Larisa Dacenko: „Visą laiką gyvenu traukinyje, kuriame gera – galima pavalgyti, pamiegoti, tačiau tai ne mano vieta. Aš norėčiau iš jo išeiti. Norėčiau visus pamatyti ir padėkoti“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Larisa Dacenko - neregė masažuotoja, prieš keturiolika metų dirbo pedagoge, kūrė savo verslą, tačiau staigios hipertoninės krizės ištikta pargriuvo ant grindų ir susižalojo veidą, galvą. Nelaimės ištiktą gulinčią moterį bandė prižadinti jos auginta bulterjerų veislės kalytė - ėmė laižyti veidą sąmonės netekusiai šeimininkei. Kalytė stipriu liežuviu išdraskė plėštas veido žaizdas, išlaižė akis – po šio įvykio moteris, padedama gerų žmonių, gyvena visiškoje tamsoje. Visai neseniai atsirado viltis atgauti regėjimą – šia mintimi dabar ir gyvena Larisa.

Užsienio specialistai operaciją žada atlikti nemokamai
Larisai patyrus nelaimę, buvo atliktos plastinės operacijos, kurių metu jos pačios oda buvo uždengtos abi akys, tad galimybę matyti moteris buvo palaidojusi.
Po operacijos moteris palengva atsistojo ant kojų - išmoko masažuotojos amato ir padedama kitų gyveno savo pasaulėlyje. Dabar Larisa svajoja vėl praregėti. Nemokamai atlikti operaciją jau dabar yra pažadėję užsienio plastikos chirurgai, o kelionei ir pragyvenimui renkamos lėšos Respublikinėje Šiaulių ligoninėje.

Dėl svajonės Larisa atsisakė savo mėgiamo masažuotojos darbo ligoninėje ir spalio pradžioje jau išvyks į Londoną 6-10 mėnesių truksiančiam gydymui, kurio metu bus transplantuojama akių ragena, formuojamas akies vokas bei raumenys, ašarų liaukos. Kelionei ir gydymui reikalingų lėšų masažuotoja neturi sukaupusi ir dėl kitų per pastaruosius metus šeimą užgulusių problemų.

Svajonė matyti – reali
Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičius ligoninėje paskelbė paramos–labdaros akciją neregės masažuotojos gydymui finansuoti. Per keturiolika metų, kuriuos ji gyvena visiškoje tamsoje, daug gerų žmonių tiesė pagalbos ranką, o dabar, kai atsirado galimybė praregėti, Larisa tikisi geradarius išvysti pati.
Pasak P. Simavičiaus, Larisos vardas Šiauliuose žinomas jau dešimtį metų. Ištikus regėjimo negaliai moteriai buvo sudėtinga prisitaikyti - pakeisti specialybę ir dirbti bei gyventi normalų visavertį gyvenimą. Anot P. Simavičiaus, ligoninėje Larisos vardas skamba ir iš pacientų lūpų – prie kurių prisilietė Larisos rankos, visi ją mini geru žodžiu.

„Medikamentais kartais sudėtinga sugrąžinti prarastas organų funkcijas, atgauti jėgas. Atsidavusių specialistų dėka daromi tikri stebuklai“, - sako P. Simavičius.
Sužinojęs, kodėl ligoninę palieka Larisa, P. Simavičius apsidžiaugė, nes šiai moteriai dabar didžiausia laimė – vėl išvysti šviesą.
„P. Simavičius man davė šansą - todėl labai stengiausi pritapti. Buvo nelengva ir yra nelengva, nes visą laiką gyvenu traukinyje, kuriame gera – galima pavalgyti, pamiegoti, tačiau ne mano vieta. Aš norėčiau iš jo išeiti. Norėčiau visus pamatyti ir padėkoti“, - apie savo gyvenimo tragediją kalba Larisa.

Žmogiškumo egzaminą išlaikė ne visi
Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis nelaimės ištiktą pedagogę už rankos atvedė ne tik į anuometinę Aukštesniąją medicinos mokyklą, Neregių masažuotojų grupę mokytis masažo specialybės, bet ir į Respublikinę Šiaulių ligoninę, kur ji buvo priimta į darbą.
„Larisa kaip asmenybė labai turtinga. Ji kaip Miunchauzenas už plaukų save kėlė. Sukaupusi jėgas padėjo pati sau. Nors ši gyvenimiška situacija labai sunki, aplink Larisą buvo labai daug gerų žmonių“, - sako profesorius.

