Jonas Daniliauskas: „Kai turi didelį norą ir dirbi, tai ponas Dievas padeda ir paveikslas paveikslą gimdo“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

„Laiptų“ galerijos organizuoto tarptautinio plenero „Šiaulių Monmartro respublika 2012“ metu vienas iš žymiausių Lietuvos dailininkų Jonas Daniliauskas darbavosi nepakeldamas galvos – ne tik teptukais, bet ir pirštais tepė dažus ant kažkokio keisto veltinio, kuris, be to, dar buvo lyg ir eglių spygliais nubarstytas.
Šalia keturis tapybos darbus ant žolės išdėliojusi nudžiūti, dar kelias drobes statė ant molberto šio dailininko buvusi mokinė šiaulietė tapytoja Vita Žabarauskaitė, kiek tolėliau pasišnekučiuodami tarpusavyje ir su smalsiais lankytojais plušėjo kiti plenero dailininkai iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos, o Jonas Daniliauskas sušilęs tebetapė moterį su katinu.

Tačiau užklaustas, ką čia ir ant ko tapantis, jis, tiesa, neatidėdamas keistojo darbo į šalį, mielai atsakė:
- Ką ponas Dievas nuleidžia iš dangaus, ant to ir tapome. O konkrečiau? Kadangi Monmartro pleneras yra labai trumpas, labai žaismingas ir išradingas, tai aš prieš į jį atvykdamas užsukau į vieną Vilniaus dailės parduotuvę, kur radau labai keisto labai storo popieriaus, iš kokoso plaušo padaryto.
Esu mėgėjas užsiimti tokiais dalykais – tapyti ant rankų darbo popieriaus iš Nepalo ar Šveicarijos. Juk įdomiau dirbti su medžiaga, kurios nepažįsti, kuri yra truputį keistesnė.
Todėl ant kokoso plaušo popieriaus ir pabandžiau dirbti su pastele. Tačiau jau matau, kad jis per daug grubus pastelei ir tušui. Gal reikėjo akrilu tapyti.
Bet tai pirmas bandymas, todėl gal ir rezultatas ne toks išeina, kokio norėtųsi. Juk norėtųsi ryškiai raudonos spalvos, bet... neišeina.
Tačiau kiekvienas, kuris paišo ar kažką kita daro, prisitaiko prie esamų medžiagų.
Kita vertus, tai tik bandymas, o ir šis pleneras nėra panašus į kitus – žaismingas: su koncertais, su Mišiomis, su ekskursijomis, su akcijomis ir t. t. Todėl čia mes turbūt daugiau gauname patys, negu kažką kad paliekame.

- O kokia jūsų mėgstamiausia faktūra – drobė, popierius..?
- Na, kiekviena medžiaga turi savo faktūrą ir čia nieko nepadarysi – reikia tą faktūrą nugalėti.
Aš esu tapytojas ir mėgstu aliejinę tapybą, nors tapau ir su akrilu, ypač pleneruose. Tačiau šįkart man nesinori tapyti įprastai: juk per kokias tris valandas nutapyti darbą plenere yra problemiška, o pastele tai būtų galima. Tam reikalinga tik tam tikra koncentracija – susikaupti ir padaryti. Juk jau atvažiuoji pagalvojęs, ką darysi – čia nėra kada rinktis motyvų.
Aš ne toks, kaip mano buvusi studentė su labai gražiais plaukais – kaštoniniais, sakyčiau – kuri per kelias valandas kelis darbus padaro.
Tai aš vis ir tapau, sakykim, iš atminties tik vieną merginą su katinu...

- Mėgstate katinus? O gal ir šunis?
- O kaip be jų? Turiu sodybą ir, nors buvau pasižadėjęs, kad šunų nekankinsiu, nes vis turiu važinėti į paskaitas Vilniuje, turiu joje šunį. Tiesiog kažkaip pas mus išmestas jis priklydo ir pasiliko – miela, neįkyri maišytos veislės kalytė. Lyg ir daugiau iš pudelių paveldėjusi, nors kaip tik jų niekada ir nebuvau mėgėjas.
Buvo ji visa tokia susivėlusi, purvina, kad mes draugiškai su anūkėmis vieną rytą ją nukirpome, tai dabar ji – vos ne Maltos pižonė (bišonas)! Susirado ji draugų ir dabar pas mus kokie keturi šunys apsigyveno: pernakvoja, paloja naktimis.
O šiaip visą laiką namuose laikydavau katę. Tačiau kadangi mūsų Mimi numirė praėjusią vasarą, išgyvenusi ar septyniolika, ar aštuoniolika metų, tai toks pažįstamas atvežė kačiuką, kurio kelyje vos nesuvažinėjo. Ir iš jo išaugo gražus kaštoninis (juk nesakysiu – ryžas) su juostomis didelis katinas.

