„Visada jaudinuosi prieš tris dalykus: kai man reikia eiti į mokyklą, susitikti su mokytojais, rankos kojos prakaituoja, dreba; kai reikia eiti pas gydytojus – baltiems chalatams jaučiu pagarbą; ir į bažnyčią. O daugiau jokio skirtumo“, - prisipažįsta aktorius Vladas Baranauskas.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS
Prie gardžios kavos puodelio, artėjant rugsėjo 1-osios šventei, su Šiaulių dramos teatro aktoriumi Vladu Baranausku kalbėjomės apie šios šventės prasmę, apie mokyklos laikus, studijas tuometinėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, mokytojus ir mokyklas.

- Kas Jums yra rugsėjo 1-oji?
- Rugsėjo 1-oji buvo beprotiškai keista, graži su tomis trumpomis kelnytėmis, kirpčiuku. Rankose gėlytės ir tas mamos laukimas. Viskas gerai, išsigandęs, juk niekada mokykloje dar nebuvęs.
Ir ta pirma mano mokytoja, kurios buvo beprotiškai graudžios ir ilgesingos didelės akys. Kuri beveik nesišypsojo. Atrodė lyg ateivis iš kito pasaulio.

- Ar laukėte tos pačios pirmosios, rudens, kai teks įžengti į pirmąją klasę?
- Nemiegojau pusę vasaros, laukiau. Ne tiek tos dienos, bet kada pasirodys mokykliniai vadovėliai. Aš į juos žiūrėdavau, skaitydavau, nors dar nemokėjau skaityti. Jeigu būdavo nupiešta mama, skaitydavau „ma-ma“, jeigu būdavo vyras – „tė-tė“, jeigu būdavo būgnas, tai „ba-ra-ba-nas“. Ta diena buvo lyg įžengtum į rojų.

- Ar prisimenate savo pirmąją mokyklą?
- Į pirmąją klasę ėjau Lazdijuose, buvusiose kareivinėse. Mokėmės tarp kareiviškų rakandų, sandėliukuose mėtėsi kareivių šalmai. Tame sandėliuke buvo skeletas, plakatai. Praeidavom visada pro tą Salomėjos Nėries namelį, kurį ji vadino kapu ar karstu.

- Kokie atsiminimai iš pirmųjų metų konservatorijoje?
- Mano kursas buvo beveik visi kaimietukai, atvykę iš rajono centrų. Iš didelių miestų nebuvo nė vieno. Tai vyko tuometinėje konservatorijoje, dabartinėje Teatro ir muzikos akademijoje, trečiajame aukšte, didžiojoje koncertų salėje, kur visa profesūra sėdėjo, kur norint atidaryti dideles duris, aš nežinau, kiek jėgos reikia. Jos iki pat dabar yra. Sunkios. Sveikino visus amžiną atilsį rektorius Jurgis Karnavičius. Užlipdavome į didžiąją sceną.
Tuo laiku visi konservatorijoje buvome viena mažytė šeima. Studentų buvo du šimtai, dėstytojų dvigubai daugiau. Vienas kitą pažinojom.

- Kaip šventėte tą dieną konservatorijoje?
- O čia jau visas įdomumas. Kas užmigo vonioj. (Juokiasi.) Kas užmigo troleibuse. Kas atsidūrė Kaune. (Juokiasi.) Bet žmonės buvo tokie geri, kad tą vaikinuką, kuris užmigo troleibuse, nuvežė į autobusų ir troleibusų parką, paguldė ir globojo. Jaunas vaikinas, tegul miega.
Tas, kur Kaune atsidūrė, nesusigaudė, kur atsidūrė. Žmonės irgi jį globojo, davė pinigų kitą dieną bilietui sugrįžti į Vilnių. Gal aš idealizuoju, bet tais laikais taip būdavo.

- Ar jums įsiminė mokyklos mokytojai, gal tarp jų buvo savitų asmenybių?
- Mano mokytojai buvo kažkas nenusakoma, labai geri ir keisti. Mano klasės auklėtoja buvo iš Kamčiatkos. Stojo į Maskvą studijuoti, Maskva persiuntė į Vilnių. Baigė pedagoginį ir atsidūrė rajono centro vidurinėje nemokėdama lietuvių kalbos. Bet ji buvo plonutė, gražutė, jos balsas dieviškas, visi buvom įsimylėję ją iki ausų.
Chemiją mums dėstė buvusi vienuolė. Visi žinojome tai, nors tai garsiai nekalbėjome, bet visi bandėme išvesti ją iš kantrybės. (Juokiasi.) Krėtėme šunybes laukdami, ar ji susikeiks, ar nesusikeiks.

Matematikos mokytojas, kuriam dabar 85-eri, dažnai užsimiršdavo ir imdavo deklamuoti Maironio „Čičinską“. Jis dabar jį deklamuoja. Arba Homero „Odisėją“ senąja graikų kalba. Kur tokių mokytojų dabar rasi?
Mes visi buvome normalūs vaikai, krėtėme šunybes, bėgome iš pamokų, mylėjome mokytojus, kai kurių nekentėme. Jie be tėvų į mokyklą mūsų nepriimdavo. Palikdavo po pamokų. Vasarą pataisas reikėjo lankyti. Bet už savo mokytojus mūru stodavom!

- Su mokytoju buvo kažkoks pagarbus ryšys.
- Be abejo. Ypač mėgstamus mokytojus po pamokų lydėdavome. Susidarydavome grafiką ir lydėdavome į namus. Iki vienuoliktos klasės. Nes mokytojai dažnai turėdavo tempti į namus mokinių sąsiuvinius, ištaisyti namų darbus ir visa kita.
Susidarydavome patys kažkokį grafiką. Dažniausiai nešdavo silpniausiai rašantys. (Juokiasi.) Patys taip sugalvojome. Mylėjome mokytojus. Tuo laiku mokytojas buvo guru, profesore, o mokinys buvo mokinys. Kiekvienas žinojo savo vietą. Buvo pagarba, nežinau iš kur.

