„Kai šalia vaiko sėdi mama ir tėtis – jis yra geriausias žiūrovas“, - sako aktorius ir režisierius Marius Mačiulis.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Lietuviškų serialų gerbėjams Mariaus Mačiulio veidas turėtų būti puikiai žinomas. Jis – „Nekviestos meilės“, trilogijos „Nemylimi“, „Svetimi“,  „Pasmerkti“ aktorius, „Nuodėmių dešimtuko“ vedėjas. Taip pat vienas iš Vilniaus kamerinio teatro įkūrėjų. Šį antradienį vilniečiai lankėsi Šiaulių dramos teatre, pristatė mažiesiems šiauliečiams legendinį spektaklį „Plėšikas Hocenplocas“. Kai tik aktorius nužengia nuo scenos, čiumpame jį už parankės ir prašome pasidalyti savo gyvenimo istorija su mūsų skaitytojais.

- Kokia buvo jūsų vaikystė? Kuo domėjotės?
- Užaugau nedideliame miestelyje, Kudirkos Naumiestyje. Vaikystėje buvau visoks: ir neblogas sūnus, ir kartu padauža. Man atrodo, vaikystėje visi būna šiek tiek išdykę. Tik padaužomis jie nevadinami tol, kol niekas nepagauna už rankos bedarant kažką blogo.
Mano mokykloje buvo įrengta gera sporto salė, todėl ten dažnai kamuoliais bumbsėdavome – krepšinį žaisdavom. Dramos būrelio mokykloje nebuvo, bet turėjau labai gerą mokytoją Mariją Undraitienę, kuri pati kurdavo visokius vaidinimus. Su ja ir prasidėjo teatrai. Sporte nebuvo tokio didelio malonumo, nes kažkas buvo greitesnis, kažkas stipresnis, o su vaidinimais sekdavosi visai neblogai. Kai jaunas žmogus sulaukia plojimų, įvertinimo – visa tai įsirėžia į sąmonę. Galima sakyti, kad jau tada užsikrėčiau teatru.

- Kas įsiminė iš studijų laikų?
- Kai reikėjo rinktis profesiją, mane domino ir literatūra, ir sportas, ir teatras. Tuo metu buvo renkamas jaunimo iš Suvalkijos kursas, norėta atgaivinti Marijampolės dramos teatrą. Į mokyklą atėjo pasiūlymas. Man, jaunuoliui, tai, žinoma, buvo labai įdomu. Tad nuvažiavau ir... įstojau. Buvo sudaryta sutartis su Vilniaus universitetu, bet dėstytojai iš akademijos nespėdavo privažinėti į Marijampolę, todėl teko persikelti į sostinę. Įgijau dvigubą specialybę – aktoriaus ir lietuvių filologo. Paskui buvau įstojęs į režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet dėl finansinių galimybių nebaigiau.

Studijų metai buvo labai įdomus laikotarpis. Su kurso draugais buvome įkūrę teatriuką, kūrėme spektaklius, norėjome užsidirbti pinigėlių, įkūrėme įstaigą, ieškojome finansavimo. Tuo metu nuomojausi bendrą kambarį su kursioku. Vieną kartą nusprendžiau jį apgauti. Sakau: „Žinok, yra galimybė eiti į Prezidentūrą ir prašyti paramos. Ir tą turi padaryti tu“. O jis: „Kad neturiu padorių kelnių. Negaliu su tokiomis nutriušusiomis eiti“. Aš turėjau visai neblogus baltus džinsus. Pasisiūliau paskolinti. Jis įšoko į mano kelnes, pasidabino švarkeliu, pasikvepino, žodžiu, pasipuošė ir buvo jau beeinąs tos paramos prašyti, bet man jau buvo per sunku neišsiduoti, nebeišlaikiau – pratrūkau kvatoti. Buvo taip smagu stebėti, kaip jis stengėsi ir į visą tą reikalą taip rimtai žiūrėjo, patikėjo šimtu procentų.

