Jurgis Brėdikis daugelyje šalių pirmasis atliko sudėtingas širdies operacijas, todėl jo vardas yra gerai žinomas visame pasaulyje.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Akademikui, gydytojui neurochirurgui, habilituotam biomedicinos mokslų daktarui, mokslininkui ir išradėjui Jurgiui Brėdikiui Šiauliai nesvetimi. Studijų laikais atlikęs praktiką Šiauliuose suprato, jog nori gilinti chirurgijos žinias ir tapti profesionaliu gydytoju. Kaip sako pats akademikas, būtent Šiauliuose ir pasirinko tikrąjį savo gyvenimo kelią.

Būti gydytoju – menas
Gydytojui rūpi ne tik žmogus, bet ir jo siela, todėl neretai gydytojai yra vadinami ir menininkais. Vieni medikai sugeba ir fotografuoti, kiti tapyti, treti – rašyti knygas. Toks yra ir J. Brėdikis.
Pasak Respublikinės Šiaulių ligoninės generalinio direktoriaus Petro Simavičiaus, J. Brėdikis – iškili asmenybė, kurio rankose tiesiogine to žodžio prasme buvo ne viena širdis. „Pasinaudodamas savo išradimais, akademikas išgelbėjo ne vieną gyvybę, o pirmosios padarytos širdies operacijos J. Brėdikio rankomis buvo įdomios visam pasauliui“, - sako P. Simavičius.
P. Simavičiaus teigimu, medicina yra savotiškas menas – reikia ir pjūvį meniškai atlikti, ir meniškai susiūti, o kartais net meniškai galvoti, kaip padėti pacientui. Meniškos sielos medikų nėra daug. „J. Brėdikis – tikriausiai turi dovaną, kurią žmogus gauna iš Dievo“, - sako P. Simavičius.
Pats buvęs J. Brėdikio mokiniu, P. Simavičiaus džiaugiasi, jog būtent jam teko garbė mokytis iš J. Brėdikio ir praėjus tiek metų, garbusis mokytojas dar atsimena ir savo mokinius.

Šiauliuose pristatė trečiąją knygą
Šiauliuose akademikas J. Brėdikis yra pristatęs savo pirmąsias dvi grožinės literatūros knygas: „Ne dievai“, išleistą 2006 metais, bei „Ties riba“, išleistą 2009 metais. J. Brėdikis taip pat yra 13 monografijų ir vadovėlių autorius, sukūręs daugiau kaip 60 išradimų. Pasak J. Brėdikio, naujausioje knygoje aprašytos neeilinės asmenybės, kurias jis sutiko Lietuvoje, Rusijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Norėjosi parodyti, kuo rėmėsi kiti medikai, ką pats mačiau, aprašyti, kad kiti galėtų susidaryti tam tikrą įspūdį. Knygoje pateikiu ne tik gyvenimiškų istorijų, bet ir apmąstymų apie to meto įvykius. Mano knyga yra memuarinė, joje kalbu ir apie ateities mediciną, tačiau didžiausią dėmesį skiriu iškilioms asmenybėms, su kuriomis teko garbė bendrauti“, - sako J. Brėdikis.
Iš gydytojo J. Brėdikio žinių sėmėsi nemažai dabar dirbančių Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojų. Neseniai vykusiame knygos pristatyme Šiauliuose su savo mokytoju panoro susitikti ir padėką pareikšti buvę jo mokiniai. Išgirdęs daug gražių žodžių, J. Brėdikis prisiminė savo mamą: „Gaila, kad mama negirdi šių žodžių apie mane. Gal tada, dar būdama gyva, būtų susidariusi kiek geresnę nuomonę apie mane“.

