Rasa Kauneckaitė – vaikų vokalo studijos „Rokoko“ įkūrėja bei vadovė ne taip seniai šventė apvalų savo jubiliejų. Taigi kalbinu šią veiklią asmenybę, tikėdamasis išgirsti įdomių atsakymų į ne visai standartinius „Blico“ klausimus...
- Jūsų įsteigtojo ansambliuko pavadinimas asocijuojasi su architektūros, meno stiliumi. Sąmoningai tai buvo parinkta?
- Jokių sąsajų nėra. Vaikai patys išrinko pavadinimą, mums patiko, taip ir liko. Dabar gal norėtųsi jį pakeisti, bet nebekeičiame.
- Kuriate muziką... Viename iš rašytojo fantasto H. Velso apsakymų pasakojama apie „absoliučią melodiją“, kuri neįtikėtinu būdu veikia klausytojus. Ar teko ką nors panašaus patirti tikrovėje?
- Žinokite, teko. Kai melodija ateina tarsi ne iš manęs, tarsi kažkur girdėta... Net ne melodija, bet visa daina. Bet ji nėra girdėta, tiesiog dar ją turiu parašyti.
- Daug jūsų parengtų vaikų tapo „Dainų dainelės“ konkurso laureatais. Susidaro įspūdis, kad laureatai tiesiog „gaminami“. Gal už to slypi kokia atrasta „sėkmės formulė“?
- Tikrai ne. Prie kiekvieno vaiko tenka prisiliesti, prieiti individualiai. Net nežinau, kaip atsakyti... Kitąsyk nepasiseka. Ne visada laimi. Būna visko. Juk vieną sykį vaikas gali sudainuoti, kitą sykį – ne.
- Pažįstami sako, kad jūs – labai atsakinga asmenybė. Ar tai „netrumpina gyvenimo“?
- Nemanau, kad esu tokia labai atsakinga... Kita vertus, smagu, kad šitaip vertina – stengsiuosi tokia ir būti. (Šypsosi).
- Pratęsiu mintį: pažįstami jus laiko dar ir kūrybingu žmogumi. Ar lengva tokiai išlikti kaskart vis labiau materialėjančioje visuomenėje?
- Lengva. Kai aplanko įkvėpimas, viskas daug lengviau einasi. Žiūriu į viską ir visus kūrybiškai.
- Viename viešame pasisakyme teigėte, jog stengiatės valgyti kuo mažiau keptų patiekalų ir bulvių. Ar šitoks požiūris į mitybą neatbaido jūsų draugų vyrų?
- (Juokiasi). Ai, geras! Žinokit, nežinau. Jeigu tas vyras irgi žaliavalgis, gal ir nenubaidyčiau.
Kiek čia tokių žaliavalgių tesurasit...
- Nežinau. Nežinau...
-Esate nuolat pasinėrusi į visokią veiklą. Įdomu, kaip įsigudrinate visur suspėti? Kiek valandų trunka jūsų para?
- Negalėčiau pasakyti, kad esu taip labai paskendusi... Stengiuosi surasti laiko ir knygai, ir maldai, ir muzikai, ir gamtai... Aišku, ir pas mane ateinantiems vaikams. 24 valandų visai pakanka.
- Populiariame socialiniame interneto tinklapyje esate įkėlusi profilio nuotrauką – rūko gaubiamoje pievoje ganosi žirgai. Gal turite polinkį į mistiką, į romantiką?
-Turbūt. Man patinka gamta, kylantis rūkas... Lietuvos kaimas apskritai... Ai, nusikalbu visiškai... Tiek to. (Šypsosi).
- Nuo pat pradinių klasių vaikams diegiama „skylėta“ pasaulėžiūra, neva viskas atsirado iš nieko ir išsivystė evoliucijos keliu. Ar ne metas keisti mokslo programas ir suteikti vaikams alternatyvą?
- Aišku, kad taip. Vaikai apkraunami informacija, bet dažnai ne ta, kurios reikia. Vaikai nemokomi mąstyti kūrybiškai... Į galvas kalamos „tiesos“ apie evoliuciją ir t. t. Tai didžiausia nesąmonė, kuria tiki toli gražu ne kiekvienas mokslininkas. Mokyklose dirba tikybos mokytojai, bet čia nėra problemos sprendimas: viena mokytoja ar mokytojas negali aprėpti visų gamtos mokslų ir pan.
- Mėgstate muziką ir būti gamtoje. Kokių garso įrašų klausotės miške arba prie upės?
- Cha cha... Kartais pati paniūniuoju, padainuoju. O kompaktinių plokštelių su įrašais į gamtą nesinešioju.
- Kuri knyga iš visų perskaitytų paliko didžiausią įspūdį?
- Kiekviena knyga kažką palieka.. Man labai patiko A. Sent Egziuperi „Žemė žmonių planeta“. Dar T. Dajčerio „Tikėjimo įžvalgos“. Super knyga! Dideli, gilūs dalykai pasakojami lengvai ir suprantamai.
- Mėgstate keliauti. Į kokią pasaulio vietą nevyktumėte net tada, jeigu kelionė nekainuotų nieko?
- (Mąsto). Gal į Afganistaną? Bet... irgi būtų įdomu pamatyti. (Šypsosi). Nežinau tokio krašto. Visur norėčiau nuvažiuoti.
- Kiekvienas muzikos instrumentas skleidžia vienokį ar kitokį garsą. Kokius garsus galima būtų išgirsti, kai „grojama“ jūsų nervais?
- (Ilgoka pauzė. Juokiasi.) Kažkaip tai... Nežinau, kokius čia garsus galima leisti? Gal zvimbiančius arba spiegiančius?
- Kiekvienas, gyvendamas pridarome klaidų: didelių ir mažų, kurių prisiminimai it šešėliai neretai lydi visą gyvenimą. Jeigu šiandien būtų įmanoma vieną iš jų ištaisyti – nuo ko pradėtumėte?
- Tikrai nepasakysiu – labai asmeniška.
- Neseniai atšventėte savo jubiliejų. Kas labiausiai galėtų jus nustebinti gimtadienio metu, pavyzdžiui, kitais metais? Netikėta dovana? Netikėtas svečias? Netikėtas
draugo poelgis?
- Po truputį stebina viskas, bet kad labai labai... Norėčiau paskraidyti oro balionu – galėtų man kas padovanoti skrydį!
- Iš jūsų atsakymų ryškėja pozityvios asmenybės portretas. Gal pabaigai brūkštelkime ir tamsų potėpį? Pasakykite apie save ką nors negero...
- Ką nors blogo? Turiu aš trūkumų, tik nenusiteikusi apie juos kalbėti... (Juokiasi).
Kūrybingą pašnekovės sielą keistais klausimais varstė Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją pozuoti vertė fotografas Vadimas SIMUTKINAS
