Irina Žičkuvienė savo gyvenimo neįsivaizduoja be vėjo, burių, vandens.
Irinos Žičkuvienės archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

2010 metų šiauliete tapusi buriavimo trenerė Irina Žičkuvienė neįsivaizduoja savęs kitoje vietoje. Iš Nidos kilusi moteris visuomet buriuodavo jūroje, o atvažiavusi į Rėkyvą neįsivaizdavo kaip tokiame ežere reikės buriuoti. „Visada reikia daryti tai, ką moki, o jei nemoki, tuomet reikia to nedaryti”, - sako 30-ies metų buriuotojos stažą turinti moteris.

Kuo jaunesnis vaikas, tuo lengviau jį treniruoti
Buriavimo trenerė Irina Žičkuvienė su apmaudu žiūri į nesutvarkytą Rėkyvos ežero pakrantę. Žolėmis apaugę krantai trukdo ir buriuotojams, ir laivų bei jachtų savininkams. Pastarieji priversti laivus palikti toliau nuo kranto. „Prie Rėkyvos ežero labai trūksta infrastruktūros. Šiauliai yra pakankamai didelis miestas, yra vaikų, kurie nepaliaujamai gali treniruotis. Ši sporto šaka puiki tuo, kad buriuoti gali ir žiemą, ir vasarą. Varžybos vyksta visą sezoną. Atostogauti buriuotojai gali vos kelias savaites rudens-žiemos laikotarpiu ir pavasarį, kol ištirpsta ledas”, - sako trenerė. Vasaros metu buriuotojai, 6-7 metų amžiaus vaikai, treniruojasi „Optimist'ų“ klasėje. „Tokie vaikai labai gabūs. Kuo jaunesnis – tuo gabesnis ir, žinoma, tokį vaiką yra daug lengviau mokyti. Jie dar nesuvokia, kas yra baimė. Juk ežere pučia vėjas ir laiveliai verčiasi, todėl reikia nebijoti vandens”, - sako trenerė. Moteris teigia, jog išskirtinių atvejų, kad vaikas nebijotų vandens, būna vos vienas kitas.

Pasak buriavimo trenerės, net septyniasdešimt procentų pergalę lemia techninė dalis (varžybiniai laivai) ir 30-40 proc. reikia turėti gero sportininko savybių. „Kartais labai didelės įtakos turi ir vaiko talentas. Šiuo metu aš treniruoju nuo pavasario pas mane sportuoti pradėjusį berniuką. Lietuvos Respublikos taurės turnyre trečiajame etape šis berniukas plaukė be jokios baimės ir iš 20 sportininkų užėmė 10-ąją vietą. Po šių varžybų mes vykome į Kauną ir jis iš 16 sportininkų  iškovojo 7-ąją vietą. Tai yra unikalu. Jis yra labai protingas ir supranta visus mano patarimus, užduotis. Jis jaučia vėją, o tai yra labai svarbu buriavime”, - sako I. Žičkuvienė.   

Gaisras nesudegino vilties toliau siekti pergalių
2009-aisiais ištikusi nelaimė nemenkai apkartino buriuotojų treniruotes. Tąkart sudegė visas buriuotojų inventorius. „Šis gaisras taip ir liko neišaiškintas, tačiau manau, kad tai buvo padegimas. Prieš šią nelaimę savaitę mes buvo Plateliuose. Kai grįžę su dviem priekabomis, laivais, varikliais vakare viską pastatėme elinge, jau pirmadienį išgirdome, kad įranga dega”, - prisimena moteris. Ji sako, kad tarp sudegusios įrangos buvo ir olimpinės klasės jachta, su kuria galima varžytis Europos ir pasaulio čempionatuose. „Džiaugiamės, kad po šios nelaimės mes vis dėlto nusipirkome kitą olimpinės klasės jachtą ir penkis treniruočių laivus”, - sako moteris.

Protingam buriuotojui – visi vėjai palankūs  
Kalbėdama apie gerą buriuotoją I. Žičkuvienė pirmiausia pamini ištvermingumą. „Vaikas turi turėti bendrą ištvermę. Jis gali būti fiziškai nestiprus, tačiau turi būti protingas, nes buriavimo sporto šaka yra labai sudėtinga. Žinoma, išmokus jausti vėją, žiemos metu vaikams skiriamos treniruotės salėje. Taip pat žiemos metu vaikai sportuoja kitoje buriavimo klasėje su ledrogėmis („Ice Optimist“)”, - sako trenerė.

Pasak trenerės, buriuotojas nuo pat pradžių turi susidraugauti su vandeniu, išmokti plaukti. „Žinoma, taip pat labai svarbu išbandyti gelbėjimo liemenę, kad vaikas nebijotų kristi į vandenį, o įkritęs suprastų ir pajustų, kad nenuskęs. Su vaikais reikia žaisti, kad jie negautų traumos visam gyvenimui, - teigia trenerė. - Geras buriuotojas turi turėti švarias smegenis ir didžiulį įdirbį. Ypač prie silpnų vėjų atsiskleidžia mąstantys sportininkai. Juk įmetus į vandenį pagalį jis bet kuriuo atveju plauks, jei vėjas stiprus. Esant stipriam vėjui visi moka buriuoti ir lengvai plaukia, tačiau tik nurimus vėjui į pagalbą reikia pasitelkti galvą.”

Pirmasis plaukimas – ant ledo lyties
„Visada buvau gamtos ir vandens žmogus. Visas mano gyvenimas buvo pamariais arba pajūriais”, - sako buriavimo trenerė. Ji prisimena ir laimingai pasibaigusį pasiplaukiojimą. „Kai buvau penkerių, su broliu ir pusbroliais nusprendėme pasiplaukioti ledo lytimi. Pasiėmėme pagalius ir visi sulipome ant lyties. Mariose stiprus vėjas mus pradėjo nešti, o ledo lytis po truputį pradėjo lūžti. Berniukai pradėjo verkti, tačiau mus išgirdo ant kranto gyvenantis žvejys ir išgelbėjo”, - prisimena I. Žičkuvienė.
Pasak jos, apie buriavimą vaikystėje ji net negalvojo, nes noras atėjo kur kas vėliau. Trečioje klasėje pavasarį ji nuėjo mokytis buriuoti ir netrukus jau rodė puikius rezultatus. „Jau vasarą tarp berniukų buvau penkta, o kitą mėnesį tapau trečia Lietuvos rinktinės nare”, - sako trenerė.

Trenerės svajonė – kapitono teisės  
„Šiuo metu aš turiu pirmos eilės vairininko pažymėjimą. Galiu plaukti su bet kokio dydžio jachta visame pasaulyje 200 jūrmylių nuo kranto”, - sako moteris. Pasak jos, jei žmogus nori gauti kapitono teises, jis turi turėti praktikos. „Kiekvieną pavasarį pagal galimybes vykstu į Kroatiją buriuoti ir atlieku praktinius dalykus. Tiesa, šiemet pavasarį lankėmės Graikijoje”, - pasakoja trenerė.
Be buriavimo moteris nepamiršta palepinti savęs. Kaip geriausią poilsį moteris renkasi knygas ir sportą. „Po buriavimo aš labai mėgstu paskaityti tyloje ir ramybėje, taip pat labai mėgstu važinėti dviračiu ir taip palaikau gerą formą”, - sako I. Žičkuvienė.  

Pasak buriavimo trenerės, geras buriuotojas turi turėti ne tik jėgos, bet ir gerą galvą, kad galėtų pasinaudoti vėju.

Irinos Žičkuvienės archyvo nuotr.