Kristina Gedmontaitė rūbų dizainu susidomėjo palaipsniui. Kūrybinis pasaulis, pasak jos, jai buvo visuomet artimas.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

Šiaulietė Kristina Gedmontaitė ne iš karto atrado savo vietą po saule. Nors prisipažįsta, kad visuomet žinojo, jog biuro darbininke niekada nebus ir meno pasaulis jai visuomet buvo artimesnis. Idėjų ir geros nuotaikos nestokojanti mergina džiaugiasi įgyta patirtimi viename televizijos projekte, kuriame kūrė sceninius rūbus Šiaulių miesto chorui. Neseniai praūžusiuose „Monmartro Respublika 2012“ renginiuose Kristina su kolege pristatė savo sukurtų rūbų kolekciją šiauliečiams.
Apie visa tai, apie savęs ieškojimą, įtemptą darbą televizijos studijoje, apie rūbus ir ateities planus Kristina Ge

dmontaitė sutiko papasakoti būdama jau ne Lietuvoje – visai neseniai mergina išvyko pailsėti į Vokietiją: „Kai pasaulis taip sumažėjo, visiškai nesvarbu, kur tu gyveni, svarbu – ką tu darai“, - su šypsena veide kalba mūsų pašnekovė.

Savęs paieškos

- Pirmiausiai papasakok trumpai apie save: iš kur kilusi, kur mokeisi?
- Gimiau ir augau mažame kaimelyje drąsiu pavadinimu – Drąsučiai. Ten mokiausi iki devintos klasės. Vėliau perėjau į Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją. Žinoma, nuo mokslo vietos priklausė ir popamokinė veikla. Jei Drąsučiuose apsiribojau tik būreliais, tai Kuršėnuose teko sudalyvaut ir didesniuose projektuose, ir meno mokyklą lankyti.

- Esi žinoma kaip dizainerė, modeliuoji rūbus. Prieš keletą mėnesių baigei dizaino studijas Šiaulių universitete. Tačiau pirmaisiais metais buvai įstojusi į lietuvių filologiją. Papasakok plačiau, kada susidomėjai dizainu, menais ir kaip buvo su studijomis?
- Esi visiškai teisus – mano studijos prasidėjo Humanitariniame fakultete. Kad ir kaip tolima atrodytų lietuvių filologija ir aprangos dizainas, bet juose yra ir jungčių. Vienokiais ar kitokiais būdais tu prisilieti prie žmogaus mąstymo. Negalėjau apsispręsti, kas labiau patinka. Prie apsisprendimo prisidėjo ir aplinkinių požiūris į menininkus bei sudėtingas kuriančio žmogaus laukiantis gyvenimas. Vis dėlto metus studijavusi lietuvių filologiją, išėjau ten, kur tikrai traukė, kad ir kaip baugu buvo.

- Ar sulauki palaikymo iš artimųjų, draugų, pažįstamų, nepažįstamų?
- Sulaukiu ir palaikymo, ir kritikos, ir žodžių, kurie stipriai skaudina. Visko būna, kaip ir kiekvienam mirtingam, kuris ieško savo vietos po saule. Mane visad palaikė draugai. Visada brolis tempia už pakarpos aukštyn. Savotiškai palaiko ir tėvai, bet jie jau daugiau gyvenimo matę, tai mano svajonės jiems vis dar labai naivios atrodo.

- Kaip reagavo Tavo tėvai, kai pasakei, kad nori būti dizainerė?
- Geras klausimas (juokiasi). Na, rankomis neplojo, bet ir stipriai nebarė. Jie matė, kad nebus iš manęs biuro darbuotojos. Tėveliai matė, kad tiesiog save kankinčiau, todėl tiesiog laukė, kada garsiai ištarsiu: „viskas, sakykit, ką norit, būsiu menukė“. (Šypsosi.) Dar ir dabar tėvai su kitais kalbėdami apie mane smagiai pašiepdami pasako, kad jų dukra menukė.

