Olimpinė čempionė plaukikė Rūta Meilutytė suskubo išbandyti Vilmos Rimšaitės BMX dviratį.
Vilmos Rimšaitės archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

Nurimus Londono olimpiados gaudesiui pasidomėjome, kaip visą tą laiką gyveno mūsų sportininkai. Olimpinis miestelis svetingai pasitiko atvykusius sportininkus, kurie po treniruočių ir varžybų laisvą laiką skyrė pramogoms, poilsiui ir naujoms pažintims. Apie olimpiados virtuvę pasakoja BMX dviratininkė šiaulietė Vilma Rimšaitė.

- Koks buvo pirmasis įspūdis kai atvažiavai į Londoną? Kaip tau atrodė olimpinis miestelis?
- Į olimpinį miestelį atvažiavau naktį. Naktį mačiau aukštus, nacionalinėmis vėliavomis puoštus pastatus. Olimpinę nuotaiką pajutau jau oro uoste, kuriame mūsų laukė savanoris. Mes su juo be jokių problemų perėjome pro apsaugą, be eilės patekome prie bagažo. Taip pat mūsų laukė vairuotojas, kuris nuvežė tiesiai į olimpinį miestelį.

- Kokie buvo buto kaimynai? Kaip su jais sutarei?
- Viename kambaryje gyvenau su Daina Gudzinevičiūte, o kitame gyveno Virgilijus Alekna. Trečiajame kambaryje gyveno lengvosios atletikos vadovė ir dar viena trenerė. Tai buvo VIP'ų kambarys.
Kai tik atvažiavau pirmąją naktį, bijojau, kad D. Gudzinevičiūtę pažadinsiu, bet ji žinojo, kad atvažiuosiu ir laukė manęs. Prie mano lovos buvo uždegta šviesa. Man įėjus ji pasisveikino, apsivertė ant kito šono ir užmigo.    

Rytą Daina man parodė, kur kas vyksta kaimelyje, kur yra valgykla, supažindino su naujausiais įvykiais.
Su Virgilijumi ir Daina kalbėjomės daugiausiai apie paprastus ir nereikšmingus dalykus. Apie jų sporto šakas per daug neklausinėjau. Be to, žinojau, kad Dainai nepasisekė šaudyme, todėl ji nesijautė gerai. Su Virgilijumi mažai matydavausi. Jis beveik visą laiką būdavo savo kambaryje arba treniruodavosi. Su juo kalbėjausi poilsio kambaryje. Mane nustebino tai, kad su Daina turėjome apie ką pasikalbėti. Atrodė, kad ji šimtą metų nematyta mano draugė.

- Kokie sportininkai tau padarė didžiausią įspūdį?  
- Tikriausiai, kad Daina Gudzinevičiūtė ir Virgilijus Alekna. Jie yra tokio aukšto lygio sportininkai, kurie turi visas galimybes būti arogantiški ir nemandagūs. Tačiau jie yra labai geri, nuoširdūs, draugiški žmonės. Žinoma, be jų buvo labai įdomu sutikti Rūtą (Meilutytę, - aut.past.). Ji pamatė, kad esu su dviračiu. Pasiūliau jai pabandyti pavažiuoti.
Man patinka Rūtos charakteris. Ji tokia kieta. Ji žino savo vertę, supranta, ką pasiekė. Jos požiūris puikus. Ji yra daug labiau subrendusi pagal savo metus negu iš tikrųjų atrodo, o jai yra tik 15 metų.

- Ką spėjai nuveikti laisvu metu?
- Laisvo laiko turėjau labai mažai. Spėjau su Daina nueiti į imtynininkų kovas. Vėliau važiavome į stadioną, stebėjau, kaip Boltas bėgo 100 metrų finale. Ūžimas stadione, žiūrovų emocijos – visa tai nerealu. To žodžiais nenupasakosi. Žiūrėti varžybas gyvai ir matyti transliaciją per televizorių – du skirtingi dalykai.

- Ką sportininkai galėjo rasti olimpiniame miestelyje?
- Olimpiniame miestelyje buvo grožio salonas, kuriame už dyką tvarkė nagus, darė šukuosenas. Žinoma, patekti į saloną buvo sudėtinga, todėl reikėjo iš anksto užsirašyti, todėl ten net nėjau. Buvo SPA centras, kuriame sportininkai galėjo eiti į pirtis ar treniruotis sporto salėje. Taip pat jie galėjo naudotis ledo voniomis. Po intensyvių treniruočių, kai skauda raumenis, sportininkai lenda į ledo vonias. Šaltis atstato viską į savo vėžes.
Sportininkai galėjo nemokamai pasidaryti masažą, bet manau, kad kiekvienas iš jų turėjo savo asmeninį masažuotoją.  
Miestelyje taip pat buvo žaidimų kambarys, kuriame galima buvo žaisti viską –  nuo kompiuterinių žaidimų iki pulo.

