Tautodailininkė Danutė Janulytė: „Jaučiuosi dailės studijoje gerai, labai gerai – juk esu bendraminčių kompanijoje, kur galima ir pačiai tapyti, ir kitiems padėti, nes turiu daugiau patirties“.1
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kadangi daugeliui tautodailė pirmiausia asocijuojasi su tradiciniais lietuvių amatais – audimu, kalvyste, medžio darbais, Danutės Janulytės aliejinės tapybos darbai neatrodo „tautodailiški“. Juolab kad jos sukurtus paveikslus net sunku būtų pavadinti mėgėjiškais. Danutė jau trejus metus vadovauja dailės studijai Rėkyvoje ir rėkyviškius moko tapybos paslapčių.

Tad koks buvo Danutės Janulytės kelias į tapybą ir tautodailę?
- Būti tapytoja ne tik nuo mokyklinių laikų, o tiesiog nuo kūdikystės buvo mano svajonė, bet gyvenimas viską savaip susuko.
Gimiau Šiaulių rajone, prie pat Pakruojo rajono ribos, kaime – skambiu gražiu pavadinimu Žalgiris, kurio nebėra net žemėlapyje po visų tų melioracijų ir gyvenviečių stambinimų.
Mokiausi Ginkūnų aštuonmetėje, paskui Lygumų vidurinėje, o vaikų dailės mokyklos lankyti taip ir neteko. Tėvams tai neatrodė būtina, o aš, matyt, nelabai įtikinti juos mokėjau, todėl apie dailę turėjau tiek supratimo, kiek jo turėjo ir kiti tik vidurinę lankę vaikai.

Tačiau visą laiką piešiau, tapiau – ne tik namie, ne tik per dailės pamokas. Gerai, kad matematikos mokytojas buvo supratingas, nes mano algebros knygos visi pakraštėliai, visi tarpeliai buvo ornamentais išpaišyti. Mokytojas tik pasižiūrėdavo ir pasakydavo: iš tavęs matematikės nebus, bet dailininkė tikrai būsi.
Aš irgi tikėjau, kad būsiu. Todėl nuvažiavau į Dailės institutą apsižiūrėti ir... pamačiau, kad reikia labai rimto pasiruošimo, kurio aš kaip tik ir neturėjau.
Tada man patarė teta: eik į kirpėjas - tai irgi meniška profesija. Nuėjau, įstojau, baigiau, pradėjau dirbti. Po poros metų prasidėjo alergija nuo kirpykloje naudojamos chemijos ir teko pačiai būsimas kirpėjas amato mokyti – dirbau profesinėje mokykloje gamybinio mokymo meistre.

Čia ir supratau, kad pedagogika ne mano pašaukimas, todėl išėjau į Televizorių gamyklą paprasta darbininke.  
Ir jau dirbdama gamykloje pamačiau skelbimą, kad Šiaulių kultūros centre organizuojama dailės studija, tad tiesiog lėkte nulėkiau į ją.
Tai buvo maždaug prieš 25 metus. Tarp kitko, aš pastebėjau vieną savo gyvenimo dėsningumą: kai pradeda artėti koks mano jubiliejus, aš pradedu daryti gyvenimo ataskaitą: ką esu padariusi, ką dar norėčiau padaryti. Tada kaip tik buvo man trisdešimtmetis ant nosies, kai pirmą tokią ataskaitą padariau: visada norėjau tapyti, tai jau būtų laikas ir pradėti.

