Futbolas Lietuvoje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Toks chroniškas atsipalaidavimas ir amžina viltis, kad kitose rungtynėse pasiseks labiau... Atrodo, mažai kuo skiriamės kad ir nuo tų pačių olandų ar belgų: ir dvi kojas, ir porą rankų turime... Ir galvą kiekvienas ant pečių nešiojame, o kaip žaidžia futbolą jie, ir kaip mes – net šnekėti neverta. Na, šiame Europos čempionate olandams nepasisekė – kažkas komandos viduje nesustyguota buvo. Pas mus gi treneriai keičiasi kaip šviesoforo spalvos judrioje sankryžoje. Viskas styguota, nustyguota ir perstyguota, o rezultatas... Gal čia ir emocinis faktorius pasireiškia: kaskart pakeitus trenerį komandų žaidimas pagyvėja, laimimi susitikimai net su pajėgiais varžovais, bet teigiamių pokyčių pakanka tik kelioms rungtynėms. Reiškia, reikia dažniau keisti trenerius? Taip ar ne – pabandys atsakyti FK „Šiauliai“ puolėjas (taip pat galintis žaisti ir saugo pozicijoje) Artūras Jeršovas.

- Prieš atvykdamas į Šiaulius, žaidei Vilniaus „Žalgiryje“. Kaip vertini tokį savo žingsnį futbolininko karjeros apsektu: tai laiptelis į viršų ar vis tik laiptelis žemyn?
- Kokiu kampu pažiūrėjus... Šiandien „Žalgiris“ yra aukštesnėje turnyrinės lentelės vietoje, kiti čempionato tikslai, kovoja dėl čempionų titulo... „Šiauliai“ laikosi žemiau ir sprendžia savo uždavinius. Kadangi man situacija susiklostė taip, kad po sunkių traumų turėjau dvi operacijas, tam, kad grįžčiau į futbolą, reikėjo ir to mažo žingsnelio atgal. Kad po to vėl galėčiau užtikrintai žengti į priekį.

- „Šiaulių“ klube pats dar nepelnei nė vieno įvarčio, nors Vilniaus „Žalgiryje“ garsėjai rezultatyvumu... Gal kartais per siauri vartai mūsų stadione?
- Nedaug turėjau laiko pasižymėti. Dar tik pradedu žaisti. Aišku, iš savęs labai daug reikalauju, vis dėlto šiandien į viską reikia žiūrėti realiai...

- Gana greitai per savo neilgą futbolininko karjerą pakeitei net penkis futbolo klubus. FK „Šiauliai“ – jau šeštas. Iš čia ir klausimas: kiek planuoji užsilikti Šiauliuose?
- Pusantrų metų tikiuosi praleisti...

- Prieš penkerius metus tavimi domėjosi Liepojos „Metalurgas“, tačiau kontrakto su latviais nepasirašei. Gal, sakau, todėl, kad būtų nearti kasdien važinėti iš Vilniaus į „darbą“ bei atgal?
- Seniai tas buvo... Važinėjimas – jokia problema. (Šypsosi). Jei pasirašai sutartį, ten ir gyveni. Tačiau tada buvau jaunas... (Supraskite, dabar jis „senas“, - aut. past.) Be to per peržiūrą gavau traumą, kas ir sutrukdė pasilikti Liepojoje.

- Augini dvi dukras. Įdomu, kaip apskritai pats vertini moterų futbolą?
- (Pauzė). Nežinau kaip vertinti. Šiaip, imant pasauliniu lygiu, JAV, Vokietija, Skandinavija... Aukštumoje ten moterų futbolas. Su Lietuvos futbolininkių žaidimu, tiesą sakant, neteko susidurti, nei daug matyti. Tad ir vertinčiau „neutraliai“. (Šypsosi).

- Girdėjau, labai mėgsti patiekalą, vadinamą „vištiena kiniškai“... Ar nebijai, kad jį bevalgant akys susiaurės tiek, jog nebepataikysi į vartus. Gal šitas procesas jau net prasidėjęs (sprendžiant iš nerezultatyvių kelių pirmųjų rungtynių „Šiaulių“ klubo sudėtyje)?
- Tiesą pasakius, valgau jį labai retai. (Juokiasi). Tai vienas iš mano mėgstamiausių valgių. Bet, tikėkimės, kad labai savo regėjimo nesugadinsiu.

- Tave mažą tėvas atvedė į baseiną. Pramokęs plaukti pasakei, jog čia daugiau nebeturi ką veikti. O futbolo aikštėje? Na, pramokai bėgioti, varytis ir smūgiuoti kamuolį... O toliau? Apšviesk man, neišmanėliui, tuos nematomus futbolo horizontus...
- Futbolas ne vien tik kamuolio spardymas ir lakstymas. Jis apjungia daug įvairiausių dalykų – turbūt mokysiuosi visą gyvenimą, kaip reikia žaisti.

- Būdamas rezultatyviausias „Žalgirio“ žaidėjas patyrei traumą ir praradai vietą pagrindinėje sudėtyje. Ar ne apmaudu? Ar garbingai pasielgė komandos vadovai? Juk gynei klubo spalvas ir traumą patyrei ne uliodamas alubariuose.
- Toks gyvenimas. Klubas iš karto manęs neišmetė – davė laiko atsigauti ir išsigydyti traumą. Bet, taip sakant, traukinys važiuoja, ir vėluojančių nelaukia. Visiems juk reikia rezultato – kas gi stovės ir tavęs lauks?