Knyga – „Likimas leido“
Naujosios J. Brėdikio knygos pavadinimas – „ Likimas leido“. Pats autorius stebisi, kodėl niekas jo neklausia, kaip jis pats įsivaizduoja likimą. J. Brėdikis sau uždavęs šį klausimą, ketina parašyti ir antrąją knygos „Likimas leido“ dalį.
„Tik visai neseniai kilo ši idėja. Naujojoje knygoje kalbėsiu apie žmogaus intuiciją, sutapimus bei kitus paslaptingus dalykus, apie kurios niekas nekalba. Mano tikslas – įrodyti kiek galima moksliškiau, kad tai egzistuoja“, - sako akademikas.
Jau dabar J. Brėdikis įsivaizduoja, kaip atrodys ateities medicina. Anot jo, šalia esamos šiuolaikinės, prisijungs rytų šalių tradicinės ir naujos energinės medicinos. „Tokia medicina ateina neišvengiamai. Kalbant apie rytų mediciną, sveiką gyvenseną apipasakoti gana sunku. Turiu savo bičiulį iš Indijos, kuris keliasi prieš aušrą. Tai pavyzdys, kaip galima gyventi sveikai“, - teigia J. Brėdikis.

Laimė – kiekvieno rankose
Nors akademikas savęs nevadina filosofu, pats mėgsta ir pafilosofuoti. Naujojoje knygoje kalbėdamas apie laimę, jis sieja su vaikystėje turėtu paveiksliuku, kuriame buvo parašyta, kad kiekvienas savo laimės kalvis. Tada perskaitęs J. Brėdikis net pyktelėjo. Mat pats sieti ateities su kalvyste net neketino. Tik dabar akademikas suvokia, jog laimė priklauso nuo pačio žmogaus, o minima kalvystė slepia tikrąją laimės formulę.
„Laimės, kaip meilės neįmanoma tiksliai apibūdinti. Daugelis žmonių įprato gyventi ateitimi, tačiau negalima laukti laimės, kol pabaigsite mokslus, vesite, užauginsite vaikus, pastatysite namą, nusipirksite automobilį ir panašiai. Iš tikrųjų reikia rasti laimę kasdieniniame gyvenime, kad ir nedidelę“, - tvirtai įsitikinęs sako J. Brėdikis.

Profesoriaus nuomone, laimingi gali būti tik tie, kurie mąsto pozityviai. Pats J. Brėdikis jaučiasi net labai laimingas, nes per gyvenimą keliaudamas galėjo padėti dėl sveikatos problemų kenčiantiems žmonėms, padėti kitiems susigrąžinti gyvenimo džiaugsmą. „Pati didžiausioji mano laimė – tai matyti savo darbo vaisius šiandien“, - sako akademikas.
Medikas pastebi, jog daugelis gyvena dvigubą gyvenimą – visą savaitę dirba gamyklose ir teršia gamą, o savaitgalį keliauja į numylėtus gamtos kampelius. „Turiu ir sau priekaištų. Moksliniams tyrimams eksperimentinėje operacijoje naudojau šunis, o grįžęs namo pats glostydavau šunį – geriausią žmogaus draugą“, - sako J. Brėdikis.

Spontaniškai pasirinko chirurgiją
Pasak J. Brėdikio, jo gyvenime didžiausią įtaką darė tėvas filosofas, tačiau iš medikų labiausiai atmena chirurgą Viktorą Grinkevičių. Šiauliuose atlikdamas praktiką J. Brėdikis susižavėjo chirurgu V. Grinkevičiu.
„V. Grinkevičių vadinčiau pasyviu mokytoju, bet būtent jis man padarė didžiausią įtaką pasirenkant chirurgiją. Susirinkus mums po ketvirto kurso atlikti praktikos, jis paklausė, kas domisi chirurgija. Aš pakėliau ranką, o V. Grinkevičius pasitikslino, ar tikrai. Man patvirtinus, atsakė: „Jei tikrai, šekit raktą, apsigyvensite kambarėlyje prie operacinės.“ Nelaukdamas mano atsakymo, pridėjo: „Po dešimties minučių eisime plautis rankų.“ Susižavėjau šio labai patyrusio gydytojo, puikaus ir visapusiško chirurgo asmenybe“, - prisimena profesorius.
Knygoje šį prisiminimą J. Brėdikis taip pat aprašo.