- O kaip tapote tautodailininke?
- Iki tol užsiėminėjau nėrimais, mezgimais, o kai mūza aplankydavo - ir kažkiek pieštukais papiešdavau. Nors labiausiai norėjosi aliejinės tapybos, tik nežinojau, nuo ko pradėti.
Ir Marijos Birgėlienės vadovaujamoje dailės studijoje aš galų gale sužinojau tapybos pagrindus – už tai esu vadovei labai dėkinga.
Žinoma, pradėjau ten nuo vatmano lapo ir pieštuko, nuo kubų, rutulių, piramidžių piešimo, kad suvokčiau šviesą ir tamsą, perspektyvą, kompoziciją...  
Po kokio pusmečio paėmiau į rankas teptuką ir įmerkiau jį į dažus.
O buvo tarybiniai laikai, kai neprofesionalams buvo be galo sunku nusipirkti net elementariausių dažų, teptukų, drobių. Gerai, kad abu Birgėlos mane įsivesdavo į specialią parduotuvę, kad  galėčiau tų priemonių įsigyti.

Taigi pasimokiusi studijoje pasijutau tokia drąsi, kad su savo darbais ėmiau ir nuėjau į Šiaulių tautodailininkų skyrių. Buvau grįžusi iš Krymo ar Sočio su begale eskizėlių ir jau spėjusi kelis aliejiniais dažais nutapyti ant drobės ar kartono, kaip tada buvo priimta.
O tautodailėje būdavo meno tarybos iš dailininkų profesionalų. Kaip dabar prisimenu, padėjau ant stalo priešais Romaną Vilkauską savo darbus, o jis pasirėmė, ilgai į juos žiūrėjo ir pasakė: susidėk ant stalo kokį natiurmortą ir tapyk iš natūros.

Susidėjau, nutapiau ir po mėnesio darbus nunešiau. Kitą mėnesį nunešiau kitus... Taip ir vaikščiojau į tas meno tarybas (jos vykdavo kas mėnesį) pas Romaną Vilkauską su savo darbais. Tik kai jis pamatė, kad darau pažangą, į tautodailės parodą darbus paėmė.
Tai galėjo būti 1987 metai. Ir vėliau tautodailininkų parodose dalyvaudavau, nors tikra tautodailininke tapau tik 1991 metais, nuo šių metų turiu jau ir meno kūrėjos statusą.
Labai man padėjo ir šiauliečių tautodailininkų „vadė“ Laima Kelmelienė, ypač kai iš daugybės per metus padarytų darbų reikėdavo geriausius atrinkti metinėms parodoms, ir Jonas Rudzinskas – Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas.

Jonas Rudzinskas, būdamas profesionalus dailininkas, mums rengdavo respublikinius plenerus, kuriuose aš iš jo tiesiog viską sunkdavau. Manau: jei jau daro plenerą, tai dėl to, kad aš galėčiau gauti kuo daugiau žinių!
Todėl šiandien turiu, ką turiu: vasarį jau keturiolikta mano tapybos darbų personalinė paroda universiteto bibliotekoje buvo eksponuota. Jubiliejinė: 25-eri kūrybos metai ir mano 55-metis.

- Kokios pagrindinės jūsų darbų temos?
- Kai kam atrodo, kad aš tik niekais užsiimu, nes iš tapybos negyvenu, tik dažams ir drobėms – tiesiog vėjais - pinigus leidžiu.
Tačiau aš užsispyrusi esu ir vis tiek tapiau ir tapau peizažus, natiurmortus. Dažnai iš natūros, realistinius paveikslus. Abstrakcijų esu nedaug nutapiusi – tik kai padarau perspaustą realistinį darbą, jų griebiuosi: juk reikia išlieti energiją.

Neseniai baigiau „Angelo viziją“ – vos ne į transo būseną buvau įėjusi: nieko jau nemačiau, nieko negirdėjau, pati pasijaučiau paveiksle esanti ir lyg trečiąja akimi jį iš šalies matanti...
O kai paveikslas nutapytas, taip norisi jį kažkam parodyti. Ir ne bet kam, o bendraminčiams. Tai ir nusiunčiau „Angelo vizijos“ nuotrauką Stanislovui Adomaičiui: Staseli, pasižiūrėk - ką tik gimęs kūdikis!

