Choreografė, šokių ir muzikos mokytoja metodininkė Arnolda Kapačinskienė dirba iškart trijose įstaigose: Šiaulių logopedinėje mokykloje, Romuvos gimnazijoje bei Moksleivių namuose. Smulkutė, žvitri, geros nuotaikos moterytė trykšta energija. Apie jos organizuotus konkursus, festivalius ir auklėtinių iškovotas pergales būtų galima kalbėti be galo, tačiau čia – Blic interviu! Nieko nelaukdamas užduodu pirmąjį klausimą...

- Moteriškas vardas Arnolda – labai retas. Kas jį jums parinko, ir kodėl?
- Vardą parinko tėtis. Savo garbei. Mat jo vardas – Arnoldas. (Šypsosi). Daugelis, pirmąsyk gerai neišgirdę mano vardo, kreipiasi „Roberta“, „Raimonda“ ir pan. Parenka daugiausiai vyriškos kilmės vardus.

- Esat iki ausų pasinėrusi į visokią veiklą. Gal todėl, kad jums tai labai lengvai duodasi – neturite viršvorio?
- Nee... Tiesiog patinka šokti. Kaip pati sakau, šokis yra mano gyvenimas. Tai įskiepijo mano amžiną atmintį vadovė Liudmila Galanceva. Nuo keturių metukų šokau kolektyve „Aušrelė“.

- Turbūt žinote rusų autoriaus Krylovo pasakėčią apie darbščią skruzdėlę ir visą vasarą šokusį žiogą, kuris šaltos žiemos akivaizdoje liko be pastogės ir maisto?
- (Juokiasi). Manau, jog šoksiu, kol tik leis jėgos ir sveikata. Neturėtų man atsitikti kaip tam žiogui...

- Vienas iš kolektyvų, kuriam vadovaujate, vadinasi „Eurika“. Yra legenda, kaip Archimedas, atradęs savo dėsnį, nuogas iššoko iš perpildytos vonios ir, šaukdamas „Eureka!“ (t. y. „Radau!“) išbėgo į gatvę. Ar jūsų gyvenime buvo momentų, kai norėjosi viską metus, kaip ir senovės Archimedui, išbėgti į gatvę?
- Gal ir buvo, tačiau tam nesiryžau... Kaustė tradicijos.

- O besirengdama ar nepamiršote savo genialios idėjos?
- Na, ne... Beje, pavadinimą kolektyvui „Eurika“ pasirinkau todėl, kad padariau atradimą: galiu kartu šokti su tais mažais žmogučiais, ir mes vienas kitą priimame.

- Jūsų kažkodėl nėra šiuo metu populiariame socialiniame puslapyje. Kaip čia suprasti: pralenkėte gyvenimą ar nuo jo atsilikote?
- Manęs nerasite. Bendraujame tarpusavyje kaip grupelė, tačiau be reklamos, be pašalinių dėmesio.

- Apie jus pažįstami atsiliepia kaip apie labai malonų žmogų. Vis dėlto prie progos dažna moteris sugeba tapti ir furija. Ar yra tekę antausiais apdalinti vyrus?
- (Juokiasi). Nežinau. Su visais bandau susitarti maloniai bei draugiškai.

- Tačiau kantrybė juk kiekvienam pasibaigia...
- Baigiasi, tačiau stengiuosi to neparodyti. Pasakysi ką nors, o paskui gailėsies... Ne, ir antausiais apdalinusi nesu nė vieno. Laikausi atstumo ir bendrauju tik su tais, kurie man artimi.

- Be šokių ir šokimo ar dar lieka laiko šokinėti aplink savo šeimą?
- Mažai lieka tam laiko, tačiau viliuosi, kad mano vaikai (lanko muzikos mokyklą, muziką, šokius, futbolo treniruotes) iš to laimi. O namo grįžtame visi kartu.

- Kuo šiandien galėtumėte mane nustebinti?
- Šiandien?! (Pauzė.) Net nežinau... Gal ir čia pasinaudosiu savuoju „arkliuku“: galiu greitai sukurti choreografinę kompoziciją. Jeigu man muzika patinka, aš ją įsivaizduoju – matau viziją...

- Išsisukote... Kokių vidinių savybių deficitą labiausiai jaučiate žmonėse?
- Mažai vidinės šilumos, rūpesčio ir noro padėti kitam. Mažai supratimo – kiekvienas eina pats už save. Tik patys artimiausi draugai, tik laiko patikrinti žmonės prireikus būna šalia.

- Ar kada teko neskoningas, nereikalingas dovanas „perdovanoti“ kitiems?
- Perdovanoti neteko, tačiau prisiėjo atidavinėti mažas taureles, kurių viena proga gavome kelias dešimtis... Kadangi nesame dideli gėrimų mėgėjai, tiesiog atidavėme... Kartais nereikalingas dovanėles nunešu našlaičiams į logopedinę mokyklą.

- Kur labiau sekasi: meilėje ar loterijoje?
- (Juokiasi). Geras klausimas! Esu laimėjusi ir loterijoje – skalbimo mašiną. O dėl meilės... Galima sakyti, toji meilė ateina iš vaikų, iš supančių mane žmonių.

- Kaip atrodo, ar vėjavaikiškumas moterį puošia, ar vis tik ją darko?
- Žiūrint kokioje situacijoje. Man draugės dažnai kartodavo, kad į pasaulį žiūriu pro rožinius akinius. Net jeigu žmogus pasielgia netinkamai, pirmiausiai bandau suvokti, kodėl. Gal ką aš darau ne taip. Nesmerkiu labai niekieno: kiekvienas žmogus yra savitas.

- Mus supa jūra kvapų. Kuris aromatas jums pats maloniausias?
- (Mąsto.) Mėgstu frezijas ir jų aromatą. Patinka saldesni kvapai. Norėčiau, kad man per gimtadienį kas nors padovanotų frezijų. Dar be proto mėgstu lauko gėles.

- Ar patinka sukiotis virtuvėje, o gal einate tik reikalui prispaudus?
- Būtent! Tik kai prispaudžia reikalas. Tik iš pareigos. (Šypsosi.)

- Vadinasi, jūsų „firminis“ visų puotų patiekalas – kiaušinienė?
- Ne. Turbūt kepta vištiena – greitai pagaminama. O kiaušinienė „nepraeitų“ mano valgytojams...

- Ko trūksta iki visiškos laimės?
- Pirmiausia, kas atėjo galvon – ramybės širdyje. Norisi daug visko nuveikti, ir kad visose srityse būtų pasiekti maksimalūs rezultatai.

- Perfekcionizmas?
- Bet jis gi nepasiekiamas... Nebent su laiku? Noriu, kad vaikai džiaugtųsi galėdami mokytis pas mane. Kad galėtų įvertinti, kokie jie atėjo, ir ko pasiekė. O ramybę gal prisiminiau todėl, kad ji man asocijuojasi su atostogomis. (Šypsosi).

Pašnekovę neprotingais klausimais šokdino Romualdas BALIUTAVIČIUS, jos šypseną pasistengė įamžinti Vadimas SIMUTKINAS