Jaunius Kulnys – poetas ir labai daugiabriaunė asmenybė. „Pasižiūrėk, koks puikus ruduo, kokios spalvos ir koks besidriekiąs rūkas“, - tarė vos peržengęs redakcijos slenkstį. Ir čia pat popieriaus lakšte išvedžiojo eilutes: „Žvilgsniu paglostau rausvus klevus, gelsva nostalgija aplietus...“ Galiausiai pradedame pokalbį.

- Prieš ateidamas tris dienas praleidai kalėjime – kuo kalinio gyvenimas pranašesnis už likusiųjų „anapus tvoros“? (Kalėjime mano gerbiamas pašnekovas stebėjo išankstinį balsavimą, - aut. past).
- (Juokiasi). Na, čia geras... Bet atsakysiu šitaip: kaime ne visi turi elektros. Kaime ne visi turi televizorių. Kalinys gi aprūpintas ir pavalgęs, kai kitas esantis „kitapus tvoros“ valkatauja. Vienas toks, nuolat matau, guli prieš prekybcentrį su nupjauta koja – nušalo kažkada. Tuo atžvilgiu skirtumas yra. Kalinio pasaulis susiaurėjęs, bet laisvėje gyventis dažnai neturi kuo jį užpildyti.

- Save vadini visuomenininku. E. M. Remarkas apie savo epochos visuomenę rašė, jog čia nereikia nei herojų, nei herojizmo, kad tai „mieščioniškas svečių kambarys, kur visiškai tenkinamasi arbatos gėrimu arba kojinės mezgimu“. Ko gi trūksta mūsų visuomenei?
- Ar reikalingi mums herojai? Manau, tas žodis įgavo menkinamąjį atspalvį. Matyt turi būti kažkoks sukrėtimas. Tada pamatome tikrąjį žmogų. Šiandien madingas kitas žodis – „lyderis“. Lyderius turi partijos, sportininkai... Tačiau gyvenime tikrų lyderių nesimato. Ir neaišku, ar ateityje turėsime tokį lyderį, kurį galima bus pavadinti herojumi. Žmogų, kilusį iš savo tautos, sugebantį aprėpti etnoso mąstymą bei pateikti kažką naujo, iškilaus. Galinčio vesti tautą nesižvalgant atgal.

- Sakei esąs grafomanas. Gal kada teko skaičiuoti, kiek hektarų miško reikėjo iškirsti popieriui, ant kurio išguldyti tamstos rašiniai?
- Tai „špilka“, bet teigiama, ir aš ją priimu. Kiek važinėdamas po Lietuvą matau iškirsto miško, tai būtų galima baldais aprūpinti ne vienus vaikų namus...

- 2007 metais gavai Čikagos lietuvių kultūros fondo premiją už knygą „Išplėštas lapas“. Ir ko tiems amerikonams taip patinka plėšomos knygos?
- Gavau asmenišką E. Šulaičio laišką, kuriame ragina saugoti išplėštus lapus. O knygoje – gyvenimo preliudija, pokaris, Sibiras. Esu iš tremtinių. Amerikonai išmeta daug ir ne tik knygų: ten šiukšlyne vienas lietuvis buvo radęs net Renuaro paveikslą... Arba paklausus, kas buvo Eizenhaueris, amerikonas atsakė, jog dinozaurų rūšis. Įsivaizduoki intelekto lygį!

- Turi atsargos kapitono laipsnį. Ar tikslinga dabar Lietuvai turėti kariuomenę ir leisti pinigus jos išlaikymui, jei, kaip rodo 1940-ųjų patirtis, vyriausias kariuomenės vadas gali įsakyti okupantus (sovietus) „sutikti draugingai“?
- Gerai, kad priminėte – mažai kas susimąsto apie tą istorinį tarpsnį. Juk tarpukaryje biudžetas gynybai buvo pasiekęs 25 proc. nuo viso valstybės biudžeto. Gali įsivaizduoti? O karininkas, davęs tokį įsakymą, turėjo brolį, kuris buvo sušaudytas dar 1918 metais, kai su bolševikais ėjo prieš Lietuvą. Obuolys nuo obels netoli tekrinta. Vėliau, būdamas vyriausias kariuomenės vadas, jis įsakė nesipriešinti sovietų invazijai. O šiandien generolų Lietuvoje turime tikrai per daug...

