110-ies metų šiaulietę Emiliją Krištapaitienę mielai prižiūri ir jos provaikaitė Gerda Berežnekaitė. Dvidešimties metų mergina džiaugiasi, kad būtent ji turi tokio garbaus amžiaus promočiutę.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Iš 10 vaikų šeimos kilusi Emilija Krištapaitienė – vyriausioji šiaulietė. Šiemet spalio 15 dieną ji švęs savo 110 metų jubiliejų. Gyventi į Šiaulius iš Pakruojo rajono ilgaamžė atvyko kartu su dukra prieš keturiasdešimt metų, kai neteko mylimo vyro. Moteris džiaugiasi, jog turėjo galimybę pamatyti ne tik vaikaičius, bet ir proprovaikaičius. Trys dukros, septyni vaikaičiai, 12 provaikaičių ir 1 proprovaikaitis – tai didžiausia viso gyvenimo dovana 110-metei. Mylinčiųjų artimųjų apsuptyje Emilija savo jubiliejų paminės jau šiandien. Antro šimtmečio metus skaičiuojanti jubiliatė dar ir dabar nestokoja entuziazmo ir optimizmo – ji ketina sulaukti 120-ies  metų.

Ilgo gyvenimo paslaptis – darbas
Ilgaamžės dukra Valerija Vasauskienė sako, jog tikriausiai mama ir 120-ies sulauks, nes gana puikiai jaučiasi, viską valgo ir mažai kuo tesiskundžia.
„Mama jau sunkiai juda, kartais pati pavalgo, o kartais reikia ir pavalgydinti, tačiau apetitu tikrai nesiskundžia“, – sako Valerija.
Kadangi Emilija nemato, mėgsta pasiklausyti radijo. Senolės mėgiamiausios žinių ir sveikinimų radijo programos. Kaip sako dukra, ji visu garsu įsijungia radiją, kad tik geriau girdėtų, daugiau per dieną sužinotų, nes iš savo kambario niekur nebeišeina.

Valerija apgailestauja, jog mama jau nebemato. Jei nors kiek matytų, galėtų ir pro langą pasižvalgyti, ir televizorių pažiūrėti, o dabar... tamsu ir tamsu jos gyvenime.
„Mama labai mėgsta bendrauti – kalbėtų ir kalbėtų visą dieną. Kad ir ne viską prigirdi, tačiau yra mąstanti ir puiki pašnekovė“, - sako Valerija.
Nors garbaus amžiaus moteris jau pailso nuo darbų, ir dar dabar dukrai pataria, kada ką sėti, ką sodinti. „Rūpinasi visais darbais. Ji žino, kada ką reikia daryti. Kai pamiršta dieną, tada pasiklausia, tačiau visada mus ragina dirbti“, – apie darbščią mamą pasakoja Valerija.

Valerija labai myli savi mamą, nes niekada iš jos blogo žodžio neišgirsdavo, mat Emilija visada buvo švelni ir gera, todėl dukroms viską leisdavo. Šeimoje griežtesnis buvo tėtis.
„Mama tikrai daug dirbo – pati audė, mezgė ir siuvo. Sulaukusi 50-ies, pradėjo sirgti, atsirado problemų dėl kraujo spaudimo. Keisčiausia tai, kad tėtis buvo visada sveikas, tačiau jį jau seniai palaidojome... Manome, jog jos ilgo gyvenimo paslaptis – darbas“, - sako dukra Valerija.

Užgrūdinta nuo vaikystės
Valerija prisimena iš mamos pasakojimų, jog pati Emilija niekada nebuvo gyvenimo lepinama. Augusi 10 vaikų šeimoje, anksti neteko mamos. Mama mirė, kai jai buvo vos šešeri. Užgrūdinta nuo vaikystės, Emilija darbo nesibaidė ir užaugusi – dirbo namuose, augino vaikus.
„Mama pasakodavo, kad anais laikais nebuvo laiko net vaikų prižiūrėti per tuos darbus – kieme duobę iškasdavo ir mus sukeldavo, kad nepabėgtume. Per pietus grįžę iš laukų tėvai iškeldavo, pavalgydindavo ir vėl į duobę. Kai paaugome, tada jau vyriausioji sesuo mus prižiūrėjo“, – apie savo vaikystę pasakoja Valerija.
Pasak Valerijos, seniau vaikai buvo kitaip auginami ir niekas su jais taip nežaisdavo, kaip dabar, nes su maistu būdavo lengviau. „Išvirdavo puodą barščių ir nori valgyti – valgyk, nenori – nevalgyk“, – pasakoja Valerija.

