Elvyra Balčiūnaitė, surinkusi daugiau nei 800 lėlių iš viso pasaulio, tikina, kad kolekcijos nebepildys. Tačiau neatsisakys kitos savo aistros – kelionių.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Elvyra Balčiūnaitė – daug metų Šiaulių Didždvario gimnazijoje dirbusi anglų kalbos mokytoja, buvusi mokinių debatų teisėja, kraštotyrininkė, kelionių gidė ir aistringa keliautoja surinko daugiau nei 800 lėlių iš viso pasaulio. Moteris sukauptą turtą padovanojo, tad dabar nekantriai laukia Pasaulio lėlių muziejaus atidarymo. Jis greitu metu duris pravers ne kur kitur, o Šiauliuose.

- Pirmos jūsų gyvenime atsirado lėlės ar kelionės?
 - Tikriausiai, kad kelionės. Keliauti pradėjau dar besimokydama Radviliškio vidurinėje mokykloje. Šia liga mane ir klasės draugus užkrėtė geografijos mokytojas. Pamenu įspūdingą išvyką su klase traukiniu į Rygą, kitus turistinius žygius. Kai gimnazijoje pradėjau dirbti mokytoja, kiekvieną vasarą su savo mokiniais užsidėdavome kuprines ant pečių ir 15 dienų keliaudavome po Lietuvą.
Kiek vėliau baigiau gidų kursus, įsidarbinau Šiaulių ekskursijų biure ir vasaromis kartu su savo pašėlusiais kolegomis būdavome gidais. Tuo metu turėjau galimybę aplankyti daugelį Tolimųjų Rytų šalių, buvusias sovietines respublikas. Dar vienas dalykas – aš buvau mokinių turizmo ir orientacinio sporto teisėja, todėl dalyvaudavau įvairiuose sąskrydžiuose. Taip, kad keliavimas man jau įaugęs į kraują. O kartu su kelionėmis išaugo aistra ir lėlėms.

- Kaip nusprendėte rinkti kolekciją?
 - Keliaudama susipažinau su daugybe įdomių žmonių. Pradėjau susirašinėti su lėlių kolekcionierėmis iš įvairių šalių, nusiųsdavau joms lėlių iš Lietuvos. Išvykų metu taip pat nupirkdavau lėlių ir padovanodavau šioms moterims. Jos labai džiaugdavosi mano lauktuvėmis, nes tokių lėlių iš nieko kito negaudavo.
Manęs pačios iš pradžių kolekcionavimas net nedomino. Bet kartą mainais gavau ispanišką lėlę, kuri man labai patiko. Tuomet pagalvojau, kodėl nesurinkus angliškai kalbančių šalių lėlių, kurios praverstų pamokų metu, juk aš – anglų kalbos specialistė. Vaikams vaizdinės priemonės daug įtaigesnės negu pasakytas žodis.

- Kokių lėlių galime rasti jūsų kolekcijoje?
 - Turiu beveik visų Europos šalių lėles. Trūksta tikriausiai tik Albanijos. Mano kolekcijos pagrindas – nacionalinės lėlės su tautiniais kostiumais, su atributais, kurie būdingi tai šaliai. Pavyzdžiui, Afganistane gaminamos lėlės su uždengtu veidu, Rumunijoje – su arbūzų atributais, Izraelyje – su žvakėmis. Lėlės yra labai įvairios ir pagamintos iš visokiausių medžiagų – medžio, molio, šiaudų, lino. Baltarusijoje rasite labai daug megztų ar pintų lėlių iš lino.
Turiu nemažai lėlių su istoriniais kostiumais. Tarp jų – Anglijos karalius Henrikas VIII su šešiomis savo žmonomis, Velso princesė Diana ir kiti. Literatūrinių lėlių specialiai nerinkau, bet ir jų kolekcijoje netrūksta. Turiu čekų kareivį Šveiką, mūsų Palangos Juzę, Tarą Bulbą iš Ukrainos.

- Ką lėlės gali pasakyti apie šalį?
 - Nacionalinės lėlės kalba apie šalies žmones, jų aprangą, darbo įrankius, etnografiją, papročius. Tokios lėlės domina žmones ne tik savo išvaizda, bet ir įdomia istorija. Kažkada draugai iš Jungtinių Amerikos Valstijų man padovanojo Bolivijos lėlę Ekeką. Ant jo prikabinta visokiausių daiktų. Šalia pateiktas aprašymas, kad toje šalyje yra paprotys – užkabinti norimą daiktą ant Ekeko ir tavo noras, kurio prašei, būtinai išsipildys. Praėjusiais metais buvau Bolivijoje ir pati pamačiau garsųjį Ekeką. Tai įsivaizduokit, šalia jo pardavinėjami įvairūs pažymėjimai, aukštojo mokslo baigimo diplomai ir panašiai. Pardavėjai jau iš tolo ragina praeivius įsigyti norimą daiktą ir sulaukti svajonių išsipildymo. Ir čia tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip lėlės atspindi šalį.

