Tėčio Alfonso Navickio ir dukters Daivos Manukian mėgstamiausi laisvalaikio užsiėmimai – teatro lankymas ir kelionės po Lietuvą. 2
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Ši Pasaulinė baltosios lazdelės diena Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos narių šiemet pasitinkama šūkiu „Išgirsk pasaulį!“, nes skirta lietuviškos garsinės knygos 50-mečiui. Tačiau kartu šį šūkį būtų galima ir perfrazuoti į „Išgirsk, pasauli!“, nes Baltosios lazdelės dienos tikslas – atkreipti reginčių žmonių dėmesį į šalia esančius neregius ir silpnaregius, pamatyti jų valią ir tvirtybę siekiant gyvenimo pilnatvės.

Tad neregys Alfonsas Navickis, Šiaulių ir Tauragės regionų aklųjų centro vadovas, ir jo reginti duktė Daiva Manukian, apgynusi socialinių mokslų magistrės laipsnį darbu „Regėjimo negalią turinčių žmonių gyvenimo kokybės kaita socialinės paramos kontekste“, dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams pasakoja apie neregių ir reginčiųjų santykius.

Alfonsas Navickis: Esu pokario išminuotojas – pokaryje kaimuose pilna buvo įvairiausių sprogmenų, o man šešeri buvo, kai vienas sprogo.
Iškart netekau regėjimo, iš karto – Kauno aklųjų mokykla-internatas. Paskui darbas Suaugusiųjų aklųjų vidurinės mokyklos Šiaulių skyriuje, mokslas Šiaulių pedagoginiame institute – mūsų buvo pirmoji tiflopedagogų laida mokyti akluosius ir silpnaregius. Po to iki 1991 metų dirbau pedagoginiame institute Specpedagogikos mokslinių tyrimų laboratorijoje, o kai laboratorija buvo uždaryta, atėjau dirbti čia.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga yra suskirstyta į penkis administracinius vienetus – vienas iš jų yra Šiaulių ir Tauragės regionų (Šiaulių miestas ir devyni rajonai – apie 1 300 suaugusių aklųjų ir silpnaregių) centras. Kiekviename rajone yra mūsų organizacijos, jose dirba socialiniai darbuotojai, kurie ir priklauso šitam centrui.
Mes kasmet rašome projektus, paraiškas kiekvienai savivaldybei dėl finansavimo. Tai ir socialinių darbuotojų alga, ryšiai, komunalinės paslaugos, būsto, transporto išlaikymas, kanceliarinės, ūkinės prekės.
Seniau tokias paraiškas teikdavome Neįgaliųjų departamentui prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir tereikėdavo parašyti tik vieną paraišką ir gautą finansavimą dalydavome visiems devyniems rajonams. O dabar Šiaulių miesto savivaldybei pateikiama 17 neįgaliųjų organizacijų paraiškų ir mes konkuruojame, kas geresnę pateiks.

Daiva Manukian: Centro socialiniai darbuotojai moko regėjimo negalią turinčius žmones savarankiškumo: orientuotis buityje, gatvėje, parduotuvėje ir t. t. Jei žmogus ką tik apako, tai ir šeimai, ir pačiam aklajam yra labai sudėtinga suprasti, kaip elgtis, ką daryti – net kaip aklajam pritraukti kėdę, kad galėtų atsisėsti.
Tokių mokymų metu socialinis darbuotojas ir vaikšto kartu su akluoju, parodo, kaip susirasti savo laiptinę, savo butą. Gerai, kad mūsų parduotuvėje apsaugininkai išmokyti: jie paklausia, ką įėjęs neregys nori nusipirkti, padeda sudėti pirkinius į krepšelį ir kartu sumokėti kasoje.
Turime gerą aklųjų biblioteką ir, kaip į ją ateiti, socialinis darbuotojas moko arba pats atneša knygas į namus.
Kiek tas mokymo laikotarpis trunka, priklauso nuo to, kiek neregys yra imlus. Jei pradeda greit orientuotis, tai socialinis darbuotojas mažina susitikimų su juo skaičių, nors pagal projektą turėtų būti du susitikimai per savaitę.

