Grupė „Karma“ žavi savo nuoširdumu ne tik scenoje atlikdami lietuviškas, gilią prasmę turinčias dainas, bet ir nulipę nuo jos. „Man rūpi kažką svaraus pasakyti dainose. Atliekame tai rimtai. Tai joks bajeris ar prikolas. Man tai – gyvenimo svajonė“, - sako grupės lyderis Kazimieras Likša.

Grupės archyvo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

„Karma“ – sparčiai Lietuvoje populiarėjanti akustinio roko grupė iš Vilniaus. Savo veiklą pradėjo apšildydami Andriaus Mamontovo koncertus, o dabar patys surengė koncertinį turą, pristatinėdami savo debiutinį albumą „Užsimerksiu“. Penktadienį grupė padovanojo koncertą šiauliečiams. Prieš pasirodymą kalbiname grupės lyderį Kazimierą Likšą.

- Kada ir kaip susikūrė jūsų grupė?
 - Mūsų grupės pradžia galima laikyti 2009 metų birželio mėnesį. Tuo metu jau apie dvejus metus grojau vienas įvairiuose muzikiniuose konkursuose. Tačiau visą laiką žinojau, kad noriu grupės. Grodamas įsivaizduodavau būgnų, smuiko ir kitų instrumentų partijas. Todėl vos tik baigęs mokyklą nieko nelaukiau ir pradėjau burti grupės narius. Pačiam buvo keista, bet pirmąjį grupės sąstatą surinkau ganėtinai greitai. Tą pačią 2009 metų vasarą laimėjome konkursą ir apšildėme Andrių Mamontovą Alytaus, Druskininkų ir Utenos miestų koncertuose. Tai pirmieji mūsų žingsniai scenoje ir ne tokioje jau mažoje. Daug ko tada dar nežinojome ir nesupratome... Viskas pralėkė taip chaotiškai ir greitai. Atrodo, kad ką tik užlipai ant scenos, ir žiūri, kad jau reikia nulipti, nes sugrojai visas dainas, kurias planavai.
Tuo metu mes dar vadinomės Kazimieras Likša ir grupė. Pavadinimas „Karma“ atsirado tik po vasaros, kai iš naujo pradėjome muzikuoti.

- Kodėl pasirinktas toks grupės pavadinimas?
 - Kai man buvo keturiolika ar penkiolika metų, kai dar net nemokėjau groti, aš vis svajodavau apie grupę. Jau tada žinojau, kad pavadinčiau ją „Karma“. Kai svajonė išsipildė ir reikėjo rinktis grupės pavadinimą, kiti žodžiai nebuvo tokie artimi kaip šis. Iš pat pradžių tai ir buvo tik žodis. Kai pradėjau daugiau domėtis pasaulio religijomis ir įvairiomis filosofijomis, aš supratau, kad tai, ką neretai stengiuosi pasakyti savo dainomis, būna išties artima karmos koncepcijai. Žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą, už savo veiksmų pasekmes pats. Ne Dievas, ne kiti žmonės tai lemia. Tu turi suvokti, ką tau reikia daryti. Ir už savo veiksmus gyvenime sulauksi atitinkamo atpildo. Koks jis bus? Tai jau priklauso nuo kiekvieno žmogaus.

- Kokia grupės sudėtis? Ar ji kito?
 - Šiuo metu grupės sudėtis jau nusistovėjusi. Ją sulipdėme po daugiau nei trejų grupės gyvavimo metų. Su manimi kartu groja dar keturi žmonės: Danas Strumila – bosinė gitara, Tomas Mosteikis – būgnai, Ieva Vaišnoraitė – smuikas, Laurynas Skendelis – elektrinė gitara. Mes nesame seni draugai, kurie nuo pat pradžių žinojo, kad visi gros kartu vienoje grupėje. Su kiekvienu žmogumi grupėje sieja tam tikra istorija.

