„Šiauliai mane vis traukia po truputį. Čia senatvės požymis“, - nesuprasi, rimtai kalba ar juokauja Edmundas Armoška.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kaip jau ir įprasta per pastaruosius kelerius metus, per savo gimtadienį vienas iš žymiausių lietuvių dailės kolekcininkų Edmundas Armoška šiauliečius apdovanojo.
Tik spėjo Kultūros centro „Laiptų“ galerijoje baigtis unikali paroda iš jo kolekcijos „Tarp buities ir abstrakcijos XX amžiaus lietuvių tapyboje“, o Edmundas Armoška jau pristatė naują – šiuolaikinio lietuvių dailininko Solomono Teitelbaumo parodą, kurios didžioji dalis - taip pat iš jo rinkinio:

- Turite galimybę pamatyti tikrai įdomaus, talentingo šių laikų dailininko Solomono Teitelbaumo  darbus. Mano galva, ir ne tik mano, bet ir menotyrininkų, tai vienas iš ryškiausių šių dienų dailininkų.
Man Solomono Teitelbaumo darbai patiko jau per pirmąją mūsų pažintį prieš gerus dešimt-dvylika metų. Tada jis pristatė savo darbus pirmoje parodoje Vilniaus Rotušėje ir jie man tikrai įkrito į akį. Nuo tada mes ir bendradarbiaujame.

Solomonas Teitelbaumas man įsirėžė į širdį ir į galvą tuo, kad ir jo asmenybė labai įdomi. Jis labai nuoširdus vienišius. Be to, mažakalbis – kalba tik teptuku, negeria, nerūko ir merginos neturi, tik dirba, dirba, dirba ir padaro puikius darbus.

Ką dar apie jį galima pasakyti? Dirba Solomonas Teitelbaumas iš natūros – ne eskizuoja, beveik nedirba dirbtuvėse, o išeina rytą su kuprine dažų, vandens, palete ir vėlai vakare grįžta parsinešdamas naują darbą – iš dalies ar visai padarytą.
Šiandien tokių dailininkų ne tiek daug yra.
Solomonas Teitelbaumas šiuo metu yra Maskvoje, bet jis mielai būtų atvykęs į savo parodos atidarymą „Laiptų“ galerijoje. Netgi buvo pasiryžęs atvažiuoti.
Tačiau aš, žinodamas jo požiūrį į traukinius ir lėktuvus, pasakiau: nevark, Solomonai, aš nuvažiuosiu parodos pristatyti, o tu jau grįžęs rugpjūčio pabaigoje atvažiuosi į Šiaulius.
Taip ir susitarėme, todėl jis ir siunčia linkėjimus, kuriuos perskaitė galerijos direktorė, o garbūs šiauliečiai turi tikrai puikią progą pamatyti įdomius talentingo dailininko darbus.

- Dalis „Laiptų“ galerijoje eksponuojamų S. Teitelbaumo darbų yra iš jūsų kolekcijos...  
- Taip, didesnė ir, sakyčiau – geriausių Solomono Teitelbaumo darbų šioje parodoje yra iš mano kolekcijos. Nors darbuose jaučiasi nacionalinis savitumas, tačiau jis yra Kauno tapybos mokyklos atstovas – ryškus ir savitas pats savaime.

- Tai vėl per savo gimtadienį parodą padovanojote Šiauliams? O kodėl ne didesniems miestams?
- Pasakysiu, kad aš šiemet daug kur savo kolekciją rodžiau. Ir Taline, ir bendroje parodoje su kitais kolekcininkais Vilniuje.
O myliu aš Šiaulius, nes esu šiaulietis, mano mama čia, brolis gyvena visą laiką. Gyveno ir amžinatilsį dėdė, kuris mane krikštijo.
Ir aš ne tik Valdovų rūmus rėmiau – padovanojau labai puikių darbų Trakų ir Šiaulių muziejams. Tai matote – stengiuosi, dirbu.
O Šiauliai mane vis traukia po truputį. Čia senatvės požymis.
Kaip jau esu sakęs, man čia patinka žmonės – jie kitaip žiūri į paveikslus nei didmiesčių gyventojai,  yra nuoširdesni. Ir moterys čia gražios...

- O kaip, pagal kokius požymius, jūs, žymus kolekcininkas, atrandate talentingus menininkus, kol jie dar nėra ant bangos?
- Tikrai pataikėte paklausti. Manau, turiu intuiciją. Pagonišką – jaučiu ir vandenį, ir saulę.
Pagal intuiciją prieš daug metų aš ir Šarūną Sauką pirmas, ar vienas iš pirmųjų, atradau ir neapsirikau - iš gyvųjų šiuolaikinių dailininkų jis tikrai yra talentingiausia asmenybė.
Kolekcininkui turėti intuiciją yra nepaprastai svarbus dalykas, nes kitą kartą, ir ne tik dailėje, reikia spręsti momentaliai. Apsispręsti – vienam, be patarėjų ir staiga.
Ir man tai daug kartų pavyko. Tikrai daug kartų.

- Ir tuos dailininkus atrandate lankydamasis parodose, dirbtuvėse?
- Anksčiau pakankamai daug lankydavausi ir parodose, ir dirbtuvėse – dabar mažiau. Ir noriu pasakyti, kad šiandien yra labai daug dailininkų, tačiau tarp jų talentingų – mažai, o genijų beveik nėra. Tik vienas Šarūnas Sauka. Apie tai aš garsiai ir sakau, nors už tai kai kas ant manęs labai pyksta.
Dabar man norisi jau sustoti, jau nebesinori taip plačiai viskuo domėtis - tegul kas nors kitas domisi kitais dailininkais. Tam nebeužtenka laiko – žmogus tiek mažai gyvena.

