L. Mameniškytė sako, jog jai meno gyslelę išugdė tėvai, kurie buvo labai muzikalūs – abu dainavo, o tėtis dar ir akordeonu mokėjo pagroti.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Sauliaus Sondeckio menų mokyklos mokytoja ekspertė, Fortepijono metodinės grupės pirmininkė Laimutė Mameniškytė muzika susidomėjo dar žengdama į trečią klasę. Supratusi, jog be muzikos negalės gyventi, pradėjo siekti muzikos aukštumų. Pedagogės darbo jaunystėje L. Mameniškytė privengė, nes norėjo tapti akompaniatore, tačiau kai tapo mokytoja, kaip pati sako, Mameniškytė stengėsi iš visų – gabių ir ne visai gabių – mokinukų daryti stebuklus. L. Mameniškytė pedagoginį darbą sėkmingai dirba jau 33-ejus metus ir džiaugiasi, jog Lietuvoje gyvena tiek daug gabių, mylinčių muziką žmonių.
Meno gyslelę išugdė tėvai
L. Mameniškytė sako, jog jai meno gyslelę išugdė tėvai, kurie buvo labai muzikalūs – abu dainavo, o tėtis dar ir akordeonu mokėjo pagroti.
„Mūsų šeimoje dažnai visi kartu muzikuodavome. Pamenu, kai ruošiant vakarienę mama manęs su broliu prašydavo, kad kartu padainuotume. Dažniausiai dainuodavome liaudies dainas“, - prisimena L. Mameniškytė.
L. Mameniškytė muzikos mokytis pradėjo vos tik žengdama į trečią klasę, nes kaip tik tuo metu Utenoje atsirado muzikos mokykla. „Kaip šiandien pamenu, kad mano tėvai buvo įsitikinę, jog aš lankysiu akordeono klasę, nes namuose turėjome akordeoną. Grįžus į namus tėvus nustebinau, nes pasakiau, kad pradėsiu mokytis groti fortepijonu. Tai buvo didžiausias galvos skausmas tėvams, nes tai brangus instrumentas. Antrus metus besimokant, nors pinigų nebuvo per daug, tėtis nupirko instrumentą“, - apie kelią į muziką kalba mokytoja.
Pianistui, kaip ir smuikininkui, L. Mameniškytės teigimu, labai svarbios rankos – turi būti lankstūs pirštų sąnariai, rankų apimtis, pirštų bėglumas. Tikriausiai dėl šių savybių dar vaikystėje jai ir buvo pasiūlyta groti fortepijonu, o ne akordeonu.
„Kol nebuvo muzikos mokyklos, iš klausos grodavau ir akordeonu. Ir dabar dar akordeonu galėčiau kokią polkutę sugroti. Tačiau dabar drąsiai galiu sakyti, kad tas, kuris prie muzikos nėra visiškai prisilietęs, šiek tiek nuskriaudžia savo dūšelę“, - meilę muzikai išsakė L. Mameniškytė.
Pirmoji mokytoja – svarbiausia vaiko ugdyme
L. Mameniškytės nuomone, mokytojo reikšmė vaiko vystymosi, augimo ir tobulėjimo procese labai didelė, nes nuo mokytojo priklauso ir tolimesnis žmogaus, kaip asmenybės, gyvenimo kelias.
„Man pačiai tame tobulėjimo procese teko galimybė ir laimė turėti puikius mokytojus. Pati pirmoji mokytoja Utenos muzikos mokykloje – Regina Gvaldienė. Vėliau, įstojusi į Vilniaus aukštesniąją mokyklą, mokiausi pas Vytautą Gaidamavičių. Visi mano kelyje pasitaikę mokytojai buvo nuostabūs. Iš šių asmenybių gavau tėvišką globą ir meilę, todėl meilė muzikai per mokymosi metus dar labiau sustiprėjo. Jei ne pirmoji mokytoja, abejoju, ar mano tėvai, būdami paprasti darbininkai, būtų sugalvoję mane keturiolikos metų išleisti mokytis iš Utenos į Vilnių“, - pasakoja L. Mameniškytė.