- Esi aktyvi ir nemažai pozityvios nuotaikos turinti mergina. Iš kur semiesi įkvėpimo?
- Draugai juokiasi, kad vaikštau su rožiniais akiniais. Bet taip ir yra. Kai nebereaguoji į aplinkinių niurzgėjimus, neigiamą informaciją, tai to pozityvo labai daug atsiranda. Dar daugiau norisi daryt, kai randi tai, kas yra taisoma. Tada užsibrėži tikslą, kad tebūnie nors savo mažą pasaulį gražesniu, šiltesniu ir teigiamu padarysiu. Kuo daugiau mūsų tą šilumą kuriam, tuo šviesiau visur. (Šypsosi.)
Nematoma televizijos studijos „virtuvė“

- Televizijos projekte „Chorų karai“ Šiaulių chorui kūrei stilių ir aprangą. Kaip sekėsi dirbti? Kas pakvietė į šį projektą ir ar patiko tokia patirtis?
- Į projektą patekau netikėtai. Nugirdau, kad vyksta atranka, nuėjau į pokalbį, tikau ir pradėjom dirbti. Daugiausiai reikalų turėjau su choro vadove Rasa Stoškuviene. Su ja buvo derinami visų kostiumų pradiniai vaizdai. Korekcijas pačiai tekdavo atlikti. Labai daug įtakos turėdavo ir šukuosenos, makiažas, labai daug diskutuodavom su kirpėjomis ir stilistėmis. Ant pečių krito didelė atsakomybė. Bet tai buvo tiek pat įdomu ir naudinga, kiek ir baugu.

- Ar tai buvo pirmas kartas, kai teko dirbti tokiu tempu ir atlaikyti tokią atsakomybę?
- Yra tekę ir dar didesniais tempais dirbti, bet atsakomybės tokios dar nebuvo. Taigi tai buvo kol kas visos mano veiklos viršūnė. (Šypsosi.) O televizijos studijoje tai oho, kokia „virtuvė“ būdavo. Pradžioje mėginau suktis viena, deja, nespėdavau. Taigi ne kartą prašiau draugės pagalbos. Būdavo, kad ir trise aplink choristus lakstydavom. Žiūrovai mato tik galutinį rezultatą ir labai gerai, kad nemato virtuvės. (Šypsosi.)

- Per filmavimus ir kūrybinį pasiruošimą gal kokių linksmų ar ne visai linksmų nutikimų buvo nutikę? Gal teko greitai gelbėti situaciją?
- Visko buvo. Dabar juokingai viskas atrodo, o tuo metu labai rimtai priimdavau. Vienas rimčiausių nejuokingų nutikimų buvo per priešpaskutinį filmavimą, kur choras turėjo atlikti dainą iš „Katedros“. Prieš pat filmavimą į grimo kambarį parbėgo du choristai su kavos dėmėmis ant baltinių. Daviau fantazijai laisvę ir į sceną jie išėjo baltutėliai. (Šypsosi.)

- Ar daug kūrybinės laisvės Tau buvo palikta?
- Kūrybos laisvę apribodavo laikas – turėjom tik savaitę pasiruošti, taigi negalėdavau sugalvoti to, ko siuvėjos per tiek laiko nesugebėtų padaryti. Apibendrinus galiu sakyti, jog tai nėra vieno žmogaus darbas. Scenoje matomas vaizdas yra komandos darbo rezultatas.

- Ar dar kartą ryžtumeis panašiam projektui? Galbūt net susilaukei kokių pasiūlymų?
- Ne tik kad ryžčiausi, bet ir labai norėčiau. Jau turiu pirminį suvokimą, turiu šiek tiek praktikos, yra skaudžių ir džiugių patyrimų. (Šypsosi.) Deja, kol kas tokios galimybės neturiu.

- Visai neseniai praėjusio „Monmartro Respublika 2012“ festivalio metu taip pat modeliavai rūbus bei pristatei juos šiauliečiams. Kokie įspūdžiai iš šio renginio?
- Nepaprastai geri įspūdžiai! Nors teko keisti vasaros planus, kad su savo modeliais spėčiau sudalyvauti, tačiau nė kiek nesigailiu. Žinoma, ne viskas buvo taip, kaip norėjosi. Sąlygos neleido visiškai įgyvendinti sugalvoto pasirodymo, bet tai, kaip buvo priimta kolekcija, mane džiugina.

