Atsisveikindamas Arūnas Vasiliauskas palinki sėkmės ir nueina. Netrukus šūkteli: „Būkit gera, nesukurkite visiškai teigiamo mano paveikslo. Žmonės yra visokie. Tik neįdomūs žmonės būna vien geri.“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

„Sakoma, kad visi žmonės yra truputį su maišu trenkti. Tai aš esu smarkiai trenktas. Nežinau, nei kiek darbų esu padaręs, nei kiek parodų suorganizavęs“, - rimtu veidu sako dailininkas Arūnas Vasiliauskas, kurio paroda „Nuo durų iki durų“ vakar vakare atidaryta Šiaulių dailės galerijoje. Prieš renginį spėjome pakalbinti menininką, kuris sutiko pasidalyti savo gyvenimo įspūdžiais ir šiandienos nuotaikomis.

- Koks buvote vaikystėje? Kuo domėjotės?
 - Buvau kaip visi padorūs žmonės – geras chuliganas. Domėdavausi, kaip aš vadinu, ragatkėmis, mąstydavau, kaip pašaudyti su kuo nors, kaip iš namų pabėgti. Gimiau Pakruojo rajone, Rozalime, ten pušynai, ten taip gražu. Net kelis kartus esu gavęs į kailį, kad pabėgu į miškus. Laukia visą dieną, o tu pasiklysti ar nepasiklysti, bet grįžti vėlai. Tai mama amžinai bardavo, tėvas kiek rečiau.
Paskui visą gyvenimą buvau mokytojas – reikėjo išpirkti savo nuodėmes.
Jokių didvyriškų dalykų vaikystėje nepadariau. Ir susidomėjimo kokia nors konkrečia sritimi nebuvo. Viskas pasikeitė, kai persikėliau gyventi į Panevėžį. Ten pradėjau lankyti Balčikonio mokyklą. Augau Miltinio kieme. Šalia senojo teatro, už gatvės, stovėjo mūsų bendrabutis. Tai kiekvieną dieną matydavau aktorius. Tas kiemas man buvo šventa vieta. Gal dėl to susidomėjau teatru. Pats pradėjau lankyti dramos būrelį Balčikonio mokykloje, kuri tuo metu vadinosi pirmąja vidurine. Mums vadovavo žymus aktorius Steponas Kosmauskas. Lipdamas ant scenos visada jaudindavausi. Nepasikeičiau ir dabar – dažnai jaudinuosi. Ir teatru tebesidomiu. Esu matęs visus Šiaulių dramos teatro spektaklius, pastatytus nuo 1965 metų.

- Kaip nusprendėte tapti dailininku?
 - Žinote, kaip... Dailininku tapti aš nenorėjau. Visada norėjau būti pedagogu. Tik nuolatos mąstydavau, o ką aš dėstysiu. Taip besigrauždamas išėjau į kariuomenę. Trejus metus tarnavau Maskvoje. Tuo metu daug ko mačiau: ir parodų, ir spektaklių, ir koncertų. Buvo rengiamos labai įdomios liaudies ūkio pasiekimų parodos. Jų metu galėdavai įdomios technikos pamatyti. Labiausiai atmintin įsirėžė pirmą kartą matytas trimatis televizorius.
Kai grįžau, Šiaulių pedagoginiame institute buvo atsiradusios dailės teorijos studijos. Man tokie dalykai neatrodė svetimi. Tik buvau visiškai nepasiruošęs. Nestojau, nes buvau garantuotas, kad neįstosiu. Bet vėliau susipažinau su būsimais dėstytojais, kurie mane smarkiai skatino. Ir pasiryžau. Per 5-erius studijavimo metus šiek tiek išmokau. Tada išėjau dirbti į Šiaulių vaikų dailės mokyklą, kurioje praleidau 40 savo gyvenimo metų. O po jos – į pensiją.

- Kokie buvo Jūsų tėvai? Kaip vertino Jūsų pasirinkimą?
 - Mano tėvas labai norėjo, kad aš būčiau miškininku. Jis labai daug dėmesio skirdavo mano paruošimui: ir miškai, ir bitės, ir medžioklės, ir žvejybos. Visur mane kartu tampydavosi. Man visai patiko. Bet kai pradėjo sakyti, kad man reikia stoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją, kurioje buvo miškininkystės fakultetas, Dieve, kaip aš jam sunkiai pasakiau ne. Tėvas labai supyko ir mes išsiskyrėm nesusitaikę. Vėliau grįžau į namus pasigirti, kad baigiau studijas. Tuomet manęs tėvas paklausė, ką aš moku. Pradėjau jam pasakoti, kad paišyti moku. Pasiklausė jis manęs ir klausia: „Na gerai, vaikeli, o gali man kambarį suremontuoti?“. Po neigiamo atsakymo tėvas numojo ranka ir daugiau niekada apie mano specialybę nebekalbėjome.
Mano mama buvo meniškos sielos žmogus. Ji dainuodavo bunkeryje, šiek tiek piešė, puikiai siuvinėjo. Pykstu ant savęs, graužiu alkūnes, kad neturiu nė vieno jos darbo išsisaugojęs. O tėvas visiškai nesidomėjo menu. Jei mama jį nusivesdavo į teatrą ar koncertą, jis laukdavo pertraukų, kada galės išeiti parūkyti. Išeidavo ir nebegrįždavo.

