir kažkaip gražiai pasakyti, „įpakuoti”... Bet žmogus turi žinoti tiesą.

- Rašėte, kad jūsų pomėgiai yra moteriški, ir vienas iš jų – vairavimas. Ar manote, jog vairuoti mašiną, traktorių, kombainą ir t. t. – labai moteriška?
- Galbūt ir nemoteriška. Vairuoti mašiną labai mėgstu, bet niekada nesijaučiau esanti grėsmė kelyje, nes puikiai jaučiu automobilį. Nesakau, jog esu profesionali vairuotoja, tačiau tai darau sąžiningai ir nepiktnaudžiauju greičiu ar pan.

- Kuo dar užsiimate laisvalaikiu?
- Labai mėgstu nerti. Mėgstu vakarais pabūti su savo vaikais, juos apkabinti, pakasyti nugaras.  Prisilietimai man labai svarbūs, nuo jų - ramu ir gera. Sūnui greitai trylika, bet mus jungia stiprus vidinis ryšys, esame atviri vienas kitam ir vienas kitu pasitikime. Dukrai devyneri. Abiem labai svarbu, kad prieš naktį ateičiau atsisveikinti, kiekvieną pabučiuočiau. Taip, darbas man daug reiškia, tačiau jie taip pat žino, kad aš labai myliu savo šeimą.

- Kodėl namuose laikote akvariumą? Mėgstate šviežią žuvį, o gal jūsų vyras – žvejys?
- Taip, vyras mėgsta žvejoti... Akvariumą laikome todėl, kad jis ramina: ir mane, ir vaikus. Malonu čia pasėdėti vakarais.

- Kitaip imtumėte vienas į kitą svaidyti lėkštes?
- Nežinau. Gal taip ir nenutiktų. Dar mes turime katę namuose... Man patinka jos murkimas (Šypsosi).

- Esate dalyvavusi sakraliosios muzikos šventėje. O kaip žiūrite į tokius šio žanro antipodus, kaip M. Mensono dainavimas? Beje, daugelis jį priskiria satanistams...
- Manau, kad Lietuvoje neturėtų būti tokių koncertų. Vis dėlto čia dauguma esame krikščionys, katalikai ir tokios idėjos piktina tikinčiuosius bei prijaučiančius krikščioniškai pasaulėžiūrai. Atsiverti laikraštį ar pažiūri žinias, ir čia tiek daug smurto, negatyvių dalykų – vien dėl to norisi išjungti televizorių. O to, kas gražu ir gera – labai mažai.

- Pernai jums suteiktas Metų mokytojos titulas. Be vidinio pasitenkinimo, ką tai davė? Į darbą einate kaip ėjusi? Ir toliau reikia maitinti šeimą, reikia išskalbti visų
drabužius...
- Įgijau daugiau pasitikėjimo savimi, kad galbūt aš kažką iš tikrųjų darau gerai (Juokiasi).

- Viena moteris atsiliepimuose jums dėkojo už tai, kad jos dukrą išmokėte mylėti muziką. Ar tokių dalykų išmokstama?
- Sakyčiau, tie dalykai atskleidžiami bendraujant su žmogumi. Su tuo žmogumi, kuris labai myli savo užsiėmimą. Tarkime, mano sritis yra muzika, kito – fizika ar matematika... Svarbu, kaip žmogus sugeba visa tai atskleisti per savąją prizmę. O per tai galima pritraukti jauną žmogutį.

- Kalbant muzikine terminologija, per visą mūsų pokalbį šnekate „piano” - tyliai...
- Aš ir per pamokas nekeliu balso. Mokytojas nebūtinai turi visuomet kalbėti garsiai, kaip kad daroma supykus arba norint į save atkreipti dėmesį. Aš ne tas mokytojo stereotipas. Nors už pečių penkiolikos metų darbo patirtis, ir toliau kalbu šitaip.

- Kas blogiau: sumoteriškėję vyrai ar suvyriškėjusios moterys?
- Ir viena, ir kita.

- Kas yra jums valgio gaminimas: kasdienė rutina ar kūryba?
- Jeigu turėčiau laiko, būtų ir kūryba, ir malonumas. Esu labai užsiėmusi, dėl to kartais nukenčia net šeima. O valgį ruošti aš mėgstu.

- Skirtingi žodžiai skirtingai mus veikia. Berods Napoleonas sakydavo, jog žodis „neįmanoma” yra ne prancūziškas. Kaip reaguojate girdėdama šitokius imperatyvus, kaip „turi”, „privalai”, „reikia”?
- Kartais teigiamai. Jei ne mano mama... Jeigu ji man būtų leidusi rinktis, o ne paliepusi, kad privalau tai padaryti, nebūčiau tuo, kuo esu dabar.

- Gal mama dirbo milicijoje arba kariniame dalinyje?
- Ne, ne. Tiesiog man laiku atvėrė akis. Kitaip būčiau nuplaukusi ne ten, kur reikia.

- Ne kartą esate organizavusi chorinės muzikos popietes, pavadintas „Patikėti stebuklu”. Ar pati tikite stebuklais? Ar dažni stebuklai jūsų gyvenime?
- Nedažni, bet jais tikiu. Labai džiaugiuosi, kad aplink mane atsiranda žmonių, kurie yra nuoširdūs bei sąžiningi, ir galbūt tai yra stebuklas... Vis dar tikiu žmonėmis. Ieškau ir surandu tuos, kurie man reikalingi ir kuriems, galbūt, esu reikalinga aš. Ir tai yra stebuklas.

- Tačiau stebuklas savyje talpina ir antgamtinį pradą...
- Stebuklu pavadinčiau dieną, kai laikiau egzaminą universitete. Niekas tada neištraukė laimingojo bilieto. Nors jau ruošiausi atsakinėti, paprašiau dėstytojos leisti pabandyti dar kartą. Ji sutiko, sakydama, kad ant stalo išdėlios visus klausimus. Priėjusi ištraukiau būtent tą bilietą ir gavau aukščiausią įvertinimą – penketą. Dėstytoja, atrodo, neteko žado. Aš irgi. Po kurio laiko mane sutikusi paklausė, ar tobulinu savo ekstrasensorinius gebėjimus (juokiasi).

Būdama vaikas svajojau apie šeimą ir tai, jog pirmą turėsiu sūnų, o antrą – mergaitę. Vėliau viskas taip ir atsitiko.
Kai manęs darželyje klausdavo, kuo noriu būti užaugusi, atsakydavau, jog „gydytoja arba muzikos mokytoja”. Užaugusi ilgai svarsčiau, bet išsirinkau muziką. Tačiau jeigu kam atsitinka nelaimė, prisistatau pati pirmoji. Niekuomet nestresuoju ir neįvarau savo emocijomis baimės nukentėjusiam. Kalbu tokiais atvejai paprastai, nuraminu...

- Maždaug šitaip: „Nusiramink, koją tau vis tiek nupjaus, tačiau sutaupysi pirkdamas avalynę”?
- (Smagiai juokiasi) Galėčiau ir šitaip... (Po pauzės) Juokas juokais, bet svajonės pildosi.

Savo neprotingais klausimais Metų mokytojos vidinę harmoniją drebino Romualdas BALIUTAVIČIUS, parodyti pilnas laimės akis jos prašė fotografas Vadimas SIMUTKINAS