- Grįžtame prie tapybos...
- Tai aš ir sakau, taip greitai, kaip mano buvusi studentė, nemoku dirbti. O kur ji taip išmoko, nežinau, nes ne pas mane diplominį darė. Ir aš tokiu tempu net jaunystėje netapiau.
Sakote, kad aš po aštuonis darbus tada iš karto dariau? Ai, jaunesnis buvau truputį prieš trisdešimt metų. Tuo laiku aš neturėjau dirbtuvių, tai dėstytojaujant M. K. Čiurlionio meno mokykloje man buvo atitvėrę koridoriaus gabaliuką. Bet ten stovėjo spaustuvinė mašina ir pasistatyti darbo nebuvo kur, tai eidavau į klases. Kai ten užeidavo didelis noras tapyti, tai gal po šešias drobes ir pasidėdavau.
Na, gal tada daugiau energijos turėdavau: kai turi didelį norą ir dirbi, tai ponas Dievas padeda ir paveikslas paveikslą gimdo.
Gal tada studentai ir studentės buvo truputį įsižeidę, kad dėmesį blaškydavau kartu tapydamas. Kita vertus, kiekvienas dėstytojas skirtingai prieina prie tų studentų, skirtingai jų darbus koreguoja, skirtingas vertybes teigia.

Atsimenu, kad man studijuojant kantrybė trūkdavo, kai prilėkęs dėstytojas pradėdavo mano darbą taisyti. Tada galvodavau: na, ir idiotas – sugadino man darbą...
Iki šiol dėstau Vilniaus kolegijos Dizaino ir technologijų fakultete, kur ruošiamos rūbų dizainerės, rūbų konstruktorės. Ir joms gerai, kai parodai ir išaiškini, bet ten daugiau naudojama kita technika – akvarelė, pastelė ir kita, kas reikalauja daugiau kruopštumo. Tai ne staliuginė (tai yra, ne molbertinė), ne grynoji tapyba, kuriai reikia iš tikrųjų daug impulsų.
O kolegijoje svarbiausia yra apvaldyti techniką. Todėl dabar nepuolu studentų darbų taisyti. Nors būna, kad kai pamatau kokią akvarelę, nulietą nei šiaip, nei taip, nei į tvorą, nei į mietą, tada su autoriumi einame kartu prie vandens čiaupo, nuplauname ją ir aš sakau: o dabar bus akvarelė šlapia technika.

Tada greitai teptuką imi ir lieji, lieji, kol susilieja, paskui kiek paryškini kontūriukus su teptuko galiuku ir žiūrėk – visai graži akvarelė išeina.
Nors visada pradedantiems yra baimės jausmas, kad akvarelę sugadins, kad kažką ne taip padarys, tačiau nugalėti tą baimę ir yra didžiausias džiaugsmas.
Juk dabar dailės mokymas nebėra toks akademinis, kaip anksčiau. Tai dabar daugiau kūrybinis, laisvas mokymas, kūryba visa to žodžio prasme. Žiūrėkit – ir darželiuose, ir mokyklose visad maloniau mokyti vaikus, kai jie laisviau jaučiasi, kai improvizuoja, kai kažką nauja sugalvoja, kai neįprastas medžiagas panaudoja.

Mano brolis – Šakių vidurinės mokyklos direktorius. Toje mokykloje jau daug metų organizuojamos dailės dienos, kurių metu stengiamasi, kad būtų dirbama su netradicinėmis medžiagomis, kad būtų tapoma ant sienų, ant plytų, arba kažką iš plokščių išraižyti, išpjauti ir a la skulptūras pastatyti.
Tai ir skatina vaikų kūrybiškumą, laisvesnę savirealizaciją, o ir visi patenkinti iš karto matydami rezultatą.

- Tačiau ar tokie dalykai nesugadina būsimųjų dailininkų?
- Nesugadina, nes būtent per tokius užsiėmimus jie ir įvaldo įvairias technikas. Žaisdamas jas gali įvaldyti netgi greičiau, nei rimtai dirbdamas.
Daug metų dėstydamas aš pastebėjau, kad akvarelės technikos tik per žaidimą ir galima išmokyti: lieti, sulieti. Kartais net pasiūlau: o dabar kaimišką kilimėlį padarykime.
Taip ir prasideda lyg neįpareigojantis supratimas, kas yra medžiagos, ką reiškia geras popierius, ką reiškia akvarelės skaidrumas, ką reiškia tirščiau lieti, ką skysčiau, ką reiškia daugiau, ką – mažiau vandens.