Alfonsas Navickis: Jei vienam socialiniam darbuotojui tenka du šimtai neregių, vadinasi, turėtų per savaitę būti 400 apsilankymų. Tai kiek minučių turėtų trukti kiekvienas?
Štai Šiaulių miesto organizacijoje yra 384 žmonės, dar apie 50 Šiaulių rajone, o tik 1–2 socialiniai darbuotojai. Tai padaryti yra praktiškai neįmanoma, todėl dirbama pagal poreikius. Gal vieną savaitę neregiui socialinio darbuotojo paslauga nereikalinga, o kitą savaitę gal reikia dešimties paslaugų. Todėl mūsų principas – paslaugos pagal poreikius.

O kaip pasiskirstote darbus šeimoje?

Alfonsas Navickis: Mokiausi Kauno aklųjų mokykloje internate su savo būsimos žmonos dėde, kuris, kaip suprantate, buvo taip pat neregys. Tai, kai vasarą nuvažiuodavau pas jį į svečius, ir susipažinau su jauna jo dukterėčia – 17-kos metų. Mes padraugavome ir susituokėme, nes žmona jau aklųjų pasaulį pažino.
Žmona dabar irgi yra socialinė darbuotoja. Man mokantis institute ji tiek garsiai man skaitė mokslinės literatūros, kad ir jai nebeliko nieko kita, kaip baigti tiflopedagogikos mokslus. O ir dukra iš pradžių įgijo socialinės pedagogės specialybę, o paskui tapo socialine darbuotoja, nes nuo gimimo čia gyvendama pažino aklųjų pasaulį.
Ir buityje mes su žmona darbus pasidalijome. Kai žmona dirbo, aš su dukra pabūdavau, kai aš išeidavau į darbą – ji. Kiek galėjau, tiek namuose dirbau: kambarius, indus išplaudavau.
Dabar sode gyvename, tai žmona ravi, sodina, o man lieka malkas suskaldyti, parnešti, sudėti, sniegą nukasti.
Kai tik sodą nusipirkome, kaimynai sakydavo: einam pažiūrėti, kaip Navickis lysves kasa, kaip malkas skaldydamas nagų nenusikerta. Visokių cirkų būdavo: dirbi ir nežinai, kad keli tave stebi.
Žinoma, žmona būna patarėja man apsirengiant – pasako, kokios spalvos marškinius apsivilkti.
O kai žmona pasipuošia, tai aš galiu ne tik jai komplimentą pasakyti, bet ir turiu progą ją pačiupinėti, kuo apsivilkusi. Tai irgi privalumas. Kas gražu reginčiam? Spalvos, jų suderinimas, o man svarbiau medžiagų faktūra – ką malonu pačiupinėti.
Tik po parduotuves vaikščioti nemėgstu – nei dėl savęs, nei dėl kitų. Man visada problema, kai reikia ką nors nusipirkti.

Daiva Manukian: Todėl pirma mudvi su mama apvaikštome parduotuves, pasižiūrime, kas galėtų tikti, ir tik ką suradusios ten tėtį vedame.

Daiva, kada supratote, kad yra regintys ir neregiai?

