„Rimtas klausimas“, - tarė laisvasis menininkas, grafikas bei tapytojas Edmundas Birgėla ir paniro į apmąstymus. Reiškia, žiūrima ne į formą, bet giliau... Menininko savybė. Viename iš ankstesnių savo interviu E. Birgėla yra sakęs, jog žmonės nebesusikalba, nes nemoka klausytis, nebegirdi vienas kito. Įdomu, kaip pavyks mūsų šiandienos „blicas“, kaip susikalbėsime mes?

- Girdėjau, kad jūsų namuose gyvena Niekšas? Iš kur ta meilė?
- Turiu Niekšą ir dabar jam virš dešimties metų. Ar esame geri draugai? Jis mane pakenčia... Draugai su katinu... Jis vis tiek yra laisvas padaras, o aš jam esu tik tas, kuris kartais įpila šio bei to į „bliūdelį“.

- Esate murkiančių padarėlių mėgėjas, tai turėtumėte žinoti, kodėl vieni žmonės kates dievina, o kiti – jų nekenčia?
- Kodėl taip yra neatsakysiu, bet aš dar turiu ir šuniuką. Su juo santykiai geresni. Šuniukas vis tiek į mane žiūri kaip į šeimininką. Ir aš su šuniuku einu į gamtą.

- Reiškia, jums reikia ne bičiulio, bet tarno, pasirengusio vykdyti visus paliepimus?
- Ne, ne... Tikrai ne tarno.

- Jūsų grafikos darbuose netrūksta katės pavidalų. Ar tik ne todėl, kad snaudžianti katė – ideali pozuotoja?
- (Juokiasi). Jeigu sąžiningai, iš tikrųjų yra čia kitas dalykas. Katė yra personažas, ir daugialypis personažas. Po tuo personažu aš žaidžiu savo grafinį žaidimą. Katė yra personažas, apie kurį gali suktis visas žmogaus gyvenimas. Aš tik „perverčiu“ tą žaidimą sau naudinga linkme.

- Kuriate savo sumanyta technika, vadinama „klizmografija“. Vienintelė klizma namuose ir ta pati užimta dažais... O jeigu staiga imtų ir užkietėtų viduriai?
- (Smagiai juokiasi). Yra dar kitos priemonės... Pavyzdžiui, slyvukai.

- Žmonės kalba, jog turite gerą humoro jausmą. Kas tai? Dievo dovana ar su metais išvystomas dalykas?
- Turbūt aš neturiu humoro jausmo. Pasižiūriu į rimtuolį Erlicką, tai... Erlickas man yra tikrasis filosofas, kuris pasako tiesą „atviru tekstu“.

- Dažnai važinėjate į plenerus. Turbūt meno žmogui tai yra puiki proga užmegzti pažintis, gal net meilės romaną, panašiai kaip paprastam mirtingajam išvyka į
sanatoriją?
- (Juokiasi). Jeigu iš tikrųjų, tai esu girdėjęs, jog per plenerus pasitaiko ištisų meilės romanų. Man tokiuose būti neteko. O šiemet net nežinau... Gal dar į kokį vieną plenerą ir nuvažiuosiu.

- Esate darboholikas – priklausomas nuo darbinės veiklos. Ar dar ne metas kreiptis į Priklausomybės ligų centrą?
- (Mąsto). Jeigu klausimas pateiktas taip, ne metas. Ne.

- Tikitės pats išbrisiąs iš to liūno?
- Tiesiog dabar aš nedarau tų darbų, kurių negaliu užbaigti arba daryti prastai. Sakykime šitaip. Tam nebėra laiko. Viskas. „Vsio“. Nebėra laiko kažką daryti tik pusėtinai. Rimtai.

- Žinau, jog domitės senovės lietuvių mitologija. Gal tad šalia šuniuko bei katino laikote dar ir kitą gyvūną, kurio nenorite įvardyti? Tarkime, kukliai nutylite apie palovyje gyvenantį kauką?
- Buvau šią vasarą pas draugą - padovanojo varnos kaukolę. Dabar ji „tupi“ pas mane ant medžio gabalo. Gal tai ir bus kažkas tokio namuose? Draugas yra mistikas. Nežinau. Gal dabar sapnuosiu ką nors kitą?

