Šiandien į klausimus pasiryžo atsakyti žmogaus sielos vingių žinovė, medicinos psichologė Inga Drupienė. Be didesnių įžangų pradedame mūsų pokalbį.

- Šnekamės rinkimų išvakarėse. Lietuvoje šiuo metu įregistruotos net kelios dešimtys politinių partijų. Kokios dar trūksta?
- Dar reikia pagarbos žmogui ir šeimai partijos...

- Jūsų mergautinė pavardė – Virkštytė. Ar neatrodo, kad toji pavardė yra kažkiek susijusi su jūsų darbine veikla?
- Irgi pagalvoju, kad ne atsitiktinai čia esu. Iš tikrųjų... (Juokiasi). Pažįstu vieną labai gerą bitininką, pavarde Vaškas.

- Įkūrėte būsimoms mamoms motinystės mokyklėlę. Vis dėlto įdomu, kodėl žmogui to reikia mokytis, o, tarkime, katė, susilaukusi jauniklių, puikiausiai žino, ką su jais
daryti?
- Katės ko gero nejaučia ekonominių sunkumų. Žiurkių gal ir sumažėjo, bet jų vis dar užtenka prie žmonių... Katės neemigruoja, nenutraukia emocinių ryšių su jaunikliais... O jaunos mamytės, kurios dabar pas mus ateina, jos nežino, kaip ir ką daryti. Močiutės dabar jaunos (turiu galvoje nusikėlusį pensijinį amžių), neturi kada užsiimti su anūkais – dirba. Arba jos išvykusios į užsienius. Šeimose auginama mažai vaikų – nėra iš ko mokytis jų priežiūros ir t. t. Dėl to prarandamas ryšys su vaiku.

- Ar dirbdama neperimate savo pacienčių nuotaikų?
- To reikia mokytis... Aišku, iš pradžių būdavo sunku, bet dabar jau išmokau.

- Išdykusių vaikučių mamoms patariate skaityti knygeles savo atžalėlėms. Kažkaip sunku įsivaizduoti...
- Kas yra „išdykęs vaikas“? Iki trejų metų vaikai neturi psichologinių problemų – jų turi tėvai. Vaikas tik indikatorius, parodantis, kas šeimoje negero.

- Jūs už tai, kad vaikui būtų viskas leidžiama?
- Yra du skirtingi dalykai: viską leisti ir viską drausti. Reikia mokėti rasti vidurį. Kinijoje vaikams iki penkerių metų leidžiama viskas. Vėliau mokoma drausmės. Ypač pasakytina apie berniukus, kurie suvaromi kone į karines stovyklas...

- Susidaro įspūdis, jog Lietuvoje psichologo pagalba naudojasi nedaug žmonių, dažniau jauni.
- Psichologas apskritai yra „neaiškus paukštis“. Nei jis daktaras, ne jis socialinis darbuotojas. Teko dirbti mokyklose. Vaikams „psichas“ – tai psichas. O kad žodis „psichė“ reiškia „siela“ – šitą nedaug kas žino.

- Vadinasi, galima jus pavadinti sielologe? Tiek to. Ar pagalvojote, kur dėtumėte pinigus, loterijoje laimėjusi du litus?
- Ko gero, nusipirkčiau sūrelį... (Šypsosi). Tikrai nepirkčiau kito bilieto!

- Įsivaizduokime, kad išsipildė sena feminisčių svajonė: grįžo matriarchatas. Kaip manote: laimėtų dėl to visuomenė, ar pralaimėtų?
- Matriarchatas? (Mąsto). Manau, pralaimėtų... Tai vienas iš kraštutinumų.

- Kiauras dienas per televiziją būtų rodomos vien tik muilo operos?
- Ko gero, ko gero... (Šypsosi).

- Kas jums svarbiau: principai ar geri tarpusavio santykiai?
- Turbūt geri santykiai. Dėl jų galima nusižengti principams, nors, žiūrint dar, kokie tie principai. Esminiams savo principams bei vertybėms nusižengti negalima.

