Šiaulių Didždvario gimnazijos socialinė pedagogė metodininkė Danguolė Naraveckienė sako, jog didžiausia šiuolaikinė problema, su kuria susiduria vaikas – skyrybos ir užsienyje dirbantys tėvai.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Socialinė pedagogė, metodininkė, dvylika metų dirbanti Šiaulių Didždvario gimnazijoje, Danguolė Naraveckienė yra tvirtai įsitikinusi, jog vaikams, kokio amžiaus jie bebūtų, svarbus bendravimas ir tarpusavio supratimas ypač tada, kai šalia nėra tėvų. Minint Lietuvos socialinio darbuotojo dieną su D. Naraveckiene kalbamės apie pagrindines šiandienos problemas, nuo kurių labiausiai kenčia vaikai.

Šio laikmečio problema – užsienyje dirbantys tėvai
Socialinio pedagogo darbas, pasak D. Naraveckienės, yra orientuotas į pagalbos mokiniui organizavimą, asmenybės vystymąsi ir tobulėjimą. Mokykloje dirbantis socialinis pedagogas sprendžia pačias įvairiausias problemas. Jei vaikas turi sunkumų bendraudamas su bendraamžiais, mokytojais ar tėvais, jei patiria smurtą, yra išnaudojamas, jei abejoja, kurią profesiją pasirinkti, visada gali pasikalbėti su socialine pedagoge. Pasak D. Naraveckienės, vaikai dažnai problemų į mokyklą atsineša iš namų. Pagrindinė šio laikmečio problema – išvykę dirbti į užsienį tėvai.
„Žmonės išvyksta dirbti dėl vaikų gerovės, tačiau atsitinka, kad vaikai lieka čia kartu su seneliais, o kartais ir niekieno neprižiūrimi – vieni“, - apie dažną problemą, kuri lemia pluoštą kitų problemų pasakoja D. Naraveckienė.

Tai, pasak socialinės pedagogės, dažniau pasitaiko 16–18 metų mokiniams. „Nors vaikas ir didelis, jam vis tiek reikia artimo priežiūros. Labiausiai mus jaudina tai, jog vaikui, kuris pasilieka gyventi be tėvų Lietuvoje, būtina steigti laikinąją globą. Šis procesas vaikui labai skausmingas“, - sako D. Naraveckienė.
Pasak socialinės pedagogės, tokie formalumai visgi reikalingi, kad vaikas turėtų atsakingą asmenį, kuris galėtų atstovauti vaiko interesus susirgus ar rengiantis kelionei į užsienį, nors pats procesas vaikui ir skaudus.

„Vaiko akimis laikinoji globa atrodo siaubingai dėl to, kad jie mano, jog iš jų atimami tėveliai ir vietoj jų priskiriami kiti asmenys“, - sako D. Naraveckienė.
Tam ir yra specialistų mokyklose, kad supažindintų vaikus su visais formalumais, jiems paruoštų. Kai vaikas lieka vienas Lietuvoje, D. Naraveckienės teigimu, jis praranda saugumo jausmą, sunkiau susikaupia, jaučiasi išsiblaškęs ir dažniau serga.

Skyrybų procesas – mokyklos nelankymo priežastis
Pasak D. Naraveckienės, vaikai kenčia po tėvų skyrybų. Neretai skyrybų pasekmės pasijaučia ir mokyklose. „Skyrybų procesas paveikia vaikus – jie pradeda nelankyti mokyklos, suprastėja mokymosi rezultatai, atsisako bendrauti“, - pasakoja D. Naraveckienė.

Tėvų skyrybas patyrę vaikai, D. Naraveckienės teigimu, dažnai tampa užsidarę, nebendraujantys. Šias problemas pirmiausiai pastebi klasės kuratorius. Didždvario gimnazijoje kiekviena klasė turi kuratorius, kurie kasdien bendrauja su vaikais. „Kuratoriai artimi su klase, visą dieną būna mokykloje su vaikais, todėl greitai pastebi problemas ir padeda jas spręsti. Jei pastebi, jog reikia vaikui pagalbos, atveda vaiką pas mus“, - sako D. Naraveckienė.

Pasak socialinės pedagogės, jei problema didelė, į problemos sprendimą yra įtraukiami ir tėvai, ir kuratoriai. Dažnai sprendžiama, ar vaikui reikia psichologo.
Pagrindinis dalykas – gerbti žmogų. Jei gerbi vaiką, jis lengviau atsiveria ir pats sau padeda spręsti problemą. „Nors tarp specialisto ir vaiko yra amžiaus skirtumas, pagarba visada išlieka“, - sako D. Naraveckienė.

„Kartais reikia išlaukti, kad vaikas pradėtų kalbėti apie savo problemas. Galima pradėti kalbinti nuo to, kaip jis jaučiasi, kokia jo nuotaika. Iš karto paklausus apie problemas, vaikas dar labiau užsisklendžia. Iš tolo prieinant prie vaiko, jį galima prisijaukinti. Tada ir pats vaikas atsiveria – išsako savo jausmus.
Anot D. Naraveckienės, šiame problemos sprendimo procese svarbus ir pasitikėjimas. Jei vaikas jaus, kad negalima pasitikėti socialine pedagoge, jis nieko jai ir nepasakos.

Patyčios mokykloje – ne naujiena
Pasak D. Naraveckienės, kaip ir kiekvienoje mokykloje, taip ir Didždvario gimnazijoje pasitaiko su patyčiomis susijusių problemų. Į patyčias vaikai labiausiai ir skaudžiausiai reaguoja.
„Praėjusiais mokslo metais dažniausiai susidurdavome su patyčiomis internetinėje erdvėje. Kai internete atsiranda nuotraukos, kurias talpina patys mokiniai, jie nepagalvoja, kokie gali būti komentarai ir kokios gali būti pasekmės.

Komentuodamas draugas gali įžeisti savo bendraklasį. Tokių patyčių mokykloje pasitaiko jau ne pirmą kartą.“
Pasak D. Naraveckienės, kai nutinka tokia situacija, kalbama ir su tuo vaiku, kuris buvo įžeistas, ir su tuo, kuris kažką negero parašė apie savo bendramokslį. „Kiekvienas turi suprasti, kas ir dėl ko įvyko ir kaip jaučiasi nukentėjęs žmogus. Pasisodinti vaiką ir jam pasakyti nu nu nu – paprasta, tačiau rezultatyvus aiškinimas užtrunka žymiai ilgiau“, - teigia D. Naraveckienė.
Klysta ir suaugę, todėl visada reikia vertinti ne žmogų, o jo veiksmą. Tik veiksmas gali būti blogas, tačiau ne pats žmogus.

D. Naraveckienė sako, jog mokykloje vaikai, kurie anksčiau buvo agresyvesni, aktyvesni ir turėjo problemų, užaugę būna geri žmonės. Konkrečių pavyzdžių pašnekovė nenorėjo pateikti, kad vaikai neatpažintų savo situacijų, nes ja pasitiki, todėl nesinori jų išduoti.