Anot V. Gudonio, netekti regos ir įgyti naują specialybę pusamžei moteriai gana sunku, tačiau tai padaryti Larisa sugebėjo.
„Džiaugiuosi, kad medikai ir ligoninės vadovai turėjo žmogiškumo padėti neįgaliam žmogui. Kai Larisai baigėsi pinigų atsargos, o sūnus prarado darbą, gyventi pasidarė labai sunku. Bandėme padėti ieškoti sūnui darbo – nesutikę padėti žmogiškumo egzamino neišlaikė“, - sako V. Gudonis.
Šiauliečiai, anot V. Gudonio, labai tolerantiški ir geri žmonės – visi, į kuriuos buvo kreiptasi, sutiko padėti.

Naujos studijos – dvigubas iššūkis
Larisa viliasi, jog išaus diena, kai ji galės pamatyti veidus žmonių, tiesusių jai pagalbos ranką, kai jai buvo labai sunku. „Tai mano gyvenimo tragedija, o profesorius V. Gudonis yra mano angelas, kuris tiek metų globoja mane. Labai sunku skųstis, kai dar ir esi neįgali. Praėjus ketveriems metams po operacijos jis man pasakė, kad jei ko nors noriu - sakyčiau. Ir buvo taip, kad pats pasiūlė mokytis silpnaregiams ir akliesiems pritaikytą masažuotojos specialybę“, - prisimena Larisa.

Būdama 54-erių metų moteris pradėjusi studijuoti. Larisa, kaip pati sako, jautėsi močiute tarp jaunų merginų. „Reikėjo daug išmokti – net vaikščioti žeme man padėjo profesorius. Jis suteikė stiprybės ir pasitikėjimo. Mano tamsoje jis buvo didžiausia šviesa tunelio gale“, - susijaudinusi kalba Larisa.
Studijuoti naują specialybę ir gyventi bendrabutyje Larisai nebuvo lengva, kaip ir bet kuriems studentams visais laikais. „Buvo laikas, kai nemokėjo stipendijų ir sunku buvo net išgyventi. Ir tada labai padėjo profesorius V. Gudonis – jis man atnešdavo maisto, visada žinojo, ko man reikia. Jis dažnai gerus darbus darė slapta. Dabar graudu apie tai kalbėti“, - sako Larisa.
Profesorius V. Gudonis nepamiršdavo ir Larisos gimtadienių – kasmet, kaip sako Larisa, jai įteikdavo ką nors labai reikalingo, įdomaus ar skanaus. „Tada visko reikėjo – aš juk buvau studentė“, - sako moteris.

Užsispyrimas padeda eiti į priekį
Larisa visus žavi savo užsispyrimu, kurio vedina eina per gyvenimą net būdama nerege. Moteris, perkopusi penkiasdešimt metų, išmoko naudotis kompiuteriu.
„Vieną Kalėdų vakarą iš gerų žmonių gavau kompiuterį, į kurį buvo instaliuota neregiams pritaikyta programa. Labai noriai mokiausi – dabar galiu susiieškoti norimos informacijos, bendrauti su artimais žmonėmis, žiūrėti filmus, rašyti, skaityti knygas. Tai labai praskaidrino mano tamsų gyvenimą, tačiau labai norėčiau matyti... Nors trumpam... Kad galėčiau savarankiškai ateiti ir visiems padėkoti“, - sako Larisa.