Kad L. Mameniškytė yra gabus vaikas ir gali mokytis muzikos, tėvams įteigė pirmoji mokytoja R. Gvaldienė. Nors mokykloje L. Mameniškytei gerai sekėsi matematika, pradėjus lankyti muzikos mokyklą kitos profesijos, nesusijusios su muzika, nebeįsivaizdavo.
„Dabar jauniems žmonėms labai sunku apsispręsti, kuo jie norės dirbti suaugę. Man viskas buvo aišku, kur mokysiuosi ir kuo būsiu, todėl siekiau savo tikslo“, - sako muzikos mokytoja L. Mameniškytė.
Pagrindinės gero mokytojo savybės
L. Mameniškytė teigia, jog muzikos mokytojui privalu pačiam mylėti muziką ir stengtis vaikui atiduoti ne tik žinias, bet ir tą meilę muzikai, nes ne kiekvienas užaugęs vaikas tampa profesionaliu muziku.
„Muzikos besimokančiam vaikui svarbu parodyti, kad muzika yra dieviškai gražus dalykas. Taip pat mokytojams reikalinga didžiulė kantrybė“, - sako L. Mameniškytė.
Anot muzikės, mokytojas su vaiku turi būti nuoširdus, domėtis vaiko kasdieniais rūpesčiais ir pasisekimais. Tada ir pats vaikas daug mieliau mokosi muzikos.
L. Mameniškytė mano, jog muzika kiekvienam vaikui gali būti naudinga, nes muzikuojantys vaikai labiau moka organizuoti savo laiką, mažiau laiko leidžia prie kompiuterio. „Vaikai tampa pareigingesni, įpranta nuolatos mokytis. O vaikas, kuris užaugęs netaps muzikantu, mokėdamas groti jaus malonumą“, - apie muzikos naudą vaikui kalba mokytoja.
„Būti mokytoju reikia sveikatos, entuziazmo, optimizmo bei tikėti, jog Lietuvos kultūrinis ir švietimo gyvenimas gerės, o ne sėdėti ir virkauti“, - optimistiškai kalba L. Mameniškytė.
Mokytojų dieną – mokinių koncertas
Sauliaus Sondeckio menų mokykla turi gražių tradicijų. Viena iš jų – Mokytojų diena, kuriai ruošiasi patys vaikai. Jie paruošia koncertą savo mokytojams.
„Vaikų koncertas – dovana mums. Kaip jau kam išeina pamuzikuoti, taip ir pasirodo, tačiau vaikai visi draugiškai tam ruošiasi, tad mokytojams tokio koncerto klausyti labai malonu“, - sako L. Mameniškytė.
Patys Sauliaus Sondeckio menų mokyklos mokytojai Mokytojų dieną mini, kaip patys sugalvoja. Neretai mokytojai šia proga vyksta į ekskursijas. Šiemet mokytojai apsilankė Šokolado muziejuje. L. Mameniškytė neslepia, kad labai mėgsta šokoladą, todėl tokia atrakcija Mokytojų dieną – maloni daugeliui mokytojų. Pasak L. Mameniškytės, jei per Mokytojų dieną išpuola ir dirbti – vykti į koncertus, tada Mokytojų dienos švęsti ir netenka.
Konkursai užsienyje – galimybė pakeliauti
L. Mameniškytė labai mėgsta keliauti ir pažinti svečias šalis, todėl noriai vyksta su savo mokiniais į konkursus užsienyje. Pati L. Mameniškytė yra apkeliavusi beveik visą Europą kartu su Valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“ būdama jų koncertmeistere. O kartu su savo auklėtiniais yra vykusi į Italijoje, Prancūzijoje rengiamus konkursus.