Kerštas, žinoma, saldus... Atsimenu teatre keitė senas duris. Jos buvo fojė sukrautos. Aš sėdžiu teatre ir man skambina kolega – tas pats „paramos ieškotojas“: „Išnešk tas 5 duris prie gatvės, atvažiuos mašina, pakrausim“. Išvilkau duris, stoviu prie gatvės, laukiu. Matau, atvažiuoja kolega, išlipa, plyšta juoku, tiesiog leipsta, matydamas mane su tom penkeriom durim. Jis dar, atsimenu, picos buvo atsinešęs: „Mariau, imk picos, tik nepyk“ – bandė mane pica „užkišti“, kad nepykčiau. Picą paėmiau, bet duris turėjo pats suvilkti atgal į teatrą.
Dar prisiminiau vieną seną, bet nelabai malonų įvykį. Gal prieš 10 metų, kai rodėme spektaklį suaugusiems. Žiūrovai buvo prestižinės Vilniaus mokyklos jaunimas. Aktoriams dar neištarus nė žodžio, tik šviesai užgesus, į sceną pasipylė maži akmenukai. Sakyti, kad patiko ar nepatiko, tada dar nebuvo galima, juk spektaklis neprasidėjęs. Aktorė, kuriai gerokai kliuvo, sustabdė spektaklį, paprašė uždegti šviesą ir paprašė to drąsuolio pasirodyti, ateiti į sceną ir susirinkti akmenis. Visi kaip peliukai sėdėjo. Mokykloje kilo skandalas. Kitą dieną drąsuoliai su gėlėmis stovėjo mūsų teatre ir atsiprašinėjo.

- Esate įkūręs teatro studiją „Durys“.
- Įkūriau šią studiją prieš kokius 5-6 metus. Man visada patiko stebėti jaunimą, su jais kurti. Studijoje mokosi jaunimas nuo 14 iki 18 metų. Tokio amžiaus jaunuoliai yra tikri filosofai. Jie sugeba viskuo stebėtis, žavėtis, stengiasi kuo daugiau tų „durų“ atidaryti. Ir pats užsikrėti ta jų energija ir kūrybiškumu.
Kartais ateina ir tokių vaikų, kuriems galbūt geriau rinktis ne teatro studiją. Matai, kad kitur jie geriau atsiskleistų, bet aš niekada to nepasakau jiems tiesiai. Tai pajunta jie patys. Labai gerai, kai jaunas žmogus ieško savęs. Beje, tarp tokio amžiaus jaunimo yra konkurencija, kaip ir suaugusių pasauly. Jie jaučia, kam geriau sekasi, kam blogiau – verda kova. Manau, kad taip ir turi būti. Tai grūdina. Pats stengiuosi, kad jie atrastų vaidybos džiaugsmą, neleidžiu ateiti ir nieko neveikti. Reikia įdėti nemažai pastangų, tik paskui tas malonumas ateina. Kartais to džiaugsmo reikia laukti labai ilgai. Žinoma, stengiesi, kad tas kūrybinis kelias būtų įdomus, kūrybingas. Nesvarbu, ar pasieki norimo rezultato, ar ne. Svarbu, kad jie norėtų kažką sukurti, atrasti ir suprasti.

- Kokios patirties turite televizijoje?
- Pirmasis serialas, kuriame filmavausi – „Nekviesta meilė“. Mane pakvietė tik mažam epizodukui, suvaidinti žurnalistą vienoje scenoje. Po kiek laiko paskambina ir sako, kad nori „praplėsti“ personažą. Taip atsirado Simonas. Panašumų tarp mūsų beveik nėra. Jis pijokėlis, parsidavėlis, plevėsa. Buvo įdomu jį vaidinti.
Vėliau vaidinau nusikalstamo pasaulio veikėją pravarde Zylė seriale „Nemylimi“. Pirmas sezonas buvo filmuojamas tikrame kalėjime. Vaidino ir patys kaliniai. Žymiai geriau nei mes, aktoriai, beje. Tikriausiai dėl to, kad jiems ir vaidinti nereikėjo. Tie žmonės – be kompleksų. Su mumis bendravo, kaip su draugais, klausinėdavo, kaip serialas toliau klostysis, pagrūmodavo, kad neskriausčiau kokios nors mergaitės – serialo veikėjos ar panašiai.
Taip pat vedu televizijos laidą „Nuodėmių dešimtukas“.