- Ar prisimenate klasės draugus, gal dar susitinkate su savo klase?
- Darome klasės susitikimus. Yra keturi tolimojo plaukiojimo kapitonai, kurie dabar nebevaikšto. Lietuvos ir Tarybų Sąjungos čempionai. Vienas lakūnas, kuris apskrido aplink žemę. Bet ne Paksas. (Juokiasi.) Yra ir buvęs ministras, ir esamas ministras. Normali klasė.
Per tuos susitikimus būna keista – buteliai ant stalo sustatyti, bet pasižiūri susitikimo pabaigoje – buteliai tebestovi nepradaryti, nepajudinti.
Su savo klasiokais buvom lyg keturi muškietininkai. Vienas jau išėjo... Likę trys stengiamės palaikyti draugystę, susitinkame. Naujų draugų nesinori ieškoti, o čia patikrinta, nesumeluota. Taip yra ir kitaip negali būti.

- Ar mokyklos laikais tekdavo įsivelti į muštynes?
- Taip, bet jos būdavo švelnesnės nei dabar. Normalu, aš buvau berniukas. Reikėjo už save pastovėti, už savo garbę. Bet tada buvo muštynės iki pirmo kraujo.

- Tik žaismingas pasikumščiavimas?
- Garbės reikalas. Pasikumščiavimas, bet toks lengvas. Jeigu kam nors stukteldavai, pribėgdavai paklausti, ar viskas gerai. Jeigu gerai, tada toliau kumščiuodavomės.
Nebuvo jokio pykčio ir įniršio. Nebuvo, kad kažkas kažko lauktų, suvestų sąskaitas. Tai buvo nesuprantami dalykai. Netgi mano studijų metais. Blogiausiu atveju, kas nors įspirs į užpakalį.

- Bėgdavote iš pamokų?
- Taip, visa klasė. Šokdavome per langus. Kviesdavosi tėvus po to. Būdavo ir nedrąsių mergaičių. Visada taip būna. Jos nenorėdavo bėgti. Kadangi mano klasė buvo 37 berniukai ir 5 mergaitės, tai paimdavome ir išsinešdavome jas. (Juokiasi.) Ir sakydavome: garsiau klykit, kad visi girdėtų, jog jūs nenorit. (Juokiasi.) Tada jūsų nebaus. Po to vykdavo susirinkimas, visa klasė bėgo iš pamokų, o dvi mergaitės, kurios šaukė, buvo išneštos. (Juokiasi.)
Buvom ir žiaurūs – mokytojams rašalo ant kėdžių pripildavome. Parketą išlupdavome – mokytojai krisdavo. Nereikia idealizuoti, buvom normalūs vaikai, su savo išdaigomis, su savo meilėmis.

- Kaip vertinate valdininkų ir politikų būgštavimus, kad tą dieną jaunimas eis prisigerti, reikia uždrausti prekybą alkoholiu, viską?
- Aš elementariai uždaryčiau girdyklas be niekur nieko. Nes rugsėjo 1-oji yra ne rugsėjo 3-ioji ar 5-oji. Uždaryčiau tykiai, ramiai. Visą gyvenimą gyvenu miesto centre. Kitą kartą jau tikrai negražu: „pakalęs“ vaikelis, „pakalęs“ tėvelis, „pakalusi“ mamytė. Gėrimas yra „bezbožnas“, kaip rusai pasakytų.

- Gal būtų galima kaip nors kitaip tą dieną švęsti?
- Reikia tiesiog švęsti. Žmogui reikia įsikalti į galvą – ne alkoholis yra šviesa arba šventė. Jeigu taip, tada ir Lietuvos himną reikia perfrazuoti.
Nepriimu vienintelio dalyko – kad uždarinėja mokyklas. Šito nepateisinsiu niekada. Kai pirmokėliui reikia 18 kilometrų važiuoti iki mokyklos... Šito aš nesuprantu. Kas už tai balsavo, nepatogu sakyti, bet lai pats keliasi pusę šešių ir tegul važiuoja į savo tarnystę, įSeimo rūmus.
Estijoje, vienoje saloje trys vaikai, jiems laikoma mokykla. Netgi mažiausios mokyklėlės nėra uždaromos. Lietuvoje miestuose kiti niuansai, bet kaime to neturėtų būti, mokyklos ten turi išlikti.

- Tad kokia ta artėjanti rugsėjo 1-oji?
- Dieve, kad ta rugsėjo 1-oji būtų kiekvieną dieną. Dabar gal daugiau puošnumo, daugiau jaudulio. Galvoju, kodėl tėveliai negali tokie būti kiekvieną dieną, nes tada švyti miestas, pasitempę visi. Eina vaikeliai su gėlytėmis. Rodos, prarasta žemės gravitacija.

Nieko nėra gražesnio už besimokantį žmogų. Kaip Kristus prikaltas prie kryžiaus klykė „Aš trokštu!“. Lietuviškas žodis „trokštu“ turi daug prasmių. Žinių troškimas.
Visada sakau, kad tu tos knygos neskaitei, kad to autoriaus nežinai. Tai sužinosi. Kokią laimę patirsi nuo pirmojo sakinio. Atradimo džiaugsmas.
Aš nežinau, kas yra rugsėjo 1-oji. Ji turbūt niekad nesibaigia. Nes tai yra žinių troškimas, alkis.