Kartu su Ieva grodavome dar mokyklos laikais. Kurti muziką kartu su ja buvo vienas malonumas. Tad kai pradėjau burti grupę, iš karto pasiūliau Ievai prisijungti. Labai džiaugiuosi, kad ji sutiko. Vėliau parašiau internete skelbimą, kad ieškau grupės narių. Danas Strumila buvo vienas pirmųjų, kuris atsiliepė į mano kvietimą. Nuo pat pradžių taip susibendravome, kad nusprendėme, jog visą gyvenimą grosime kartu. Tomas Mosteikis atsirado irgi tinkamu metu. Mes prieš Tomą grojome beveik dvejus metus su savo pirmuoju būgnininku Kostu Kajėnu, tačiau visi atranda kažką, kuo nori užsiimti gyvenime, tad keliai su Kostu išsiskyrė. Labai smagu, kad Tomas rado internetinį skelbimą ir sėkmingai įsiliejo į mūsų gretas. Lauryno prisijungimas prie grupės – labiausiai netikėtas. Kai įrašinėjome neseniai išleistą mūsų debiutinį albumą „Užsimerksiu“, dainoje „Pasitrauk“ jautėme, kad trūksta elektrinės gitaros solo partijos. Pasikvietėme Lauryną, kad jis ją įgrotų ir nusprendėme, kad jo nebepaleisime.

- Kaip gimsta dainos?
 - Dainas grupėje sukuriu aš. Tačiau aš tai vadinu tik namo pamatu, nes visą namą mes su grupe pastatome kartu. Vienas dalykas yra groti vienam, kitas – groti grupėje. Galutinis taškas būna tuomet, kai visi yra patenkinti, kaip skamba daina. Kol kažkas kelia abejones, mes toliau visi kartu galvojame, ką galime padaryti. Tai yra beprotiškai įdomus procesas, kuris neretai užtrunka nemažai laiko.

- Kas jus įkvepia?
 - Į šį klausimą nėra konkretaus atsakymo. Kuriant muziką tave gali įkvėpti bet kas, jei esi pakankamai atviras pasauliui. Tai gali būti tam tikri nūdienos įvykiai, knygos, filmai, miestai, kelionės, gamta, kitų muzikantų kuriama muzika ir t. t. Nėra kažkokio vieno įkvėpimo šaltinio, iš kurio visi kūrėjai semiasi idėjų. Lygiai taip pat, kaip ir nėra vienos taisyklės, kaip reikia kurti dainas. Tiesiog pajunti tą momentą, kai tau reikia paimti gitarą arba tušinuką, kad kažką sukurtum. Tai magiškas momentas, nes tuo metu visas pasaulis išnyksta, o gal net ir pats išnyksti ir lieka tik tavo mintys bei tam tikra melodija. Ir kai pagaliau vėl sugrįžti į pasaulį, jau turi naują dainą. Kai jauti, kad negali gyventi be kūrybos, tada kiekviena diena tampa įkvėpimo paieškomis. Reikia kažką vis pajausti iš naujo, sužinoti, domėtis, kas vyksta pasaulyje, skaityti, kad atrastum temas, kurios tau yra tokios artimos, kad negali tiesiog tylėti, o atvirkščiai – nori apie jas kalbėti ir pasidalyti su kitais.

- Teko patirti kurioziškų situacijų scenoje?
 - Vasarą koncertavome mažame Smalininkų miestelyje. Su grupe susiruošėme viską scenoje, įgarsinome kitus dalyvius, kurie tą vakarą kartu grojo. Žodžiu, buvo daug veiksmo, o laiko viskam neturėjome labai daug. Tad ant scenos liko nemažai sujungtų laidų. Už vieno iš jų koncerto metu netyčia užkliuvau ir viduryje mūsų grojamos dainos visiškai atjungiau visą scenai pajungtą elektrą. Teko viską sutvarkyti ir dainą pradėti iš naujo.