Kai visa tai išaiškini lyg žaisdamas studentams, tai ir jiems, ne tik vaikams, ir suprantama tampa, ir visai patinka. O jau kai rezultatą pamato, tai galima ir sudėtingesnio rezultato reikalauti, o jie patys negali atsidžiaugti, kai paveikslus sukuria jau tokius, kokius ne gėda įrėminti ir pasikabinti.
Šiaip, reikia pripažinti, mokyklose dailės paruošimas nėra tinkamo lygio – ir į kolegiją įstoja jaunuoliai, kurie ir pieštuko nemoka laikyti, tad tenka jiems parodyti kaip štrichuoti. Tačiau paskui pamatai, kad jie jau labai tikslingai tuos įgūdžius naudoja.
Nors ir kolegijoje technikos dalykams nėra daug valandų skirta – 60–90 valandų per semestrą, todėl daugiau reikia dirbti savarankiškai.
Tačiau kaip džiugu pamačius studentų diplominius darbus – gražiai viskas, kas išmokta, panaudota koliažams, akvarelėms, tapybai ant šilko sukurti.
Štai taip mes ir žaidžiame.

- Vadinasi, kaip pedagogas žaidžiate. O kaip su tapyba? Tai irgi žaidimas?
- Su tapyba man pavyko – esu už tai dėkingas likimui. Nuo penktos klasės lankiau meno mokyklą – iš pradžių Juozo Naujalio mokyklą Kaune, paskui M. K. Čiurlionio – Vilniuje ir įstojau į Dailės institutą.
Įstojau į pedagogikos fakultetą, nes M. K. Čiurlionio meno mokykloje buvo pasiskirstymas pagal specialybes – ją baigėme šeši tapytojai, o tais 1969 metais į staliuginę tapybą institute priimdavo tik 5–6 studentus. Tai kur ten visi iš Lietuvos sustos. Todėl mes protingai pasiskirstėme, kas stoja į staliuginę tapybą, kas – į tekstilę, kas – į pedagogikos fakultetą, kur irgi buvo tapyba su grafika, tik metais trumpiau.

Ir man tos tapybos ir grafikos pakako: susipažinau su visomis technikomis ir praktiškai tapybai du diplominius darbus padariau.
O ir vėl grįžtame prie šešių darbų vienu metu... Na, su amžiumi, matyt, kitaip energija pasiskirsto žmogaus kūne ir jau nebe taip nuolat dirbi.
Nors būna. Štai į plenerus išvažiuoji ir jau normaliai padirbėji – nėra kur dingti, privalai ir nutapyti, ir medžiagos pasirinkti ateičiai. Aišku, kiek ta medžiaga pasinaudoji, kiek nepasinaudoji – kažką paimi, kažką atmeti, kažką pasilieki.

Ir pleneruose kartais viskas vyksta labai greitai. Šiemet per plenerą vienoje sodyboje tiek prifotografavau, tiek užsipaišiau – Viešpatie, ten man visiems metams motyvų užteks. Be to, per tą savaitę kokius šešis darbus, nors nelabai didelio formato, nutapiau.
Na, kartais tiesiog labai sekasi dirbti.
Tačiau kad visus metus taip tempčiau, tai nežinau... Matyt, reikėtų trečią savo darbų knygą išleisti, jei kiekvieną savaitę padaryčiau po šešis darbus. Juk šioje knygoje yra tik 280 darbų ir tai nuo 1976 metų.

- O namuose kabo jūsų ar kolegų paveikslai?
- Bute – du mano darbai, nes viena siena yra paskirta kolegų darbams, kuriuos pagal anksčiau gyvavusią tradiciją išmainydavau į savo ar dovanų gaudavau. Susiformavo per daug metų tokia nedidelė kolekcija – Antano Gudaičio, Mindaugo Skudučio, Vinco Keserausko, Valentino Antanavičiaus ir kitų dailininkų ne tik iš Lietuvos darbų.
O sodyboje, kadangi ten medinės sienos, kabo tik mano du darbai. Bet dideli. Ir ne naujausi, o tokie, kokie tiko pagal tematiką ir formatą.

„Monmartro respublikos“ plenere sukurtų darbų parodai dailininkas pateikė gan šokiruojantį paveikslą vis ant to paties kokosinio popieriaus.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.