Petras Venslovas: „Tai didžiulė laimė – žodį įgarsinti, perteikti, pasidalyti. Tai ne deklamavimas, tai kitoks skaitymas, nes tu negali būti už publiką nei protingesnis, nei talentingesnis, tu turi kažkaip susitikti su žmonėmis egzistenciniame taške, jei jau turime laimę būti kartu šitoje begalybėje atsitiktinumų“.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Skaitovas, aktorius, režisierius Petras Venslovas, skaitydamas tiek poeziją, tiek prozą, klausytojams pateikia ir gerai žinomus tekstus, ir pirmą kartą girdimus vis kitu kampu, pažvelgia į pamėgtų poetų kūrybą naujai.

Kaip kad ir buvo „Laiptų“ galerijoje, kai per koncertą „Čiurlionio eskizai“, kur M. K. Čiurlionio kūrinius atliko pianistė Eglė Strimaitienė ir smuikininkas Aidas Strimaitis, Petras Venslovas skaitė didžiojo menininko laiškus, - šiauliečiai išgirdo visai naują istoriją.

- Kodėl ne kiekvienas aktorius yra skaitovas?
- Sunku pasakyti. Jei tekstus įsisavini atmintinai, jie vienaip skamba, jeigu tik prisilieti skaitydamas - kitaip. Įtaiga galbūt didesnė, kai gali perleisti tekstus per save. Kaip kad šiuo atveju M. K. Čiurlionio tekstus: negali nesutikti su tuo trapiu žmogumi, jautriu ir įžvalgiu menininku.
Tai didžiulis lobis, kai gali mėgautis, džiaugtis tokiu jo gražiu, nepakartojamu literatūriniu palikimu – labai autentišku, labai čiurlionišku, labai trapiu, kaip ir jis pats.
Galbūt čia ir kaltas buvo mano noras aktorystę susieti su tekstais, kuriais norėjosi su kitais pasidalyti.
Kai mažas su savo amžinatilsį mama nueidavome į bažnyčią, tai ten visada man patikdavo būtent pamokslai. Aš jų laukdavau ir galvodavau, kaip yra gražu, kai vienas žmogus sako kitiems amžinas tiesas - žmonės kažkaip pasikrauna ir yra bendras buvimas per žodį.
O skaitovas ar sakytojas (amžinatilsį Algimantas Masiulis sakydavo – „sakytojas“) kaip tik ir turi galimybę pasidalyti žodžiais, kuriuos užfiksavo menininkai, didieji poetai, rašytojai, tokie kaip M. K. Čiurlionis, kuris turėjo tikrai didelį literatūrinį talentą.

- Kada jūs tapote skaitovu – prieš tapdamas aktoriumi ar jau tapęs juo?
- Aš neprisimenu, kada prasidėjo mano skaitoviški metai. Tokia jau ta mano biografija, kad su tėveliais ir broliu buvome priversti toliau pakeliauti, todėl mano pirmieji „skaitoviški rečitaliai“ buvo ne lietuvių kalba, o rusų kalba Tomsko srityje.
Ten būdavo naujametė eglutė, kuri vietoj žaisliukų (jų nebuvo) buvo išpuošta saldainiais ir už kiekvieną pasakytą eilėraštį galėjai gauti saldainį. Jau vien dėl to vertėjo repertuarą didinti – tų saldainių labai norėjosi.
Tokia buvo pradžia - iš vaikystės. Ten teko dvi klases baigti rusų kalba, paskui, ačiū Dievui, sugrįžus į Lietuvą jau savo gimtąja kalba galėjau pratęsti poezijos skaitymus. Po to, aišku, buvo  konservatorija, nors joje buvo kiti reikalavimai – pažymiui skaityti.

Ir tik Kauno dramos teatre, kur man teko didelė laimė dviejuose dideliuose darbuose „Ivanovas“ ir „Duokiškio baladės“ dirbti su Eimuntu Nekrošiumi, atėjo supratimas, ką reiškia būti skaitovu.
E. Nekrošius man labai daug ko davė kaip mokytojas, išaiškinęs, kas yra teksto įtaiga. Tiesiog aš jam (draugai buvome tuo Kauno periodu) skaitydavau ir gaudavau labai daug pylos, o tai man labai daug padėjo surasti teksto emocinį kirtį. Juk mes buvome mokęsi tik apie loginį kirtį, bet pasirodė, kad yra dar kitokių.
Buvo daug daug visokių atradimų, kai pradėjau ruošti ir Vytauto Mačernio, ir Pauliaus Širvio, ir Justino Marcinkevičiaus programas. Žinoma, buvo dar daugiau poetų, kurių žodžiais bandžiau  pasidalyti su publika, su tautiečiais. Tai didžiulė laimė - žodį įgarsinti, perteikti, pasidalyti.

Tai ne deklamavimas, tai kitoks skaitymas, nes tu negali būti už tą publiką nei protingesnis, nei talentingesnis, tu turi kažkaip susitikti su žmonėmis egzistenciniame taške, jei jau turime laimę būti kartu šitoje begalybėje atsitiktinumų.
Todėl man tai teikia didelę laimę, kaip ir kelionės po Lietuvą. Važiuoju į bibliotekas, į kaimelius ir visur sutinku gražių žmonių, kuriems be to medžiaginio būvio dar reikia ir kitokio. Juk visi ateiname, visi išeiname ir visi ieškome atsakymo į egzistencinį klausimą. Nors atsakymų nėra – tik   amžina paslaptis, bet kaip tik ja ir dalijiesi.

