Daina Kavaliauskienė – muzikos mokyklos mokytoja metodininkė, meno kolektyvų vadovė bei įkūrėja, meno festivalio „Šiauliai Cantat 2011“ meno vadovė ir dirigentė... Ji šiandien pasiryžusi praeiti klausimų labirintą ir nė sykio nesuklupti. Palinkėkime sėkmės!
- Kartą sakėte: „Esu sutverta būti mokytoja“. Ar tai reiškia, kad mokote ir po darbo: savo vyrą, vaikus, kaimynus?
- Ne... (Juokiasi). Mokau tik mokykloje. Tas klausimas labai toks... Mokau savo vaikus. Jei augini, tai kažko juos ir mokai. Reiškia, galima sakyti, jog mokau ir po darbo...
- Jūsų vyras irgi moko muzikos, vadovauja vaikų pučiamųjų orkestrui. Ar dažnai jis „pučia prieš vėją“ – daro kitaip, negu kad jūs nusprendėte?
- Mes, žinokit, abu žiūrime į vieną pusę ir „pučiame“ ta pačia kryptimi.
- Pagirtina. Muzikuojate abu su vyru, jūsų dukros – irgi. O kas tada klausosi muzikos?
- Patys ir klausomės. (Šypsosi). Klausosi ir klausytojai. Tikiuosi, jog turime savo gerbėjų...
- Už sienos nemiegančių kaimynų?
- Mes gyvename nuosavame name. Nežinau, ar jie girdi, ar negirdi.
- Jeigu pagalių į daržą jums dar nemėto...
- Žinokit, dar nemėto.
- Patys statėte namą, vėliau darėte jo remontą... Ar darbų darnai reikėjo dirigento?
- Dirigavo vyras. Sako: „Palaikyk“. - Palaikau. Prisuko. Sako „Užlipk“, „Nunešk“, „Parnešk“ – darau, kaip paliepta.
- Tikras vyras... Socialiniame interneto tinklapyje mačiau jūsų nuotrauką: su balta suknele, juodais akiniais. Ir jūsų draugai tokie pat „stiliovi“. Ar tai būtina sąlyga norint susidraugauti?
- Tikrai ne. Gal kas iš vaikų įdėjo? Nesiknaisioju po internetą. Gal ten iš kelionės toji mano nuotrauka?
- Kitą pavasarį švęsite savo apyapvalį jubiliejų. Kokios staigmenos slapčia tikitės iš artimųjų arba kolegų?
- Nesitikiu... Gimtadienis ir taip ateis... Bet šiaip tai nieko nesitikiu.
- Visai neturite svajonių?
- Oi, svajonių daug. Labai mėgstu keliauti, pamatyti kažką naujo, paklausyti gero koncerto. Svajonių yra labai daug. Kiek galiu, jas įgyvendinu. Eidama per gyvenimą supratau vieną dalyką: jeigu pati kažko neįgyvendinsiu, niekas ir nepadės...
- Vadinasi, draugai kiniškais niekučiais per gimtadienį jūsų nenustebins?
- Nežinau. Aš neatsimenu, kiek jau metų nešvenčiu gimtadienių. Man jie nėra kažkas tokio...
- Jūsų senelis buvo savamokslis muzikantas. Ta proga noriu paklausti: ar gali natų nepažįstantis žmogus groti „kaip iš natų“?
- Gali, jeigu turi puikią klausą. Toks viską pagauna iš klausos. Yra savamokslių, kurių pasiklausius atrodo, kad jie visą gyvenimą mokėsi muzikos. Tiesa, tokių nedaug.
- Su kokiu muzikos kūriniu arba su kokiu muzikos žanru palygintumėte savo gyvenimą?
- Su klasikine muzika.
- T. y. viskas rimta, sudėliota į dėžutes...
- Kiek tai yra įmanoma. Aš pati mėgstu tą žanrą, gal todėl ir gyvenimas ne kitoks.
- Jaunystėje norėjote būti anglų kalbos mokytoja. Kodėl atsitiko taip, kad Bethovenas nugalėjo Dikensą?
- Na, va, taip išėjo... Gal čia senelis pastūmėjo? Bet netapau anglų kalbos mokytoja ir nesigailiu.
- Išdykę vaikai iš mokytojų reikalauja nemažai kantrybės. Ar pritartumėte Seimo sprendimui įvesti fizines bausmes mokyklose?
- Ne.
- Bet gi kokia drausmė būtų! Klasikinė. Tiesiog pasaka, ir pagal jus!
- Ne. Klasika nėra tai, kad įstatei į rėmus ir nė krust. Su vaikais dirbu vadovaudamasi žmogiškumo principu.
- Ir šito visuomet pakanka?
- Žinokit, lyg ir pasiteisina šitoks priėjimas – pagal žmogiškumo principą. Aš su jais geruoju, ir jie man atsako tuo pačiu.
- Ar kada pagalvojote, kiek reikėtų pinigų, norint visiškai realizuoti jūsų gyvenimo svajones bei poreikius?
- Su mano poreikiais ir milijono pakaktų. Nežinau... Gal ir užtektų? Mano poreikiai nėra dideli. Tenkinuosi tuo, ką turiu.
- Kas jums teikia visų didžiausią palaimą?
- (Pauzė). Turbūt mano darbas. Visa tai, kas yra muzika. Išeinu pasikrovusi. O jei su vyru žinome, kad vyks geras koncertas, būtinai nuvažiuojame. Sykį jis net į Šveicariją nukako – į viso pasaulio pučiamųjų orkestrų varžytuves.
- Su vyru dirbate skirtingose mokyklose... Ar esate pavydi žmona?
- Ne.
- Kodėl taip? Nemylite savo vyro?
- Myliu. Tačiau koks tikslas? Pavydėsi ar ne, jeigu žmogus eis, jis ir nueis...
- Ką rinktumėtės – koncertą su vienu iš savo kolektyvų La Scaloje ar naują svajonių automobilį?
- Rinkčiausi koncertą La Scaloje.
- Jūsų gyvenimo credo...
- (Atsidūsta). Būti žmogumi, pirmiausiai...
Muzikalią pašnekovės klausą ne itin protingais klausimais „išūžė“ Romualdas BALIUTAVIČIUS, nukritusių lapų fone ją įamžino Vadimas SIMUTKINAS