- Universitete nebedėstote. Galbūt pedagoginė rutina nesuderinama su laisvojo menininko statusu?
- Suderinama. Tik pastaruoju metu toji rutina tapo mažo miestelio universiteto rutina...

- Dar įdomu, ką jūs, laisvasis menininkas, veikiate „Tepliorių“ sąjungoje?
- Sąjunga egzistuoja tam, kad surinktų mokesčius ir suteiktų galimybę kas porą metų sudalyvauti suvažiavime Vilniuje... Aišku, iš sąjungos norėtųsi žymiai daugiau, jeigu kalbėsime sąžiningai ir atvirai. O yra ji, kokia yra. Nuo visų priklauso, kad ji tokia. Jaučiu, kad dabar sąjunga tapo tik formalia struktūra.

- Klausimas apie mūzas. Kažkas, kažkada, kokio tai kūrybinio seminaro metu pastebėjo jus įkvėpimo beieškantį alaus bokale. Ar tik ne todėl, kad jūsų mūza – studentė,
ir mėgsta alų?
- (Juokiamės abu). Ne. Pastebėjau, jeigu išgeriu pusantro bokalo, atsiveria kanalas šnekėtis su Dievu. Jei daugiau – negerai. O jei mažiau – iš viso neatsidaro. Žinau aš tuos ritmus...

- Kuriate tiek spalvotus, tiek ir nespalvotus grafikos atspaudus. Ar niekad nekilo mintis štampuoti 100 eurų banknotus?
- Kadangi su spaudos technika susidūriau seniai seniai, žinau, kad tai būtų didesnis vargas negu „biznis“.

- T. y. padaryti šimtą eurų sunkiau negu juos uždirbti?
- Taip. (Juokiasi).

- Jūs, laisvas menininkas, pasisakote už organizuotą grafiti procesą. Ar nesusimąstėte, jog galbūt kitam šiame spontaniškume slypi įkvėpimas?
- Labai puiku, kai grafičio vaikinus šiek tiek prižiūri ir nukreipia dailininkas. Jie įsivaizduoja, kad tai, ką daro, yra viršūnė. Tačiau anaiptol čia jokia viršūnė, o tik mažiukas laiptelis... Turiu pavyzdžių, kaip mažuose miesteliuose tuos vaikinukus priglaudė po sparnu kvalifikuoti menininkai, ir išeina puikus rezultatas. Paprastai nėra, kas tuo užsiima, kas finansuoja ir imasi atsakomybės. Dalykas iš tikrųjų nesudėtingas, bet reikalingas veiksmas iš abiejų pusių.

- Kol dar buvo gyvas šviesios atminties tėvas Stanislovas, jūs teigėte specialiai nevažiuojąs į kūrybinius seminarus Paberžėje – nenorėjote būti „kaip visi“. Ar lygiai taip pat principingai nesilankote ir prekybininkų organizuojamose išpardavimų šventėse?
- (Pauzė). Būna. Perku. O tėvas Stanislovas buvo fainas vyras, tik vėliau jis tapo „etikete“ daug kam. Kai visos parduotuvių vedėjos sakydavo: „Oi, ir aš buvau Paberžėje!“ Na ir kas, kad tu ten buvai?

- T. y. jeigu „kiauras“ vidus, gali ten netgi amželį nugyventi ir nejausti permainų?..
- Na, taip...

- Šiaulių universiteto tinklalapyje, kur pristatomi dėstytojai, apie jus – nė žodžio. Nuotrauka yra, bet tik tiek. Jokio prierašo. Nė žodelio. Tačiau klausimas ne tame. Kokie gi žodžiai turėtų būti iškalti (parašyti) jūsų amžino poilsio vietoje?
- (Smagiai juokiasi). Galbūt antkapyje reikėtų iškalti: „Labas, žmogau!“

Grafikas E. Birgėla namuose laiko katiną, turi šunį ir kauko rolę atliekančią varnos kaukolę.

Laisvąjį menininką iš kūrybinės nirvanos bandė išvesti Romualdas BALIUTAVIČIUS, procese jį fotografavo Vadimas SIMUTKINAS