„Tėvai griežtai uždraudė mesti dziudo. Jie pasakė, kad niekur neišeisiu iš namų. Bus tik mokykla ir namai. Šitaip jie mane gąsdino. Jie norėjo, kad nebūtume ištižę su broliu ir užsiimtume kokia nors veikla”, - apie savo dvejones mesti dziudo ir tėvų nuomonę prisiminė Santa Pakenytė. Nuotraukoje sportininkė kartu su savo treneriu Stanislovu Kulikausku, be kurio mergina, kaip be rankų.

Santos Pakenytės archyvo nuotr.

Monika SKISTENYTĖ

„Vaikystėje buvau labai judrus vaikas”, - taip save apibūdina Šiaulių dziudo pažiba Santa Pakenytė. Nuo pat mažens pradėjusi sportuoti dabar Santa skina saldžius pergalių vaisius.

Pasekė brolio pėdomis ir jį aplenkė
Santa Pakenytė kalbėdama apie savo tapimą dziudo kovotoja prisimena vaikystę. „Vaikystėje buvau labai judrus vaikas. Dziudo pradėjau lankyti tik dėl to, kad brolis jau užsiėmė šiuo sportu. Brolis grįždavo iš treniruočių ir pasakodavo, kaip jam ten smagu, kiek daug draugų, kad žaidžia daug žaidimų. Po jo tokių kalbų, beveik po savaitės ir aš nuėjau ten. Man ten taip pat labai patiko, susiradau draugų, nors iš pradžių buvo labai nedrąsu. Vėliau taip ir likau šioje sporto šakoje”, - prisimena sportininkė. Santos brolis metė dziudo, o ji pati nuolat džiugina šiauliečius naujomis pergalėmis. „Anksčiau su broliu ir pasipešdavom, darydavome išmoktus dziudo veiksmus vienas kitam, tačiau dabar to jau nebedarome”, - sako sportininkė.
Iš pradžių kovojusi tik dziudo imtynėse sportininkė paraginta trenerio pamėgino užsiimti ir sambo kovomis. Kaip rodo rezultatai, ir sambo, ir dziudo imtynėse jai sekasi labai gerai. Dabar ji vadinama universalia kovotoja.

Antras tėtis – treneris
Santa Pakenytė nesigėdi drąsiai pasakyti, kad jos treneris Stanislovas Kulikauskas jai tarsi antras tėtis. Sportininkė iškart užbėga už akių ir sako, kad tikrasis tėtis ir jos treneris nekonkuruoja. Mergina dziudo pradėjo lankyti nuo dešimties metų pas dabartinį savo trenerį S. Kulikauską. Pastarasis išugdė stiprią sportininkės dvasią, kuria Santa pasižymi ir dabar. „Lankyti dziudo pradėjau gana anksti, o pergalėmis jau džiaugiausi pirmosiose savo varžybose”, - sako Santa.
„Aš be trenerio, kaip be rankų”, - sako sportininkė. Jis merginai yra kaip artimas šeimos narys. „Jeigu ne treneris, aš tikriausiai prapulčiau. Jis mane motyvuoja siekti pergalių ir kovoti dėl galimybės dalyvauti artėjančioje olimpiadoje”, - teigia mergina. Pasak jos, kartu su treneriu jie puikiai leidžia laiką kelionėse. „Su treneriu turime tradiciją paleisti groti Šiaulių himną jau būnant netoli Šiaulių. Klausome Šiaulių himno ir giedame. Mano treneris puikiai supranta juokus. Būna ir taip, kad kartais pasileidžiame mašinoje muziką ir pradedame šokti tiesiog važiuodami”, - šypsosi mergina.   

Santos dvejonėms tėvai pasakė griežtą „ne“
Sportiški vaikai nė kiek negąsdino tėvų. Jie visapusiškai palaikė ir iki dabar palaiko tokį sportininkės užsidegimą. Žinoma, Santos Pakenytės sportininkės karjeroje neapsieita ir be dvejonių. „Buvo toks laikotarpis, kai norėjosi mesti šį sportą, tačiau persigalvojau. Tėvai griežtai uždraudė mesti dziudo. Jie pasakė, kad niekur neišeisiu iš namų. Bus tik mokykla ir namai. Šitaip jie mane gąsdino. Jie norėjo, kad nebūtume ištižę su broliu ir užsiimtume kokia nors veikla”, - sako sportininkė. Pasak jos, dvejonės dėl dziudo atsirado paauglystėje, kai norėdavosi laisvą laiką leisti ne sporto salėje, o su draugais.
Santa džiaugiasi, kad paauglystėje ji nebuvo maištaujantis vaikas. Su tėvais mergina sutardavo gerai ir visas iškilusias problemas greit išsiaiškindavo. „Kadangi visą energiją išliedavau sporto salėje, su tėvais pyktis nebereikėjo“, - sako Santa Pakenytė.

Vaikinai jos bijo
Pasak dziudo kovotojos, jos vaikinai bijo. „Manau, kad tai vyksta tik juokais. Su visais labai puikiai sutariu, esu labai draugiška, nesimušu”, - sako sportininkė. Dabar vaikino Santa neturi ir mano, kad dabar jai jo ir nereikia. „Net nežinau, manau, kad man dabar gerai ir be vaikino”, - šypsosi mergina. Sportininkė rinktųsi būtinai aukštą vaikiną, kuris atitiktų jos charakterį. „Viskas turėtų sutapti. Neturėtume pyktis. Galėtų būti ir ne sportininkas, nes dažnai būna taip, kad jei poroje abu sportininkai, atsiranda daugiau pykčių”, - sako mergina. Pasak jos, būsimas vaikinas galėtų būti ir krepšininkas.    

„Galvoju, dabar tai mane paliko“
Pastaroji kelionė į Turkiją be trenerio Santai Pakenytei nepraėjo be nuotykių. „Atskridusi į Turkiją pasiėmiau savo bagažą ir mane ten turėjo pasitikti. Aš išėjau į laukiamąjį ir pamačiau didžiulę žmonių masę su įvairiomis kortelėmis. Tada pagalvojau, kad man „ragas”. Iš pradžių aš negalėjau surasti to žmogaus, kuris mane turėjo lydėti į vietą. Aš tik pastebėjau, kad „dziudoistas” austras įlipo į mikriuką ir išvažiavo. Na, galvoju, dabar tai mane paliko. Niekam Turkijoje negalėjau prisiskambinti. Pagalvojau, kad miegosiu oro uoste iki sekmadienio, kol galėsiu skristi atgal į Šiaulius. Varžybų nebebus. Tačiau vėliau priėjo tas žmogus, kuris mane turėjo pasitikti ir pagaliau nuvežė mane į viešbutį”, - kelionės nuotykius pasakoja sportininkė.  

Dziudo kovotoja Santa Pakenytė pasekė brolio pėdomis ir pradėjusi lankyti dziudo dabar džiaugiasi pergalėmis.

Santos Pakenytės archyvo nuotr.