- Kuo tave nustebino valgykla? Kokių šalių virtuvių patiekalus valgei?
- Maistas valgykloje tik iš pradžių buvo skanus. Iš tikrųjų tas maistas buvo gan prėskas ir neskanus, nes buvo šildomas visą dieną. Mėsa buvo tarsi guminė. Na galbūt kartais skaniausi buvo saldumynai.
Po savaitės toks maistas jau buvo atsibodęs, jo nebesinorėjo. Sportininkai, kurie  miestelyje gyveno tris savaites, išvis nebegalėjo pažiūrėti į maistą – jie numetė nemažai kilogramų.
Valgykloje buvo galima paragauti įvairių šalių virtuvių patiekalų. Buvo azijiečių, Tailando, amerikiečių, graikų virtuvių. Asortimentas buvo labai įvairus.
Daugiausiai naktinių lankytojų sulaukdavo „McDonalds“ restoranas. Didžiausia minia eidavo tiesiai į „McDonald'ą“.

- Kas labiausiai tave nudžiugino olimpiados metu?
- Mano važiavimus stebėjo garsus futbolininkas Deividas Bechamas ir Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Deividas Kameronas. Kodėl niekas nesakė, kad jie ten yra? Būčiau bent pasižiūrėjusi, kaip jie atrodo iš arti.
Toks dėmesys yra labai malonus. Jie gali eiti pasižiūrėti bet kokią sporto šaką, tačiau pasirinko BMX. Tai daug ką pasako. Vadinasi, tai yra perspektyvi sporto šaka ir pasaulis jau pripažįsta šį sportą.

- Ar dalyvavai vakarėliose?
- Taip, po varžybų vieną vakarą buvome išėję į klubą. Londone klubai užsidaro 2 valandą nakties. Kol mes susiruošėme ir kol išėjome, jau buvo 11-ta vakaro, kol nuvažiavome – vidurnaktis. Teko klubo ieškoti su ėjikais. Mes jau visi buvome pavargę, o ėjikai vis ėjo ir ėjo. Žinoma, galų gale radome tą klubą, kuriame puikiai praleidome laiką.

- Kokie, tavo nuomone, yra olimpiados pliusai ir minusai?
- Olimpiadoje visur vyrauja pompastiškumas. Čia į tave žiūri kaip į svarbų asmenį, kaip į potencialų medalio laimėtoją. Čia tampi vienu iš išrinktųjų. Vienu iš pasaulio geriausiųjų.
Kaip didžiausią minusą galėčiau įvardyti maistą. Tas maistas galėjo būti geresnis arba ne taip šildomas. Žinoma, man sunku kažką sakyti, kai negaliu nieko palyginti, nes nebuvau kitose olimpiadose. Iš kitų sportininkų, kurie buvo Pekino olimpiadoje, girdėjau, kad ten viskas buvo daug gražiau negu Londono olimpiadoje.

- Kaip olimpiados uždarymas?
- Uždarymas buvo įspūdingas. Tik truputį nuliūdino tai, kad mes buvome viduryje. Garsiakalbiai buvo nusukti į publiką, todėl beveik nieko negirdėjome – tik triukšmą. Žinoma, gerai, kad buvome netoli scenos, todėl galėjome matyti garsenybes. Man netgi atrodo, kad per televizorių vaizdas atrodė geriau negu pačiame stadione. Skirtumas tik toks, kad gyvai galėjome pajausti tikrąją olimpinių žaidynių dvasią.

- Savo pirmosios olimpiados proga pasidarei olimpinę tatuiruotę. Kokie buvo kolegų atsiliepimai?
Kolegos tatuiruotę matė, tačiau nemanau, kad tai yra kažkoks įspūdingas dalykas. Vyrai tokias tatuiruotes darosi labai dažnai. Dauguma amerikiečių ir australų turi daugiau negu vieną tatuiruotę, dažniausiai jie tatuiruoti nuo galvos iki kojų.
Nežinau, ar olimpiadoje dalyvavusios lietuvės turi kokią nors olimpinę tatuiruotę, tačiau žinau, kad lietuvis šuolininkas Povilas tokią yra pasidaręs. Manau, kad apie ją daug kas nežino.
Man ši tatuiruotė svarbi tuo, kad tai buvo didžiausias gyvenimo tikslas, kurį aš įgyvendinau ir tai yra tarsi ženklas. Man patinka tatuiruotės žodžių reišmė („One world One dream“. „Vienas pasaulis Viena svajonė“, - aut. past.). Kol nepapuoliau į olimpiadą, tol negalėjau jos pasidaryti. Tai toks gyvenimo įvykis, kurio niekada nesigailėsiu.

Vilma Rimšaitė su kambario kaimynais Virgilijumi Alekna ir Daina Gudzinevičiūte.

BMX dviratininkė įsiamžino beveik su visais lietuviais, kurie iškovojo medalius. Trūksta tik Rūtos Meilutytės.

Vilmos Rimšaitės archyvo nuotr.