- Rimti argumentai... Viename interviu minėjai, jog nauji komandos draugai aprodė Šiaulius, kavines, visokias „vieteles“... Ar gali patikslinti: kas gi yra „vietelės“ ir ar Šiauliuose be jų ir kavinių nėra nieko daugiau, kas būtų verta dėmesio?
- Iš meninės pusės Šiaulių matyti dar neteko. O tos vietelės tai – pagrindinė Vilniaus gatvė ir graži kavinė už miesto (pamini pavadinimą, - aut. past.) Kartais ten nuvažiuojame papietauti su šeima.

- Jungtinės karalystės „transferuose“ esi vertinamas 150–175 tūkst. eurų. Tokia tavo, kaip futbolininko, kaina. Norėčiau patikslinti: ar nurodyta suma reiškia, kiek gali duoti naudos tave nupirkusiam klubui, ar kad per tave klubas gali patirti šitiek nuostolių?
- (Juokiasi). Turbūt, kad nuostolių. Kaip dabar yra rašoma, jeigu nori investuoti į futbolą, tikrai praloši. Nedėkingas verslas...

- Stebint praėjusio Pasaulio futbolo čempionato rungtynes Pietų Afrikoje, tave labai erzino sirgalių pučiamų dūdelių – vuvuzelų garsai. O kas labiausiai erzina Lietuvos stadionuose?
- Gal tas faktas, kad Lietuvoje futbolas nėra populiarus. Ateina žiūrėti rungtynių tik labai nedaug žmonių. Tai ir erzina. Tiesa, Šiauliuose didesnio žiūrovų stygiaus nepajutau. Bent pusė pagrindinės tribūnos visada prisirenka. Tačiau kitur matosi, kad žmonėms ne futbolas galvoje.

- Dalyvavai „Žvaigždžių karuose“, kur bandei spėti Pasaulio futbolo čempionato rungtynių rezultatus. Ta proga leisk paklausti: koks gi velnias nešė tave „į tas galeras“? Panorėjai naujų pojūčių? O gal savyje pajutai užgimstančius ekstrasenso gebėjimus?
- Niekur ten eiti nereikėjo: sėdi prie kompiuterio ir tau atsiunčia klausimą, į kurį turi atsakyti. Tai buvo manojo darbo dalis. Klubas pasiūlė televizininkams keletą žaidėjų, kuriems ir teko sudalyvauti tame šou. Viskas iš reikalo. Pats to nesiekiau. Ar turiu ypatingų aiškiaregystės gebėjmų – nežinau. Šiais laikais futbolas tapo toks nenuspėjamas, bet vis dėlto iš trijų du rezultatus „pataikau“ atspėti. (Šypsosi).

- Kokia šiandien tavo, kaip futbolininko, visų didžiausia svajonė?
- Šiandien didžiausia mano svajonė – būti sveikam ir daryti tai, ką aš darau, visu šimtu procentų. Negalvoti apie operacines, apie skausmus...

- Lietuvos futbolas šiuo metu švelniai tariant „neblizga“. Nesame net Europos vidutiniokai. 1994 metais, rungtynėse su JAV, įvartį į savo vartus įmušusį Kolumbijos futbolininką A. Eskobarą netrukus nužudė. Yra manančių, kad jis kažkuo nepasidalino su mafijas, tačiau kiti teigia, kad tai įtūžusių sirgalių darbas... Kaip atrodo, jeigu panašiai į futbolininkų klaidas reaguotų ir lietuviai sirgaliai – futbolo lygis šalyje pakiltų į neregėtas aukštumas ar žaidžiančiųjų futbolą greitai visai nebeliktų?
- Sunku pasakyti. Tose šalyse kultivuojamas beveik vien tik futbolas, o žiūrovai – dideli jo fanatai. Manau, nenormalu, jeigu vyksta panašūs dalykai. Tai vieno žmogaus klaida, paslydimas... Negalima spręsti apie sirgalius vien tik iš tokių dalykų. Na...Na... Sunkus klausimas! (Juokiasi).

- Iš esmės šis paskutinis klausimas yra apie tą patį: Lietuvos olimpiečiai neseniai parodė, jog galima pasiekti aukštų rezultatų net neturint tinkamų sąlygų treniruotis. Kaip atrodo, kas labiausiai trukdo Lietuvos futbolui eiti į priekį bei pasiekti europietišką žaidimo lygį?
- Kažko naujo turbūt ir nepasakysiu... Treniravimosi sąlygų, bazių, futbolo mokyklų, gerų trenerių stygius. Tačiau šiuo metu visa tai gerinama. Reiškia, augs ir futbolo lygis Lietuvoje. Tačiau šiandien turime, ką turime. Kai ateityje valstybė į visas sporto šakas ims žiūrėti plačiau ir dėmesio skirs ne vienai kuriai, tada galbūt reikalai ir pagerės. Tačiau to, manyčiau, dar ilgai teks laukti... Mūsų anūkai gal ir pamatys visai kitokį lietuvišką futbolą.

- Reiškia, aš gero lietuvių žaidimo taip ir nebeišvysiu?
- Turbūt...

Neprotingais klausimais futbolininko taktinius sumanymus griovė Romualdas BALIUTAVIČIUS, kiniškų valgių nepasiūlė, o tik į akis žaibavo fotografas Vadimas SIMUTKINAS