- Šiuo metu atsakinėji į klausimus būdama ne Lietuvoje. Ar mėgsti daug ir dažnai keliauti?
- Nemanau, kad keliauju daug ir dažnai. Norėtųsi begales kartų dažniau. Labai norėčiau pradėti keliauti ne poilsiui, bet kad daugiau išmokčiau ir sužinočiau apie mane dominančius dalykus.
Autoritetai ir užmojai

- Šalyje ir pasaulyje yra keletas labai žinomų lietuvių dizainerių. Ar lygiuojasi į kurį nors iš jų? Galbūt teko turėti reikalų?
- Niekada neplanavau ir nenorėjau būti garsia dizainere. Mano užmojai kur kas mažesni. Lietuvių dizainerių kūryba domiuosi, tačiau neseku nei vieno pėdomis. Suvokiu, kad iki tokio lygio man dar toli. Bet su daug ryžto ir pastangų viskas įmanoma.
Neseniai teko pasišnekučiuoti su Jolanta Rimkute ir Ieva Ševiakovaite. Apskritai smagu, kai gali pasikalbėti apie tave dominančius dalykus su žmonėmis, kurie turi daugiau patirties. Mokytis iš jų pasiekimų ir klaidų visada reikia. Galbūt kada nors sveikinsiuosi su jais ne kaip su autoritetais, o kaip su kolegomis.

- Ar Lietuvoje reikia daug pastangų, kad taptum žinomas kaip dizaineris?
- Taip, reikia įdėti velnioniškai daug darbo ir pastangų. Arba būti gimusiam po laiminga žvaigžde. (Šypsosi.) Bet pirmiausiai reikia tikėti tuo, ką darai ir realiai vertinti savo darbus. Viskas pasiekiama žengiant tvirtais, kad ir mažais žingsneliais.
Kritika padeda tobulėti

- Yra nemažai žmonių, kuriems aukštoji mada atrodo mažų mažiausiai nesuprantama. Teko netgi išgirsti tokių nuomonių (ir apie Tavo kuriamas kolekcijas), kad tai tik keletas atraižų ir nieko ypatingo, visi taip sugebėtų. Apskritai, atsiranda tokių žmonių, kurie taip sako ir apie muziką, dailę ar kitą meną. Ką tokiems žmonėms galėtum pasakyti ir ar manai, kad su tokiais reikėtų kalbėtis?
- Nors šiokį tokį suvokimą apie kūrinius, kuriuos kritikuoji, reikia turėti, na bent jau save gerbiantis žmogus turėtų pagalvoti, ką sako viešumoje. Labai dažnai kūriniai yra sukurti taip, kad juos teisingai iššifruotų tik atitinkama grupė žmonių. Nesakau, kad tai, ką esu sukūrusi, neverta kritikos. Yra ir tokių, kuriais nesididžiuoju, bet juk nieko nedarydamas netobulėsi.

- Žinau, kad esi bandžiusi vaidinti. Jeigu koks nors teatras Tau pasiūlytų tapti kostiumų dizainere, ar priimtum pasiūlymą?
- Jei tik pasitaikytų tokia galimybė kurti kostiumus teatrui, aš būčiau nepaprastai laiminga. Tokį pasiūlymą ne tik kad priimčiau, bet ir gėlių nuneščiau, kad tik pasiūlytų. Kurti sceninius kostiumus, tai kurti meno kūrinį. Juk ten nerealus pasaulis. Bandau pati pas ką nors įsiprašyti, deja, kol kas nei teigiamų, nei neigiamų atsakymų nesulaukiau.

- Kokių turi ateities planų? Gal ketini kur nors keltis kitur, ar ieškoti laimės užsienyje?
- Laimė yra ten, kur tau gera. Šiuo metu man gera Lietuvoje. Gali būti ir geriau, žinoma, bet argi tai ne priežastis čia likti, kad prisidėtum prie situacijos pagerėjimo? (Šypsosi.)
Užsienis traukia tik dėl kultūros ir studijų. Pasaulis dabar taip sumažėjo, kad nebe taip svarbu, kur tu gyveni. Kur kas svarbiau, ką tu darai.

 Ne per seniausiai visa Lietuva galėjo matyti jos sukurtus sceninius kostiumus, kai Šiaulių choras dalyvavo viename TV projekte. (Nuotr. aut. T. Laugalis)

 Savo rūbų kolekciją mergina pristatė ir šiauliečiams tradicinio „Monmartro Respublika 2012“ festivalio metu. Rūbų kolekciją „Fobijos“ jaunoji dizainerė kūrė diplomo gynimams universitete.

Asmeninio archyvo nuotr.