Neregės talentas – masažo technika
Priėmusi neregę masažuotoją į darbą Respublikinės Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičienė iki šiol džiaugiasi jos neeiliniu talentu.
„Kaip savo srities specialistė, darbuotoja, kolektyvo narė, Larisa yra pavyzdinga. Nedaug masažuotojų taip gerai išmano masažo techniką ir turi tiek daug žinių. Reikėtų nepamiršti, jog visos žinios įgytos dvigubai ar net trigubai sunkiau“, - apie entuziazmu trykštančią Larisą kalba A. Simavičienė.
Pasak A. Simavičienės, Larisai masažuotojos darbas buvo ne tik darbas, bet ir naujas gyvenimo būdas, vieta, kurioje jautėsi naudinga sau ir kitiems.
„Kai atsirasdavo naujas darbuotojas, kviesdavome pasimokyti pas Larisą, tačiau ne visko išmokstama, nes Larisa dirbo ne tik rankomis, bet ir širdimi – tai jautė ir pacientai“, - apie neregės talentą kalba A. Simavičienė.

Masažas, A. Simavičienės nuomone, ne tik darbas rankomis - norint padėti pacientui reikia pajausti ir emocinį foną ar psichologinį tipą, prisiderinti prie vibracijų. Tam reikia stiprios vidinės energijos, kurios neskaičiuodama ir save apvogdama pacientams dalijo Larisa. „Dabar turėtų suveikti gyvenimo svarstyklės ir viskas už gerus darbus Larisai turėtų sugrįžti su kaupu“, - tiki A. Simavičienė.

Operuoti gali tik užsienio specialistai
Surasti, kas atliks operaciją, padėjo gydytoja Jurgita Jankauskienė. Dėl Larisos situacijos buvo kreiptasi į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Akių ligų centro gydytoją oftalmologą dr. Andrių Cimbalą, atlikusį išsamius pacientės tyrimus, kuriais remiantis parengtas pranešimas Vilniuje vykusiam oftalmologų-chirurgų kongresui. Rasta galimybė gydyti bei operuoti pacientę Londono oftalmologijos plastinės chirurgijos klinikoje.    
„Kairės akies obuolys yra uždengtas ir nukrypęs į šoną. Larisa sakydavo, kad kartais mato šviesą. Tada kilo noras pasiaiškinti, kad galbūt atsiras galimybė atgauti regėjimą. Kauno medikai išsiuntinėjo Larisos istoriją į užsienį. Lietuvoje tokios sudėtingos operacijos nedaromos. Gavus rėmimą, dabar Larisa keliaus į Didžiosios Britanijos Braitono miestą operuotis. Tikimės, kad jos svajonė išsipildys“, - kalba J. Jankauskienė.

Regėjimui susigrąžinti prašo pagalbos
Gydymas truks iki 10-ies mėnesių, todėl moteriai reikės papildomų lėšų ne tik gydytis reabilitacinio laikotarpio metu, bet ir išgyventi.
„Savo santaupų neturiu – dar pernai padėjau anūkei studijuoti. Po dukros mirties anūke rūpinuosi aš. Sūnus turi jauną šeimą, todėl padėti ir sukaupti pinigų negali. Mūsų šeima per penkerius metus buvo išsekinta, todėl reikalinga gerų žmonių pagalba. Jaučiu, kad traukinys pajudėjo. Kuo toliau, tuo labiau tikiu, jog matyti yra įmanoma“, - sako Larisa.
Galintys ir norintys padėti Larisai pinigus gali siųsti į Larisai pagalbos ranką ištiesusios įmonės sąskaitą, kurios kodas 302522473 ir sąskaitos numeris -  LT367300010131059309. Mokėjimo paskirtyje nurodykite - paramos lėšos skiriamos Larisai Dacenko, regėjimo atstatymo operacijai. Visi pinigai bus skiriami Larisos gydymui.

Larisa Dacenko po operacijos, jei tik sveikata leis, norėtų grįžti dirbti į ligoninę. Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinis direktorius Petras Simavičus pažadėjo mielai ją vėl priimti.

Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesorius Vytautas Gudonis nelaimės ištiktą Larisą už rankos atvedė ne tik į anuometinę Aukštesniąją medicinos mokyklą, Neregių masažuotojų grupę, mokytis masažo specialybės, bet ir į Respublikinę Šiaulių ligoninę, kur ji buvo priimta dirbti.

Respublikinės Šiaulių ligoninės Ambulatorinės reabilitacijos centro vedėja Aurelija Simavičienė: „Dabar turėtų suveikti gyvenimo svarstyklės ir viskas už gerus darbus Larisai turėtų sugrįžti su kaupu“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.