- Kai įsigyjate naują paveikslą, iš karto jį „sandėliuojate“ ar dar kurį laiką palaikote prieš akis, pasidžiaugiate?   
- Sandėliavimu savo laiku iš tikrųjų buvau labai rimtai užsiėmęs, nes rinkinys pas mane yra pakankamai didelis – kitur jo nesudėsi. Tačiau dabar kai ką kolekcijoje stipriai pamažinau.
Savo kabinete (turiu tokią biblioteką-kabinetą) ant grindų aš tai pasistatau vieną-du-tris naujus darbus per kelis mėnesius. Stovi jie, o aš vaikštau aplink, galvoju, vis analizuoju. Ir beveik visada pataikau (tai ir menotyra vėliau patvirtina), nes intuicija padeda.

- Paprastai vienas paveikslas daro didelį įspūdį, o kai darbų daug – įspūdis suniveliuoja. O jūs, ko gero, įsigyjate ne po vieną paveikslą, tad ar neatsiranda persisotinimo
jausmo?
- Pataikėte. Aš buvau užsigriebęs turėti per daug plačią kolekciją.
Jau ir prieškarinius lietuvių klasikus buvau parinkęs labai stipriai – jau vien pavardžių buvo nemažai. Vėliau – ir išeivijos dailininkų darbus.
Ir po to tai įvyko – atsirado toks jausmas. Todėl aš prieškarinių ir išeivijos dailininkų darbų sąskaita kolekciją mažinau.
Bet jau ko ko, bet man paties ryškiausio dailininko Šarūno Saukos darbų sąskaita kolekcijos nemažinsiu, kol gyvas. O kitus - tai jau taip, nes jau per daug platu, o visko žmogus negali aprėpti.
Antra. Yra taisyklė, na ne taisyklė, o gyvenimo praktika, kad kolekcijos (o aš, manau, esu kolekcininkas) nuolat ir keliauja, ir yra mainomos, ir parduodamos į kitas kolekcijas.
O tikras kolekcininkas, jei jau ką atiduoda, tai atiduoda arba savo lygio, arba plius-minus tokio lygio kitam kolekcininkui, o tik ne atsitiktiniam žmogui. Taip darbai iš kolekcijų pasaulyje ir keliauja.

- O kur keliauja jūsų kolekcija?
- Mano keliauja tik Lietuvoje. Anksčiau iš manęs truputį šaipydavosi, kad renku šiuolaikinę lietuvių dailę, nes tokių buvo vienas-trys. Dabar man labai smagu (ir apie tai aš visada garsiai sakau), kad per paskutinius penkiolika metų atsirado kolekcininkų daug – neužteks visų pirštų jiems suskaičiuoti, ir labai aktyviai, labai solidžiai ir tvarkingai jie renka.

- Vadinasi, yra konkurencija?
- Yra, yra... Žinote, iš po kojų išlupa kai ką. Jei taip būtų buvę prieš dvidešimt metų, būčiau jaudinęsis, pykęs, bet dabar man ramu. O būdavo ū-ū-ūū, kai išslysta kas iš po nosies...
- Tai gal jūsų globojami dailininkai, kaip Š. Sauka, nebendradarbiauja su kitais kolekcininkais?
- Taip, Šarūnas Sauka yra mano pirmasis numeris ir genijus. Tačiau ir jis, ir kiti mano globojami dailininkai gali su visais kolekcininkais bendradarbiauti – turi laisvas rankas.
Nors Europoje, pasaulyje yra ir kitaip – tam pasirašomos sutartys.
Tokios sutarties nei su Šarūnu Sauka, nei su kitais aš nesu pasirašęs, nes žinau, kad tai beprasmiška, o ir suvaržytų dailininkus. Ir manau, kad teisingai pasielgiau to nepadaręs.
Tiesiog yra toks nebylus susitarimas.
Be to, man patinka, kad Š. Sauka nesisklaido savo darbais, o jei yra bėda ar kas – tai man pasiūlo.

- Tai iš kur pinigai naujiems paveikslams įsigyti?
- Pinigai iš pradžios. Susikaupė truputį. O šiaip kokie čia dideli pinigai...
Bet dabar aš nebe taip daug ir perku, kaip seniau, kai per mėnesį nupirkdavau penkis-dešimt darbų. Dabar vieną nuperku, dar ir parduodu, ir pamainau. Man jau atėjo toks rimtas amžius.
Paskutinį įsigijau Šarūno Saukos „Mišką“, kai grįždami iš Talino užsukome į Dusetas ir tą didelį darbą pamačiau.
Taip pat aš visą laiką nuo pat jaunystės ir Petro Rimšos darbus renku. Bet tai pinigai kitokie – mažesni, nes tai medaliai, truputis grafikos, skulptūros.

- Kas jums padeda tvarkytis su kolekcija?
- Aš pats vienas - vienam asmeny. Vienam geriausia – aš ir bjaurus: man nei patarsi, nei padėsi.
Esu matęs daug kolekcininkų: tie, kurie dirbo vieni, nesitarė ypač su žmonomis, ir surinko kolekcijas, o tie, kurių pagalbininkės buvo žmonos, arba nieko nesurinko, arba viską prarado...
Žmonos visos tokios: oi, gražu – reikia... O jei dar sužinotų, kiek už tuos darbus mokama, ir visai sugraužtų.

Kolekcininkas Edmundas Armoška: „Esu matęs daug kolekcininkų: tie, kurie dirbo vieni, nesitarė ypač su žmonomis, ir surinko kolekcijas, o tie, kurių pagalbininkės buvo žmonos, arba nieko nesurinko, arba viską prarado...“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.