- Ar esate koncertavę užsienyje? Kokie įspūdžiai?
 - Aš asmeniškai esu grojęs užsienyje keletą kartų. Pirmasis koncertas buvo Vokietijoje, Bonos mieste. Vėliau skridau į Airiją, kurioje grojau trijuose koncertuose kartu su buvusios grupės „Airija“ vokalistu Nojumi, pastarojo dešimties metų veiklos Airijoje paminėjimo ture. O šią vasarą kartu su grupe buvome išvažiavę į koncertines gastroles Vokietijoje, Berlyne bei Hiutenfielde.
Kiekvieną kartą smagu išvažiuoti koncertuoti į užsienį, nes vien kelionė suteikia labai daug žavesio ir įspūdžių. O koncertai užsienyje – labai įdomi patirtis. Pamenu, po koncerto Vokietijoje man viena lietuvaitė išsakė savo pastebėjimą, kad lietuviai užsienyje atlikėjus iš Lietuvos visuomet priims šiltai, nes ten jie išsiilgę lietuviškos muzikos koncertų. Po visų koncertų svečiose šalyse, aš visiškai su ja sutinku.

- Gal turite kokių nors tradicijų?
 - Mūsų pagrindinė tradicija – gimtadieniniai sveikinimai. Niekada nieko niekam nesakom ir netikėtai repeticijos metu pasveikinam jubiliatą ar jubiliatę. Tokiais momentais sustiprėja mūsų vidinis ryšys. Tai yra pagrindinis faktas, dėl ko toks paprastas ir kiekvienam pažįstamas ritualas mums yra svarbus. Smagu, kai artimi žmonės, su kuriais praleidi tiek laiko, prisimena ir nori atšvęsti tavo atsiradimą šiame pasaulyje.

- Išleidote naują albumą „Užsimerksiu“.
 - Tai yra debiutinis mūsų grupės albumas, kurį kūrėme daugiau nei 16 mėnesių. Rinkdami pavadinimą ilgai diskutavome. „Užsimerksiu“ yra dainos iš albumo pavadinimas, kuri man turi labai didelę reikšmę. Tai daina, kuri pažymi kritinį tašką mano kūrybiniame gyvenime. Tai yra tiesiog pozicija, kai sieki savo išsvajoto tikslo ir jam atiduodi visas savo jėgas. Pradedi suvokti, kad didžiausia kliūtis, ko nors siekiant, esi pats sau. Tad neretai reikia perlipti per save, kad galėtum tvirtai stovėti pats už save. Visuomet atsiras žmonių, kurie nesupras tavo siekių, atsiras tų, kurie tiesiog norės, kad tau nesisektų, tačiau visa tai yra tik praeinančių žmonių blevyzgos, kurių nereikia klausyti ir dėti į širdį. Kiekvienas žmogus geriausiai žino, ką jam reikia daryti gyvenime. Todėl reikia pasikliauti savimi.

O dėl paties albumo apipavidalinimo galima pasakyti tiek, kad mes nenorėjome pasiduoti šiuolaikinėms tendencijoms, jog albumas dabar yra tik laikmena dainoms. Mes norėjome, kad tai būtų kažkoks meninis kūrinys, pats iš savęs. Norėjome, kad ne tik muzika, bet ir pats albumo viršelis suteiktų papildomos vertės. Todėl lygiai taip pat praleidome nemažai laiko diskutuodami šia tema. Svarstėme, kaip ir ką norime pavaizduoti albume. Ir po ilgų diskusijų kilo netikėta mintis pavaizduoti paprasčiausiai akį, kuri naktį užsimerktų. Šviečiančias akis piešėme savo rankomis, tačiau dabar pristatome pirmąjį Lietuvoje naktį šviečiantį muzikinį albumą.

- Gal esate kaip nors susiję su Šiauliais?
 - Su Šiauliais, deja, bet nesame labai kažkuo susiję, nepaisant to fakto, jog mūsų būgnininkas Tomas yra šiaulietis. Tai bus mūsų pirmasis koncertas Šiauliuose, todėl su nekantrumu laukiame pažinties su jūsų miestu.