Rūkyti lašiniai – mėgstamiausias šimtametės valgis
Krištapaičių šeima visą gyvenimą augino gyvulius, sodino daržoves. Atvykus gyventi į Šiaulius, visas gėrybes perka iš kaimo, tad Emilija pirktinio maisto nevalgo iki šiol.
„Daugumai dabar būtų sunku 110 metų sulaukti, nes šiais laikais net tik maistas, bet ir oras užterštas. Seniau automobilių nebūdavo. Transporto priemonė buvo arklys ir dviratis, o dabar? Automobilių gatvėse tiek, kad nesuskaičiuosi“, – sako Valerija.
Nors maistui Emilija nėra išranki, dažnai dukros prašo, kad jai atneštų rūkytų lašinių. „Ką nori valgyti, mama pasisako pati. Būna, kad pasiilgsta rūkytų lašinių, tai prašo, kad duočiau. Tai jos mėgiamas maistas. Saldumynų nelabai valgo, tačiau pas ją visada jų yra ir kažkur jie stebuklingai dingsta – sako, jog nenori, bet vistiek valgo“, – juokiasi Valerija.
Nors Valerija pripažįsta, kad mamai geriausias desertas – kepti obuoliai, kurie Emilijai primena vaikystę.
Pagrindinis gyvenimo variklis – stipri širdis
Emilija tiki Dievu, todėl kasdien daug meldžiasi. Paklausus, nuo ko priklauso ilgaamžiškumas ir ką patartų šiuolaikiniam žmogui, kad tiek ilgai gyventų, Emilija atsako: „Kad Dievulis laikytų 110 metų, pirmiausiai reikia būti geram“.

Emilija džiaugiasi, jog turi galimybę pažinti ne vieną savo šeimos kartą. Entuziazmo ir optimizmo nestokojanti garbaus amžiaus moteris savo dukrai Valerijai yra ne kartą sakiusi, jog norėtų sulaukti ir daugiau metų. „Mama prasitarė, jog mielai gyventų bent iki tol, kol pirmoji anūkė išeis į pensiją. Bet tai būtų dar apie 30 metų, tai gal ji dar 150-ies metų nori sulaukti. Mama tuo tiki, tai gal ir gyvens dar ilgai ilgai. Jei nors truputį sunegaluoja, baiminasi, kad jau mirs – ji nori gyventi“, – sako Valerija.
Sveika ir stipri širdis bei noras gyventi – pagrindinis Emilijos gyvenimo variklis. Pasak Valerijos, mamai ne kartą teko kviesti gydytoją dėl aukšto kraujo spaudimo. „Ir medikai stebisi, kad mamos stipri širdis, nes antraip ji jau seniai būtų mirusi“, – sako Valerija.

Malda suteikia jėgų gyventi
„Dievas davė ilgą amžių. Nebepaeinu, akimis nematau. Reikia ir valgyti man padėti. 110-ies sulaukiau – ir gerumų, ir blogumų pamačiau per tiek metų. Dabar daugumą dalykų užmiršau, todėl ramiai gyvenu ir dėl nieko nesirūpinu. Man nieko netrūksta – prižiūri šeima, apiprausia, apskalbia, valgyti paduoda. Turiu viską – nesuvalgau net visko, kiek man atneša“, – apie savo gyvenimą pasakoja vyriausioji šiaulietė.
Labiausiai iš gyvenimo Emilija atsimena sunkų darbą, nors nesiskundžia. „Buvo toks gyvenimas, kad laukuose ir naktimis reikėdavo dirbti. Per kiaurą žiemą eidavome kulti javų į jaują. Daug privargdavome. Reikėjo kojinių šeimai primegzti, siūti rūbus ir austi – nieko pirkti nebūdavo, tačiau išgyvenome ir buvome laimingi – gyvenimu patenkinti“, – sunkius laikus atmena Emilija.
Į antrąjį šimtą metų įkopusi Emilija pastebi, jog seniau jaunimas buvo smagesnis ir žmonės geresni, o dabar visi vaikšto pikti, susierzinę ir viskuo nepatenkinti.
„Prisimenu savo jaunystės laikus, kai pjovėjai iš laukų pareidami dainuodavo ir dainuodavo. Muzika kaimuose taip skambėdavo, kad kaimai suposi nuo armonikos garsų ir jaunimo dainų. Sekmadienį visi rytą į bažnyčią eidavome, o vakare vėl dainuodami keliaudavome į kaimus. Dabar nebėra nieko – vien tik blogumai, žudynės. Anksčiau žmonės geresni buvo, todėl dabar per dienų dienas kalbu poterius, prašau visiems sveikatos, kad nesirgtų, kad per darbus labai nenuvargtų ir geri žmonės būtų“, – sako Emilija.

Vyriausioji Šiaulių gyventoja E. Krištapaitienė džiaugiasi kiekviena Dievo padovanota diena, todėl kiekvieną dieną pasitinka su šypsena.
Linos ABROMAVIČIENĖS nuotr.