Kitąsyk parodau darbus dailės studijoje Rėkyvos kultūros namuose...
Jei mano darbus ir pakritikuoja, skaudžiai nereaguoju: jei jau taip pasakė, vadinasi, turiu apie ką pagalvoti.

- Kada pati pradėjote vadovauti dailės studijai?
- Buvo madinga – tapiau ant šilko. Ir dabar patapau, kai užeina noras kažko švelnaus, malonaus.
Buvo mano gyvenime vietos ir keramikai. Net dirbau keramikos dekoratore - žaidžiau spalvomis. Bet tai buvo darbas, nes reikėjo uždirbti pinigų tapybai. Kita vertus, patiko ir su moliu dirbti – įdomi medžiaga, įspūdingos formos... Ir dabar Rėkyvos dailės studijoje palipdome iš molio.
Gal ir kokia kita dailės sritis norėtų mane suvedžioti, tik jau suvokiu, kad nebereikia blaškytis – neįmanoma aprėpti visko, reikia koncentruotis daugiausia į dvi sritis.
Be to, aš ir toliau įvairias dailės studijas lankiau, kol joms laiko nebeliko - teko ir šeštadieniais dirbti.
O čia dar ir Rėkyvos kultūros namuose (dabar jie kitaip vadinasi - Kultūros centro Rėkyvos skyriumi) paklausė: turi sekmadienius laisvus, tai gal norėtum dailės studijoje pati rėkyviškius mokyti. Ir štai jau treji metai vadovauju studijai.

Lanko studiją įvairaus amžiaus rėkyviškiai – nuo mažylių iki į aštuntąją dešimtį įkopusiųjų. Pavyzdžiui, pernai su malonumu ateidavo dvi 5-6 metų mergaitės pas mus pažaisti - tapyti akriliniais dažais. Joms buvo tokia atrakcija paimti didelį teptuką ir pasitaškyti dažais ant kartono.
Ateina į studiją akriliniais ir aliejiniais dažais, pastele ir akvarele tapyti dešimt moterų ir vienas vyras. Tiesa, dalis ateina, kai jau daržai būna sutvarkyti, o vyrukas - kai baigiasi jachtų sezonas.
Bet nesvarbu, kiek ateina, kas sekmadienį nuo dvyliktos iki trečios mes turime įdomiausių užsiėmimų: tapome, molį minkome, bendraujame, o aš dar kiek paaiškinu, patariu.
O vasarą, kai tik orai leidžia, mes ir plenerus pasidarome – ir Rėkyvoje pievas, jachtas tapėme, ir į Tytuvėnus, Kurtuvėnus tapyti važiavome. Tiesiog susitariame, pinigų degalams ar mikroautobusui pasamdyti susimetame ir keliaujame dažus pasiėmę.

Dar vasarą ir studijoje sukurtų darbų ataskaitines parodas padarome – visą birželį, liepą ir dalį rugpjūčio šiemetinė paroda buvo eksponuojama Rėkyvos kultūros namuose.
Jaučiuosi dailės studijoje gerai, labai gerai – juk esu bendraminčių kompanijoje, kur galima ir pačiai tapyti, ir kitiems padėti, nes turiu daugiau patirties.
Ir pasakykite, kas dar gali būti geriau.

- Jūsų namuose kabo tik jūsų ar tik dovanoti tapybos darbai?
- Kai tik pradėjau tapyti, tai visur namuose tik mano paveikslai buvo sukabinti. Turbūt tai buvo mano sužvaigždėjimas: vajetau, kaip nutapiau!
Paskui tie darbai pradėjo mane erzinti: čia reikėjo daryti ne taip, ten irgi kitaip. Pradėjau pavargti nuo savo darbų. Todėl dabar namie kabo nebent tik tapomas darbas, kad galėčiau užmesti akį ir nuspręsti, ką dar reikia padaryti.
Todėl dabar mano namuose tik dovanoti paveikslai – ne mano.

Mėgstamiausia tautodailininkės tema – pievų gėlės.
Asmeninio albumo nuotr.