- Koks žodis arba frazė geriausiai nusako jūsų vidinį „aš“?
- (Ilgoka pauzė). Net nežinau, ką pasakyti. Aš esu visokia. Kaip oras, kuris telpa į bet kokį butelį, į bet kokį indą. Lankstumas. Tėvas dirbo vadovaujantį darbą, tad, keičiant gyvenamąją vietą, per 12 metų pakeičiau 4 mokyklas, ir visur man buvo gerai. Net pravardės neturėjau.

- Kodėl moterys yra linkusios slėpti savo amžių? Gal tai rodo per didelį jų pasitikėjimą kosmetika?
- Gal kuri taip ir galvoja... Matyt, jos nepriima savęs kokios yra, tačiau savęs bijoti nereikia. O kai nebijai, nebaisu ir pasakyti, kiek turi metų.

- Ar norėtumėt, kad jūsų mylimas žmogus, kaip toje dainoje, padovanotų milijoną raudonų rožių?
- Norėčiau.

- O apie pasekmes nepagalvojote? Juk tai mažiausiai 3 milijonai litų! Kas po to? Skurdas?
- Jeigu pasekmės būtų kaip toje dovanoje, tada ne... Man labiau patinka alyvos. Galėtų man porą krūmų nuskinti. (Juokiasi).

- Ar tikrai meilėje, kaip ir kare, geros yra visos priemonės?
- Ne. Meilėje svarbu pagarba, išliekanti visą gyvenimą. Aš taip galvoju.

- Pasakykite apie save ką nors blogo...
- Aš vairuoju geriau negu gaminu. Taip. Dėl to kartais jaučiuosi kalta, kad, skirtingai negu mano mama ar daugelis moterų, valgį gaminu prasčiau.

- Gerai vairuojate?
- Manau, kad aš vairuoju gerai. Pažiūrėkite, kaip aš išvažiuosiu iš kiemo. (Juokiasi).

- Dėl ko neretai žmonės prisiriša prie savo augintinių labiau negu prie tų, su kuriais kasdien susiduria?
- Mažai laiko būname kartu. Dauguma šeimų susirenka tik vakare. Vaikučių tėčiams turime netgi tokius pavadinimus: vakariniai – grįžtantys vėlai vakare ir nematantys savo atžalų, savaitgaliniai – kurie dirba kitame mieste ir grįžta namo tik savaitgaliais, mėnesiniai – dirbantys tolimų reisų vairuotojais ir pusmetiniai – išvykę į Angliją ar kitur uždarbiauti.

- Yra nemažai tėčių, kurie dalyvauja savo kūdikio atėjime į pasaulį ir pan. Ar vis tik neatrodo, kad tiek vyro, tiek moters gyvenime turėtų būti kažkokia riba, nepriklausomai nuo to, kiek jiedu yra artimi? Kitaip tariant, grynai moteriškus dalykus reikėtų palikti moterims. Juk čia ne cirkas ir ne šou su žiūrovais...
- Jei vyras ateina tik pasižiūrėti, tai neteisingas supratimas. Bet jeigu ateinama pasižiūrėti, koks stebuklas yra, kai gimsta tavo vaikas, tada visai kas kita. Tai gražiausia, ką esu mačiusi gyvenime. Viskas priklauso nuo to, kaip „pasuksi“ savo požiūrį? Vienaip ar kitaip tėčio pasirinkimas turi būti argumentuotas.

- Kalbėjome apie gimimą ir gyvenimą. O ką norėtume kad apie jus šnekėtų susirinkusieji, palydintys į paskutiniąją kelionę?
- Norėčiau, kad pasakytų: „Jinai mokėjo džiaugtis gyvenimu“. Tik tiek.

Klausimais sielologę apipylė Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją įamžino fotografas Vadimas SIMUTKINAS