- Ar sunku skaitovui sudėlioti loginius ir emocinius akcentus? Atrodytų, spektakliuose tai padaryti yra lengviau – ten yra siužetas.
- Siužetas... Pavyzdžiui, prisiliesti prie M. K. Čiurlionio kūrybos – laiškų, literatūrinio palikimo - man yra šiek tiek sugrįžimas į jaunystę. Į 1975 metus, kai man tik pradėjus Kauno dramos teatre dirbti, ten debiutavo režisierius Jonas Vaitkus spektakliu „Svajonių piligrimas“, kuriame man patikėjo pagrindinį vaidmenį.
Vaidinome trise: amžinatilsį Viktoras Šinkariukas - Klajūną, Doloresa Kazragytė – Vaikystę, o aš Jaunuolį, kurio vidinę jėgą ir reikėjo atskleisti. Tai buvo mano jaunystė, mano debiutas, nes iki tol  aš buvau tik Prometėją suvaidinęs Justino Marcinkevičiaus pjesėje, kurią pamatęs režisierius Jonas Vaitkus man ir patikėjo tą didelį darbą.
Sudėtingas tai buvo darbas ir, aišku, įsimintinas tiek mano gyvenime, tiek Lietuvos teatro istorijoje, tiek Jono Vaitkaus kūrybinėje biografijoje.
Taigi kažkas yra iš to laiko, vėliau atsirado daugiau – laiškų, tekstų.
Siužetas, vidinė dramaturgija atsiranda kaip muzika – iš to, kas tau tuo metu asocijuojasi, kas tau gimsta, ką tu prisimeni, ko tu ilgiesi, apie ką mąstai, kas tave jaudina. Tai sunku apibrėžti, tačiau visa tai turi atsirasti.

Jeigu neatsiranda – yra vidinė statika ir tu nekeliauji kartu su žmonėmis, o juk norisi, kad toje  dvasinėje kelionėje tave lydėtų tie žmonės, kurie tą kartą yra šalia ir kurie taip gali įsitraukti į savo  patyrimus, praradimus, svajones, viltis.
Tiesiog tai toks vidinis būvis, kuris su metais galbūt liūdnėja, nes ir dienos trumpėja. Tačiau ką darysi.
Man ne viskas tiko mūsų aktorinėje mokykloje, kur buvo aiškinama, kad visada yra pradžia, vystymasis, kulminacija...
Dabar žinau, kad kiekvieną kartą viskas gali būti kitaip, nes tu kiekvieną kartą vis kitoks, nes kiekviena diena vis kitokia. Būna juodų dienų, kai snaudžia tavo ar žiūrovo vidus, o būna, kad esi – lyg ant sparnų.

Todėl ir nusakyti, kas man tai yra, neįmanoma. O kartais man išvis patinka, kad nėra jokio siužeto, jokios istorijos. Nors publikai, aišku, geriau, kai tu pasakoji kažkokią istoriją. Bet dabar daug tų istorijų – vakarais žmonės žiūri serialus.
Tiesiog geriausia, kaip kad Jonas Juškaitis yra viename eilėraštyje parašęs: „... žodžiai trumpaamžiai - kažkada ir iš mūs vien muzika teliks...“
Juk muzika yra ypatinga meno rūšis, kur niekas neapčiuopiama ir viskas suprantama.
O publika, galiu pasakyti, mane su Strimaičiais priima nuoširdžiai gal todėl, kad mes nesistengiame jų nei nustebinti, nei ką, o tik pabūti kartu. Manau, kad kaip tik yra gražiausi tie vakarai, kurie sutraukia kryptingus žmones - norinčius pabūti kartu.

- Jūsų balsas toks pat ir scenoje, ir ne scenoje. Balsas įgimtas ar ištreniruotas?
- Tai priklauso nuo autorių tekstų - būna kitokių intonacijų. O čia galbūt dėl Čiurlionio tekstų taip skamba. Tiesiog vis pagalvoju – kaip jis galėjo dar tiek pragyventi šitame pasaulyje, šitame griovime, mindyme, nežinomybėje, pjudyme. Galbūt iš to savo trapumo.
Šiaip aš pripažįstu tik skaitymą gyvai, nors esu įrašų padaręs. Tačiau juk jokios technikos neįrašo tų gyvo buvimo bangų, to būvio kartu, to tikrumo, natūralumo.
Gal todėl man patinka liaudies meistrai – tie užsidarėliai su savo pajauta, su savo išraiška. Gal todėl man atrodo, kad jei kas liaudies meistrą pradėtų mokyti: daryk taip, daryk kitaip, jam nieko neišeitų. Visur turi būti šiek tiek primityvumo, viskas turi būti perleista per save.

Būtum svetimkūnis, jeigu pradėtum vykdyti kažkieno valią.
O skaitovas kaip tik turi save žnaibyti, save prikelti, į visas duobes įkristi ir iš jų pakilti. Tik tada  balsas gali būti kaip amžinatilsį Algio Verbos poezija – su akuotais, šerpetomis, nenuzulintas.
Aš galiu apie tai kalbėti ir kalbėti, kaip su amžinatilsį Laimonu Noreika. Mudu kažkada Palangoje pradėjome kalbėtis vakare, o baigėme pusę penkių ryto taip ir nenusprendę, ar reikia įeiti į tą poetą, ar reikia skaityti jį nuo savęs.
Tačiau labai gerai prisimenu Laimono paskutinę frazę, kai mes jau pavargome nuo to kalbėjimo: žinai, Petrai, jeigu talentingai skaitoma – tai ir gerai.