- Ar nevertinate televizijos neigiamai?
- O kodėl turėčiau vertinti neigiamai? Galbūt mūsų televizija nėra aukšto lygio, bet jei aktoriai neis ten, o eis žmonės, kurie tokio darbo visiškai neišmano, ar bus geriau? Seniau juk būdavo populiarūs meksikietiški serialai. O dabar žiūrime serialus savo kalba, su savais aktoriais, apie savas aktualijas. Yra aktorių, kurie griežtai pasisako prieš serialus, reklamas, bet tai yra jų filosofija. Gera ar bloga ji – negaliu pasakyti. Gaila, žinoma, kad teatro aktorių žmonės nelabai žino, jeigu jų veidai nešmėžuoja televizijoje.

- Stebėdavote save ekrane?
- Žiūrėdavau ir laidas, ir serialus. Juk reikia įvertinti, ar gerai operatorius įgarsino, ar apšvietė gerai, ar pats gerai viską pasakiau. Esu savikritiškas, bet pirmiausia kaltinu kitus: „Blogai apšviesta, blogai tekstas parašytas, kodėl kableliai nesudėti, dabar turiu kartoti kelis kartus“. Juokauju, žinoma. Kritiką priimti man nėra sunku. Man sunku jos išklausyti ramiai, visada pertraukiu žmones. Kvailas bruožas. Protingas žmogus išklausytų ir tada kalbėtų, bet...

- Dažniausiai gaunate blogiečių vaidmenis.
- Žinokite, aktorius džiaugiasi gavęs „blogiuko“ vaidmenį. Tokie vaidmenys yra labai įdomūs. Geras yra geras ir joks kitoks. O blogas yra visoks.

- Kaip susipažinote su žmona?
- Su savo žmona Alicia Gian susipažinau, kai ji su kolegomis lankėsi Lietuvoje. Vaidino spektaklius mūsų teatre. Man labai patiko, kaip ji vaidino ir visa kita, žinoma. Pradėjome bendrauti laiškais. Keletą kartų susitikom Amsterdame. Po to vėl laiškai. Tuomet nusprendėme, kad arba, arba... Ji persikėlė į Lietuvą. Pradžioje buvo labai sunku. Mokėsi lietuvių kalbos, vakare grįždavo, ašaros riedėdavo. Visiškai skirtinga kultūra, skirtingi žmonės. Dabar 5-6 metai jau praėjo. Šiek tiek apsiprato – kuria, dirba, stato, turi savo žmonių ratą, su kuriais bendrauja.
Beje, kai susipažinau su savo žmona, pradėjau švęsti Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Pamenu, grįžau per kažkurią iš šių švenčių, o ji balkone didžiulę vėliavą iškabinus, tortą su trispalve ant stalo padėjus. Švenčiam ir Amerikos nepriklausomybės dieną, persų Naujuosius metus, nes jos tėtis iranietis.

- Ar kada nors sulauksime ilgaplaukio Mariaus Mačiulio?
- Jeigu garsų teatro režisierių Gytį Padegimą galima vadinti ilgaplaukiu, tai tiek plaukų kiek jis turi, aš dar išspausčiau. Turėjau kažkada ilgus plaukus. Bet pradėjo „mėnuliukai“ darytis ir nusprendžiau pasitrumpinti, o vėliau ir visai nusiskutau. Mes kartu su tėčiu - „basi“ nuo 25 metų. Tiesa, jis dėl to šiek tiek kompleksuodavo, dažnai slėpdavosi po „lukašenkiška“ šukuosena. Matyt, sovietmečio vyrams plika galva asocijavosi su priverstine kariuomene, kalėjimu, laisvės apribojimu – juk „hipiškos“ išvaizdos jaunuolius skusdavo plikai per prievartą.  Aš tokių asociacijų neturiu ir dėl savo neturtingos šukuosenos visai nesuku galvos.

Piktasis burtininkas Petrozilijus Cvakelmanas legendiniame Vilniaus kamerinio teatro spektaklyje „Plėšikas Hocenplocas“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.