- Prisiminimai apie mokytojus, dėstytojus.
 - Nėra nė vieno mokytojo ar dėstytojo, kurį minėčiau bloguoju. Nors jie buvo įvairūs tiek išsilavinimu, tiek amžiumi, tiek dėstymo stiliumi, bet visi geri ir mano gyvenime labai svarbūs bei reikšmingi. Ką gerai prisimenu, kad beveik visi buvo labai reiklūs. Oi kiek darbų yra suplėšytų ir išmestų šiukšliadėžėn. Kartais taip užvaldydavo pyktis, kad net špygą kišenėje slėpdavau. Visko buvo. Bet tikrai nebuvom kaip vaikų darželyje. Dėstytojai griežtai, bet gerai dėstė. Galbūt dėl to nemažai grupės draugų tapo dailininkais.

- Pagrindinė Jūsų darbų tematika – Lietuvos kaimas.
 - Prisipažįstu, aš tikrai kaimo žmogus. Nuo pat vaikystės žavėdavausi tvartais, klėtimis, namų apyvokos daiktais. Jei būtume susitikę mano namuose, būčiau parodęs savo sukauptą turtą. Kieme turiu apie 20 vežimų ratų, girnas. Galėčiau atnaujinti tuos senoviškus daiktus, bet man nesinori. Seni jie kur kas gražesni.
Labai įdomią istoriją turi metalinis kryželis. Mano tėvas per karą su dar keturiais draugais vokietmety iš Rozalimo bažnyčios varpinės pagrobė ir paslėpė varpą. Mat buvo duota komanda visus varpus nukabinti ir siųsti į Vokietiją. 1956 metais tėvas pasakė, kur varpas paslėptas, tai jis dar dabar tebeskamba bažnyčios varpinėje. Amžiną atilsį kunigas Kisielius paklausė, ar ne mano tėvas paslėpė šį varpą. Kai patvirtinau informaciją, kunigas padovanojo metalinį kryžiuką, kuris kažkada būdavo ant šventoriaus vartų, pro kuriuos ir buvo išvilktas varpas.

- Kiek parodų esate surengęs?
 - Sakoma, kad visi žmonės yra truputį su maišu trenkti. Tai aš esu smarkiai trenktas. Nežinau, nei kiek darbų esu padaręs, nei kiek parodų suorganizavęs. Todėl, kad jų niekada nefiksavau. Galiu papasakoti apie pirmąją savo parodą. Ją suorganizavau, kai buvau septintoje klasėje. Tai buvo netikra, mokyklinė paroda. Iškabinome paveikslus koridoriuje. Kai buvau antrame kurse, turėjau studentišką komandiruotę į Uzbekistaną. Būdamas ten, pasidariau keletą piešinukų. Grįžęs išdrožiau grafikos darbelių pagal Uzbekijos paveikslėlius ir padariau pirmąją tikrą parodą. Ją puikiai atsimenu, nes strioko buvo tiek, kad dar ir dabar apie ją kalbėti ramiai nepavyksta.

- Daug keliavote. Kokia išvyka labiausiai įsiminė?
 - Daug valstybių esu apkeliavęs. Tiesa, Paryžiaus dar neteko lankyti. Geriausiai prisimenu, kai mane „Dagilėlis“ pasiėmė į Italiją. Tie vaikai tiek daug repetavo, tiek dirbo, kad aš visiškai nenaudingas pasijutau. Karts nuo karto kokį instrumentą pastumdydavau, dėl vaizdo, bet vis tiek vietos neradau. Tada pasiėmiau popieriaus ir pradėjau paišyti. Jie eina repetuoti, aš – piešti. Choras ten laimėjo didįjį prizą. Prisidėjau prie sveikinimų ir padovanojau „Dagilėlio“ meno vadovui Remigijui Adomaičiui savo piešinį. Gana keista, kad toje kelionėje buvau tarsi bevietis, bet man ji suteikė tiek daug malonumo.

- Per kiek laiko nupiešiate vieną piešinį?
 - Sunku pasakyti. Nuo sumanymo iki tol, kol gali darbą pakabinti ant sienos, praeina labai daug laiko. Kai jau turi sumanymą, įsivaizduoji, kaip viskas turi būti, akvarelė būna tik techninis darbas, kuris trunka 4-6 valandas. Bet jeigu ne iš pirmo karto pavyksta, tos valandos gali padvigubėti ar patrigubėti. Pamenu Sutkūnuose, kultūros rūmuose, su Vitoliu Triušiu puošėme sienas. Vien sienas tepėme 4 mėnesius. Atsikeldavome, dirbdavome, pamiegodavome. Ir taip keturis mėnesius iš eilės.