Daiva Manukian: Gal jau kokių ketverių–penkerių metukų žinojau, kad regintys eina paprastai, o neregiai – kitaip. Tai yra, vis stengdamasis įsikibti į porankius, į tas specialias tvoreles, kurios mūsų rajone yra ir didesniu atstumu tarp namų. Būdavo, kad aš dar visai maža atsidarydavau langą ir šaukdavau: dėde, biškutį paeik į tą pusę – ten porankis!
Ir kai aš augau, ir dabar vaikai mūsų rajone pripratę: jei pamato, kad neregys nuo porankių nuklydo, tai jie pribėga, už rankos priveda prie porankių ir grįžta atgal žaisti. Nėra nei baimės, nei dar kažko – tai tiesiog kasdienybė.
Kad būna ir kitaip, aš sužinojau irgi anksti – buvau 4–5 metukų. Mudu su tėčiu dviese važiavome į Plungę. Traukinyje į mus lyg niekas dėmesio ir nekreipė, bet kai iš stoties ėjome į senelių namus, žmonės, pamatę, kad ne tėtis veda vaiką, o atvirkščiai, atsimenu daug tada mane trikdžiusių žvilgsnių.
Paskui paaugus, kai pasakydavau klasės draugams, kad mano tėvelis aklas, būdavo tokia nuostaba: jūs jį šaukšteliu maitinate? Tekdavo paaiškinti, kad tėtis ir savarankiškai nueina į darbą, ir pavalgo, ir visa kita padaro, nes yra ne kūdikis, o suaugęs žmogus, tik be regėjimo.
Ir kai mokantis universitete kurso draugai sužinodavo, kur mano tėtis dirba, tai irgi nustebdavo – devynių rajonų direktorius! Sakydavau tada: taigi protą turi, be to, yra socialinių darbuotojų, skaitovų, ne vienas dirba.
Yra dar likę sovietinių stereotipų – iš tų laikų, kai mieste nebuvo matyti neregių, vaikščiojančių su baltąja lazdele, mieste nebuvo matyti, jie gyveno ir dirbo vadinamajame aklųjų mikrorajone. Ne tik neregių mieste nebuvo matyti, bet ir kurčiųjų, ir neįgaliųjų vežimėliuose.

Tai, Alfonsai, jūs vaikštote po miestą su baltąja lazdele?

Alfonsas Navickis: O kaipgi! Aš turiu dvi baltąsias lazdeles: viena – žmona, kita – dukra. Ne, nereikia man lazdelės, nes mes visą laiką kartu, o čia teritorija žinoma kaip penki pirštai.

Daiva Manukian: Labiausiai mėgstame vaikščioti į teatrą: mudu su vyru, vaikai ir tėvai.

Alfonsas Navickis: Teatre man komentarų tikrai nereikia. Na, retkarčiais – kad nusakytų sceną. Tik trumpai ir aiškiai – keliais žodžiais.

Daiva Manukian: O mes tai mokame – pasakyti, kuo veikėjai apsivilkę žiūrint televizorių ar kino filmą.
Mes ir į ekskursijas mėgstame važiuoti visi: pasižiūrime, kur įžymiausios vietos, kur nesame buvę, ir visi – į vieną mašiną. Važiuojame atsipalaiduoti ir pasižiūrėti. Tai nuvažiavus vietovę tėčiui reikia nusakyti. Tik kartais būna sunku nusakyti spalvą, todėl sakome, kad plyta morkos spalvos, nes anksčiau tėtis matė gamtą, todėl spalvas reikia nusakyti tokias, kokias jis yra matęs.
Mes ir jo drabužius lygiai taip pat nusakome, nes kai kurių spalvų tėtis nemėgsta. Rudos kaip žemė spalvos drabužių ar batų mes tiesiog neieškome.

Alfonsas Navickis: Pasitaiko įkyrių pagalbininkų – kurie pasiruošę viską už tave padaryti, nes yra toks supratimas, kad aklas nei paeiti gali, nei pavalgyti.
Kai studijavau institute, tai vienas studentas paimdavo už rankovės ir reguliuodavo kaip eiti, o kita studentė mus, du akluosius, paimdavo už parankių ir laisvai linksmai – tiesiog chi chi cha cha – be jokios įtampos nei sau, nei mums iki stotelės palydėdavo. Antrasis variantas geresnis.

Spalvotus sapnus sapnuojate?

Alfonsas Navickis: Dabar ne, bet anksčiau – taip. Dabar sapnuoju, kaip mašiną vairuoju ar dviračiu važiuoju ir vis galvoju – o kada bus griovys.  

Alfonsas Navickis jaunystėje sportavo – pirma buvo lengvoji atletika, sunkioji atletika, o tik paskui šaškės.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.