Tuomet susižavėjęs gydytojo V. Grinkevičiaus darbu, kurio patirtis buvo vertinama ir kituose skyriuose, pradėjo sekti jo pėdomis.
„V. Grinkevičius operavo daug ir greitai. Supratau, kad būtent šis gydytojas gali operuoti greit, tačiau neskubėdamas. Besimokant, jei ko nesuspėdavau, padėdavo pats V. Grinkevičius“, - pasakoja akademikas.

Susižavėjęs chirurgo specialybe, J. Brėdikis mokėsi rišti mazgus net kino salėje.
„Praktika Šiauliuose išties buvo įsimintina. Čia turėjau pažintį su ūmių ligų diagnostika, lūžių sutvarkymu, pagalbos patyrusiems traumų teikimu. V. Grinkevičius kiekvieną ligonį tirdavo apgalvotai ir atsargiai.

Prieš operaciją – vykdavo ritualas.
J. Brėdikiui praktika Šiaulių ligoninėje buvo įsimintina ne tik už operacinės sienų. Būdamas dar studentas, J. Brėdikis labiausiai laukdavo, kuomet reikės keliauti į operacinę. Pavyzdingas medikas V. Grinkevičius turėjo ir tam tikrų ritualų prieš operaciją.
„Prieš operaciją, kol ligonis bus paruoštas, su greitąja kartu su V. Grinkevičiumi važiuodavome į geležinkelio stotį. Visą parą dirbančiame bufete sakyti nieko nereikėdavo – įpildavo po stiklinaitę degtinės. Aš atsisakinėdavau, o kartais ir truputuką išgerdavau, tačiau nei tuomet, nei dabar nedrįstu kritikuoti chirurgo, kuris savo darbu nusipelnė žmonių pagarbos ir dėkingumo“, - sako J. Brėdikis.
Šiauliuose yra net gatvė, pavadinta V. Grinkevičiaus vardu, o pačioje ligoninėje – sukurtas mozaikinis V. Grinkevičiaus portretas.
J. Brėdikis džiaugiasi savo pasirinkimu ir apsisprendimu, kurį nulėmė toks garbingas gydytojas kaip V. Grinkevičius.

Širdies chirurgija smarkiai keitėsi
Širdies chirurgija, pasak J. Brėdikio, per kelis dešimtmečius labai smarkiai patobulėjo. Prie to prisidėjo ir pats chirurgas išradėjas J. Brėdikis, kuris sukūrė širdies stimuliatorių.
„Pradėjau nuo stimuliatoriaus kūrimo. Tačiau pirmieji išradimai buvo gana paprasti ir griozdiški. Tačiau vėliau pavyko pagaminti ir patrauklesnio dydžio aparatą, kuris buvo net funkcionalesnis nei pirmasis“, - pasakoja išradėjas.

Tik atsitraukęs nuo darbų, J. Brėdikis pradėjo rašyti knygas. „Tik dabar atsakau, kad anksčiau neturėjau laiko. Nors iš tikrųjų visą gyvenimą rašiau mintyse. Dabar tas mintis dėlioju popieriuje. Esu parašęs daug vadovėlių, mokslinių straipsnių. Dar būdamas mokiniu taip pat rašiau ir net galvojau apie literatūros studijas. Tačiau buvęs kaimynas pasakė, kad jaunas žmogus negali rašyti, kol nepažįsta gyvenimo. Patarė stoti į mediciną, taip ir padariau. Dabar suprantu, kad kaimynas tada sakė tiesą“, - šypsosi akademikas.

83-ejų metų sulaukęs akademikas J. Brėdikis ketina parašyti ir antrąjį knygos „Likimas leido...“ dalį.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.