- Prasitarei turįs ypatingų galių: stovint eilutėje, iš rikiuotės išeina prekybos centro kasos aparatai... Jeigu taip, ar negalima paveikti aparatų taip, kad dirbtų visuomenės naudai ir čekyje susumuotų, kiek prekės vertos iš tikro, be prekybininkų ir kitokių tarpininkų uždedamų antkainių?
- Aš visa tai nukreipiau į rašymą: kas metai žengiu link tobulėjimo, į dvasinę gelmę. O tai yra artimesnis ir gilesnis žmogaus pažinimas.

- Domėjaisi V. Mesingu – paslapties aureole lydima praėjusio šimtmečio figūra. Ar neatrodo, kad būti aiškiaregiu pavojinga? Dažnas pranašas neišvengia tragiškos lemties.
- Amerikietis, siaubo romanų autorius S. Kingas rašo užsidaręs bei užsikalęs langus. Tai refleksija su skaitytoju, kuris nori pamatyti garsenybę. V. Mesingui tuo požiūriu pasisekė... Domiuosi juo nuo 8-erių metų. Kai traukinyje Mesingas parodė kontrolieriui bilietą, tas nusistebėjo: „Bilietas tvarkoje, kam tada lendate slėptis po suolu?“ Tada jis dar nesuprato, kad pasireiškė fenomenalūs gebėjimai. Vėliau V. Mesingas buvo atvykęs ir į Šiaulius, buvo uždaras vakaras, kur pateko tik vietos valdžia...Buvo atvykęs ir į karinį dalinį Kaliningrado srityje, kur tarnavau. Gavau tada papeikimą, nes, viską pamiršęs, per plyšį stebėjau garsiojo Mesingo pasirodymą.

- Domėjaisi ir anapusiniais reiškiniais... O pačiam ar teko kada su tuo susidurti?
- Nuolat susiduriu. O pirmąkart – Sibire. Buvau vaikas – ėjau septintus metus. Vakare mama susiruošė į tvartą. Buvo tamsu. Surikau jai: „Neik, ten meška!“ Mama išsigando, nes meškos dažnai užsukdavo į gyvenvietę. Nuo tada ir prasidėjo regėjimai ar kaip juos pavadinti, jausmas, kad mano jau būta ten, kur objektyviai anksčiau būti negalėjau... Beje, meškos pėdsakus per dvidešimt metrų nuo tvarto suaugusieji pastebėjo kitą dieną.

- Teko studijuoti Vilniaus pedagoginiame institute: kas tai? Dar vienas talentas – perduoti žinias kitiems?
- Įstojau iškart į antrą kursą. Norėjosi ištrūkti iš Šiaulių... Taip ir pasakiau: diplomų turiu bent kelis – atvykau ne tiek mokytis, kiek bendrauti su dėstytojais, vystyti savo intelektą bei pasąmonę.

- Karininko laipsnis, istoriko diplomas, rašai pjeses, domiesi mistika, reiškiesi kaip publicistas... O kas toliau? Kokie dar neatskleisti rezervai snaudžia tavyje?
- Pažįstamas dailininkas jau penkerius metus kankina, girdi, ateik, duosiu priemonių ir galėsi piešti. Kažkada mokykloje nulipdžiau dramblį, kuris Tauragės rajone laimėjo pirmą vietą. O dailės mokytojas vis ragino studijuoti menus, girdi, turiu kitokį matymą ir mąstymą. Mūsų giminėje daug gabių žmonių dailei – gal ir aš paveldėjau visa tai.