- Girdėjau, kad mėgstate vaikščioti.
 - Tikra tiesa. Kiek save pamenu, visada vaikščiojau. Tik žiemą iš darbo parvažiuodavau, nes nesijausdavau saugiai. Bet čia smulkmena. O kai mokiausi Leningrade, atstumai buvo kur kas didesni. Į institutą tekdavo eiti po dvi su puse valandos. Eidamas aš visada išjungiu visus telefonus ir mąstau. Kol dirbdavau, kelyje sugebėdavau pasiruošti pamokoms.

- Kaip sutariate su žmona?
 - Aš turiu auksinę žuvelę. Ji tvarko viską. Aš visiems sakau, kad mano žmona finansus tvarko geriau nei Šimonytė. Pastarajai visada trūksta pinigų, o mums jų užtenka. Tiesa, kartais žmona pabėdoja, jog vasaros nelaukia. Mes, seni pedagogai, galėtume kartu kur nors pabūti, pakeliauti. Be vasarą dažniausiai prasideda plenerai ir aš lakstau. Vaikai irgi iš namų senokai išėję. Ji lieka viena. Man didžiausias stebuklas, kad ji manęs nepalieka. Ir, tikriausiai, kad nebepapildysime skyrybų biure kaupiamo sąrašo.

- Kokie Jūsų sūnūs?
 - Vyresnysis visiškas senbernis. O jaunesnis mokosi Dailės akademijoje keramikos. Galima sakyti, kad pasuko mano keliu. Svarbiausia jam suprasti, kad mene reikia dirbti trupučiuką daugiau nei sporte. Diplomas duoda teisę eiti pasirinktu keliu. Bet viską pasiekti gali tik sunkiu darbu. Aš kartais sakau, kad dailininko gyvenimas geras – gali gulėti, miegoti, vartytis lovoje bambą išvertęs. Bet nė vienas paveikslas pats nepasidarys. Tai yra kasdienis juodas darbas.

- Kaip vertinate šiauliečius?
 - Apskritai, ne tik šiauliečiai, bet visi mūsų šalies gyventojai – paniurę. Dažnai su žmona vaikščiojame Kauno Laisvės alėja. Nors ji ir visiškai supuvusi, bet ją puošia išėję pasivaikščioti tarpukario kauniečiai. Damos, susikibusios parankėmis, pasidabinusios skrybėlaitėmis puošia miestą. Bet dauguma žmonių niūrūs. Net drabužiai mūsų tamsūs, pilki. Pamatai išlipusius turistus, pasipuošusius ryškiais drabužiais, ir iš karto supranti – ne mūsiškiai. Ir aš toks pat. Pilkas ir paniuręs. O kodėl taip yra, net nežinau.

- Kokia bus paroda „Nuo durų iki durų“?
 - Mano nuomone, žmonės visą gyvenimą kažkur beldžiasi. Šioje parodoje aš kalbu apie akvarelę. Kažkada aš pasibeldžiau į dailės duris – jos atsidarė. Kaip šiandien atsimenu, kad savo pirmąją akvarelę padariau 1969 metais rugsėjo 9 dieną. Tą akvarelę įrėminau ir parodos atidarymo metu parodysiu susirinkusiesiems. Po 40 metų mano paroda užsidaro. Aš nesakau, kad dabar jau visiškai uždarau duris ir nieko nebedirbsiu. Tikrai ne. Bet dabar jau nebeturiu tikslo sukurti kokį nors brandų rezultatą. Yra tiek daug gabaus jaunimo, kuriems tik prasiveria durys, ir prasiveria žymiai plačiau, nei kažkada man. Tai jie dabar tegul gyvena, ir baladojasi gyvenimui į langus.
Parodos metu bus eksponuojama apie 50 piešinių. Atsinešiau kiek daugiau piešinių. Bet daug piešinių – tai dar ne paroda. Viską reikia sutvarkyti, suderinti. Dėl to mąsčiau, kad geriau 10 darbų atmesiu, negu vieno pritrūksiu. Taigi, labai džiaugiuosi, kad pavyko atrinkti piešinius.

Eksponuojami piešiniai bus daryti iš natūros, galima sakyti, kad meno juose nėra. O akvarėlės ekspozicijose nebus nei peizažų, nei natiurmortų, nors beveik visą gyvenimą tai dariau. Paveiksluose bus vaizduojami abstraktūs dalykai. Norėjau, kad paroda būtų vientisesnė. Pats nesu labai patenkintas savo apsisprendimu, vis dvejoju, ar teisingai pasielgiau. Lankytojai į akis irgi tiesos niekada nepasakys. Jie pagiria, nusišypso. Tik išėję tikrąją nuomonę vieni kitiems išdėsto. O man ima kas nors ir papasakoja.

Arūnas Vasiliauskas „Skraidantis trikampis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.