- Turite savo numylėtinę?
 - Labai sunku išskirti kurią nors vieną. Kiekviena jų yra susijusi su tam tikrais žmonėmis, kiekviena turi savo istoriją. Išsirinkti, kuri įdomiausia ar mylimiausia, beveik neįmanoma. Kažkodėl šiuo metu pagalvojau apie grupės draugo gimimo dienos proga padovanotą lėlę. Ji simbolizavo mane. Kuprinė ant jos pečių – nes labai mėgstu keliauti. Kartu su tuo draugu į turistinius žygius eidavom. Kuprinė – nes aš mokytoja. Taigi, tiek šita, tiek kitos lėlės primena kokį nors žmogų ir yra labai brangios.

- Ar lietuviai domisi lėlėmis?
 - Kolekcionavimo „bumas“ buvo paskutiniais sovietinio gyvenimo metais. Pamenu, tada lankiausi Egipte. Žmonės ten ieškojo aukso, batų, medžiagų, kurių pas mus nebuvo, o aš namo vežiausi tos šalies lėles. Degiau noru sukaupti jų kuo daugiau ir kuo įvairesnių. Buvo ir daugiau tokių pamišusių žmonių, todėl įsteigėme net savotišką kolekcionierių klubą, darydavome visokius susitikimus. Lietuvoje tai buvo neįprasta, visur pradėtos organizuoti parodos. Žmonės su dideliu susidomėjimu eidavo pasižiūrėti, nes kitokių pramogų, renginių nebūdavo. Taigi, tuo metu mano lėlėms teko pakeliauti po visą Lietuvą.
Susidomėjimo netrūko ir vėliau. Žmonės rašydavo gražius atsiliepimus, ateidavo ne tik į parodas, bet ir į mano namus. Tiek suaugę, tiek vaikai. Šie susėsdavo ant kilimo ir įdėmiai klausydavosi mano pasakojamų istorijų. Juk tai yra ne tik lėlė.

- Planuojate atidaryti Pasaulio lėlių muziejų.
 - Nepatikėsite, bet lėlės užimdavo daugiau nei pusę mano kambario. Buvau sudėjusi jas į lentynas po stiklu. Jau senokai mąsčiau, kad būtų gerai jas kažkur įprasminti. Reikia galvoti protingai – mes juk su saule negyvenam. Noriu viską sutvarkyti kuo anksčiau, kad lėles matytų kiti, kad jomis žavėtųsi. Būdamos tarp kitų – jos gyvens.
Pamenu, seniau „Aušros“ muziejus siūlė paruošti lėlių parodą. Bet aš pagalvojau, kad jos ten gulės ir dūlės. Taip pat buvo mintis atiduoti bibliotekoms. Būtų mielai priėmę. Bet būtent tuomet, kai svarsčiau apie šią galimybę, atėjo Danutė Mažeikaitė ir priminė prieš 10 metų vienos parodos metu išsakytą pažadą, kad padės man įsteigti muziejų. Kai pirmą kartą tai išgirdau, pagalvojau, kad maža kas ką pažada. Bet dabar, išgirdusi tai po 10 metų ir supratusi, kad tai nebuvo neapgalvoti žodžiai, nebedvejojau ir sutikau.
Iš pradžių tikriausiai būsiu muziejaus konsultantė. Manau, kad atsiras žmonių, kurie tvarkysis, kurie pasiruoš ir sugebės įdomiai papasakoti apie kiekvienos lėlės istoriją. Gal kada ir aš ateisiu kitiems apie jas pakalbėti.

- Kada ir kur jis bus atidarytas?
 - Muziejus turėtų būti atidarytas pačiame miesto centre, pėsčiųjų bulvare, šalia Turizmo informacijos centro. O kada, dar sunku pasakyti. Tikriausiai, kad po Naujųjų metų.
Beje, muziejui padovanojau ne tik lėles, bet ir atviručių bei knygų su nacionaliniais rūbais kolekcijas. Jau lapkričio pabaigoje turėtų būti surengtos jų parodos.

- Dabar ilsėsitės ar toliau rinksite lėles, keliausite?
 - Paskutiniu metu lėlių nebeperku – nebematau prasmės. Nes grįžti į tas pačias šalis, kuriose jau lankeisi ir parsivežei suvenyrą. Antros pirkti nėra būtinybės. Tuo labiau, kad jos labai brangios. Viena lėlė kainuoja apie 15 svarų. O jeigu tai kokių 7 lėlių kolekcija...
Be to, kolekcionierės iš kitų šalių, su kuriomis keisdavausi suvenyrais, jau senoko amžiaus, kitos – mirusios, dar su kitomis dėl laiko stokos nutrūko bendravimas. Prisidėjo ir tai, kad atsirado galimybė laisvai keliauti ir pačiai įsigyti lėles.

Keliauti nenustojau. Visai neseniai buvau Maroke, o artimiausiuose planuose – Vokietija. Kelionės, mano nuomone, geriausia dovana sau, kai gali pamatyti ir atrasti kažką įdomaus. Juk tai daug geriau negu sėdėti namuose. Darbų nebėra – esu pensininkė. Bet... Ir pensininkai keliauja.

Lačplėsis – viena pirmųjų lėlių Elvyros Balčiūnaitės kolekcijoje, kurią 1976 metais, ekskursijos į Latviją metu, padovanojo mokiniai. Apie šį literatūrinį veikėją, galingą kovotoją už Latvijos laisvę, parašytas epas. E. Balčiūnaitė savo sukauptas lėles padovanojo Šiauliuose duris atversiančiam Pasaulio lėlių muziejui.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.