- Užbėgęs džiaugeisi klevų spalvomis, besidraikančiomis rūko garbanomis. Ką tavo kūryboje apskritai simbolizuoja ruduo?
- Tai gamtos virsmas, kurio anksčiau, būdamas jaunas, nepastebėdavau, kaip, deja, ir daugelis... Dabar susimąstau: vyksta gamtoje kaita, o tu irgi esi jos dalis. Kaita vyksta ir tavyje. Yra, kas keikia rudenį, o man jis – gražiausias.

- Girdėjau, yra tekę susidurti ir su slaptosiomis tarnybomis...
- Pasirašiau dvidešimt penkerius metus tų dalykų neviešinti... Teko susidurti, teko būti prie didelių žmonių... Po to, kai progai pasitaikius pateikiau savo analitines įžvalgas, buvau pakviestas dirbti į... į Informacijos biurą. Taip parašykite. Vėliau gavau pasiūlymą užimti Analitinio skyriaus (kuris dar tik kūrėsi) vadovo krėslą. Tačiau išsigandau. Grįžau Šiauliuosna, prie lėktuvų.

- Tavo kūryboje jaučiamas subtilus bei amžinas moters ilgesys. Kaip atrodo, ar galėtų nuo jo pagydyti Seimo sprendimas, įteisinantis haremus?
- Klausimas labai įdomus... Bet gal geriau įteisinkime prostituciją? Pastatykime vieną nedidelį viešnamį – bus darbo vietų. Ir „bomžai“ neatsisakytų padirbėti – turi teisę uždarbiauti savo kūnu...

- Mylite moteris. Ar daug jų pažįstate?
- Turėjau pažįstamą, kuris palaikė ryšius su 2 500 moterų. Bet šiandien jis jau iškeliavęs Anapilin. Man pažintis su moterimi ne biologinė sueitis, bet pažinimas kaip asmens, kuris yra priešingas tau. Ir kuo daugiau jomis domiesi, tuo įdomesnės darosi. Vyrai sukurti primityvesni. Gal todėl, kad Dievas pirma sukūrė vyrą, ir tas, matyt, išėjo su trūkumais. Istoriškai moterys valdo pasaulį: pažvelkime, kas kažkada stovėjo šalia M. Gorbačiovo arba R. Reigano...

- Domiesi filosofais egzistencialistais: Kirkegoras, Nyčė ir kt. Vadinasi, kaip ir pritari jų minčiai, jog nėra objektyvių moralės normų, ir kiekvienas pats sprendžia, kas gera ir kas bloga; jog kiekvienas pats yra savo likimo kalvis? Ar šitokia pasaulėžiūra, kai nebelieka aukštesniųjų dimensijų, neveda į depresiją?
- Drįsčiau pasakyti, kad priklauso nuo žmogaus. Jei nėra atsakomybės, šitokia visiška laisvė vestų į anarchiją bei suirutę. Tai rodo 1917 metų įvykiai Rusijoje, po to – Veimaro respublikoje...

- Vadinasi, „statistinio“ piliečio tai prie gero neveda?
- Protingam visa tai tėra tam tikras žmogaus būties ir sąmonės pažinimas. Bet kitus šitoks pažinimas gali nuvesti į instinktą. Instinktai gajūs... O jei esi nestabilus, jie netruks išvesti į gatves. Žinome, kas iš to seka. Gerai pastebėjote, vokiečiai – šitokia protinga tauta, išauginusi Gėtę ir Šilerį, kaip sugebėjo išsigimti! Jie pasisavino Nyčės filosofiją, kuris, beje, buvo prieštaringas netgi pats sau, ir nuėjo toliau... Sekė „Ilgųjų peilių“ naktis, karas, sugriauti miestai, rūkstantys krematoriumai...

- Ir pabaigai įgarsink savąjį gyvenimo credo?
- Žydėk ten, kur pasodintas...

Daugiabriaunės asmenybės minties vingius klibino Romualdas BALIUTAVIČIUS, pašnekovą įamžino Vadimas SIMUTKINAS