„Dažniausiai kai vykstame koncertuoti, neišbūname viso konkursui skirto laiko ir po pasirodymų vykstame namo. Kai pastarąjį kartą buvome Paryžiuje, su vaikais pasilikome ilgėliau, kad galėtume pamatyti šalį. Vienas iš išskirtinesnių Paryžiaus vietų vaikams pasirodė Impresionistų muziejus. Kadangi vaikai groja ir impresionistų muziką, labai džiaugėsi galimybe aplankyti tokį muziejų“, - pasakoja L. Mameniškytė.
L. Mameniškytė neslepia, jog užsienio muzikuojančių vaikų konkursuose būna visko. Kartais vaikams prieš pasirodymą net neleidžia prie instrumento prisiliesti, o juk kiekvienas muzikos instrumentas yra skirtingas. Pakeitus instrumentą ir su juo nesusipažinus, mokiniai, ypač mažiausieji muzikantai, patiria šoką.
„Užsienyje repeticija - nebūtinas dalykas, nors atvykę į Lietuvą visko reikalauja“, - konkursinius trūkumus pastebi L. Mameniškytė.
Pasak mokytojos, jei vaikas žino, kad jis kūrinį ruošia koncertui, atsakingiau jį ir mokosi – geriau nusiteikia darbui. Taip yra dėl to, kad pats vaikas nori geriau pasirodyti.
Muzika materialių turtų nekrauna
Anot L. Mameniškytės, profesionalaus muziko kelią renkasi vienetai, nes daugelis iš jų muzikos mokosi ne savo, o tėvų noru. Mokytoja mano, jog prievarta muzikos išmokyti neįmanoma. „Kartais tai būna tėvų įgeidis. Kažkas turi užsidegti vaiko viduje, kad jis susidomėtų muzika. Mylėdamas savo darbą, kurį daro, jis labiau stengsis“, - tvirtai įsitikinusi muzikos specialistė.
Vienas iš L. Mameniškytės mokinių sau ir kitiems sakė, jog niekada nebus muziku. Tokiam jo sprendimui pritarė ir tėvai, tačiau mokytojai paklausus, ar tas berniukas galės gyventi visą gyvenimą be muzikos, nuomonė pasikeitė. Po savaitės berniukas sugrįžo ir pasakė, kad be muzikos jis negalės gyventi.
„Dabar daugelis tėvų prieštarauja savo vaikams, kurie nori mokytis muzikos, mat jie galvoja, kad iš muzikos niekada duonos nevalgys. Tačiau manau, jog jei žmogus yra savo vietoje ir mažiau uždirba, jis yra žymiai laimingesnis nei tas, kuris uždirba daug, bet iš nemėgiamo darbo“, - kalba L. Mameniškytė.
Muzikos mokytoja sako, jog Lietuvoje daug dainingų ir muzikalių vaikų. Juos reikia visada skatinti muzikuoti vien dėl to, kad jie užaugę, net jei bus verslininkai ar gamybininkai, bus kultūringi ir lavintos dvasios žmonės“, - sako L. Mameniškytė.
Pedagogės pomėgis – kelionės
Kai tik atvyko dirbti į Šiaulius, L. Mameniškytė mėgdavo užsiiminėti ir rankdarbiais. Ilgą laiką mezgė, tačiau laikui bėgant pomėgis megzti dingo. Kadangi L. Mameniškytei mėgstama muzika yra ir darbas, dabar laisvu laiku ji skaito knygas, keliauja. Namuose mėgstanti tylą muzikė kaimynams stengiasi netrukdyti ir visas repeticijas atlikti mokykloje.
„Vasarą visada sau pasidovanoju kelionę į šalį, kurioje niekada neteko keliauti. Visada turėjau kelionių draugę, kuri kartu su manimi vykdavo į keliones, dabar ji šiek tiek apsirgo, todėl mažiau keliauju. Gyvenimas susiklostė, kad Švedijoje ir Italijoje jau teko pabuvoti net po kelis kartus. Tačiau norisi pamatyti ir kitas šalis“, - sako L. Mameniškytė.
