Trečiadienio vakarą Šiaulių dramos teatro scenoje koncertavusi Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“ nesitikėjo tokio žiūrovų palaikymo ir ovacijų, tačiau džiaugėsi, jog kaskart lankantis Šiauliuose yra šitaip mielai sutinkami.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ

Aistė Smilgevičiūtė – dainų kūrėja, unikalų balsą turinti atlikėja bei grupės „Skylė“ narė, kurios daugeliui pristatyti net nereikia. Ryškiausi šios dainininkės muzikiniai albumai - „Povandeninės kronikos“, išleistas 2007 metais, bei partizaninių dainų rinkinys „Broliai“, pasirodęs 2010 metais. Vėliau atlikėja dėl motinystės džiaugsmų padarė trumpą kūrybinę pauzę. Dabar kartu su jauniausiuoju sūnumi A. Smilgevičiūtė keliauja į koncertus ir vargo nemato – suderina taip mylimą muzikavimą ir motinystę.

- Esate scenoje ne pirmus metus, ar jaudulys kaskart įžengiant į sceną jau pamirštas?
- Visada yra tas stresiukas. Į sceną išeiti reikia spėti ir pasiruošti. Į Šiaulius atvykome su mažu vaikeliu. Šiaip visada yra jaudulys vien dėl to, kad nežinai, kaip seksis dainuoti, kaip priims publika ir ar labai smarkiai reikės pralaužinėti ledus. Dabar ypač mintys klaidžioja apie užkulisiuose paliktą vienerių metų sūnų Eivydą.

- Ar į visus koncertus su jumis keliauja mažasis sūnus?
- Taip. Turiu savo labai gerą draugę auklę, su kuria mes visur keliaujame, todėl muziką ir motinystę pavyksta suderinti.

- Nuo ko priklauso koncerto atlikimas?
- Kiekvienas koncertas priklauso nuo paties atlikėjo, nes pats atlikėjas kuria žiūrovų nuotaiką scenoje. Tikėtis, kad patį muzikantą išjudins publika, būtų kvaila.

- Jūsų atliekamos dainos stilistiškai labai panašios, tačiau kartu ir visiškai skirtingos. Kuri daina jums labiausiai prie širdies?
- Yra daug mielų dainų. Tačiau visos yra jau daug kartų grotos ir joms tas jautrumas yra atšipęs. Labiausiai pergyvenu dėl šviežių, ką tik sukurtų dainų atlikimo. Baisu, kaip priims publika, nes jos būna mažiau kartų grotos, todėl scenoje dainuojant naują dainą reikia labiau pasitempti – tame ir yra scenos žavesys. Dainuojant naują dainą jaučiamas gyvas nervas.

- Kaip vadinasi jūsų naujausia daina?
- Turime parengę naujausią dainą žemaitiška kalba. Daina vadinasi - „Upė upelė“. Ją dainavome dar tik keletą kartų, o Šiauliuose atlikome pirmą kartą, tad galima sakyti, jog šiauliečiai išgirdo šios dainos premjerą.

- Save įvardijate kaip tikrą žemaitę. Ar smagiau lankyti Žemaitijos pusės miestus ir juose koncertuoti?
- Taip. Nors Šiauliai nėra gryni žemaičiai, tačiau būtent šiauliečių publika visada maloniai ir šiltai mus sutinka, čia dainuodami jaučiamės labai gerai. O pats grįžimas į tikrąją Žemaitiją – Telšius, Plungę – kaskart vis iš naujo stebina. Stebimės ten gyvenančiais žmonėmis.

- Esate baigusi filologijos studijas. Koncerte Šiauliuose tarp atliekamų dainų girdėjome vokiečių, prūsų, žemaičių kalbų intarpus ar net visa daina buvo dainuojama ta kalba. Sakykite, kaip kalbos mokslas prisideda prie dainų kūrimo, galbūt naujus tekstus „diktuoja“ seniai skaityti kūriniai?
- Muzikai mano studijos suteikia tam tikrą prizmę, per kurią aš žiūriu į savo kūrybą. Laikantis šio požiūrio lengviau rasti tinkamą žodį ar net pritaikyti muziką. Skambėjimas, ritmas ir muzikos sukibimas su tekstu - labai svarbūs. Tekstas – taip pat yra garsai, todėl muzika negali eiti sau, o žodžiai sau. Ne mažiau svarbi ir teksto prasmė.

- Naudojate daug antikinių motyvų tekstuose, kodėl?
- Mokiausi klasikinę lotynų ir graikų filologiją. Su mitais teko susidurti. Aš mituose radau įdomių motyvų, kuriuos perkėliau į savo dainas. Tai klasikiniai ir nesenstantys dalykai. Vėliau nuo antikinės perėjome prie baltiškosios – arčiau savęs, arčiau savo šaknų.

- Ar bandėte, ar kada nors kilo mintis kurti visiškai kitokios stilistikos muziką ir taip šokiruoti savo klausytojus?
- Niekada nesiekėme ko nors šokiruoti. Ypač dabar, kai tai labai populiaru. Dauguma meno žmonių siekia paviršutiniškai paveikti žiūrovą. Tai jie daro pasitelkdami specialius efektus. Mes to nedarome ir neketiname. Manau, kad žmogaus jausmus galima ir kitaip sužadinti.

- Ką jums reiškia būti scenoje?
- Tai dar viena erdvė, kurioje aš gyvenu. Manau, kiekvienas žmogus susideda iš kelių dalių. Nei vienas nėra vienalypis. Kad žmogus jaustųsi gerai, jam reikia keleto sričių, kuriose jis jaučiasi laimingas. Man scena – viena iš būtinų sričių, kurioje turiu būti, kad jausčiausi savimi.

- Papasakokite ryškiausią nuotykį, kuris įvyko jūsų muzikavimo laikotarpiu?
- Pamenu, kai kartą grojome Kauno miesto aikštėje ir įpusėjus koncertui dingo elektra. Tai ką... Tada mūsų būgnininkas 10 minučių vienas pliekė būgnais ir visi žiūrovai buvo patenkinti – plojo ir džiaugėsi. Gerai, kad iš tokios situacijos pavyko išsisukti būtent taip.

- Jūsų komandoje nemažai žmonių, ar kada nors teko pyktis kuriant naujos dainos muziką, žodžius?
- Mes esame komanda. Visi tą patį jaučiame, todėl visada susišnekame. Tenka dėl tam tikrų niuansų padiskutuoti.

- Ar turite užslėptų pomėgių, gebėjimų?
- Visada šalia muzikos mano gyvenime paraleliai yra filologija – meilė žodžiui, knygai, poezijai. Kai lieka laiko, visada pasidomiu naujomis knygomis.

- Kokie jūsų grupės artimiausi planai, galbūt yra dar begimstančių naujų dainų?
- Naujų dainų yra daug, tačiau jas reikia dar galutinai surepetuoti. Žvelgiame į priekį – ketiname parengti naują programą.

- Ką palinkėtumėte šiauliečiams, kurie atėjo pasidžiaugti jūsų muzika?
- Labai nustebino tai, kad Šiauliuose sulaukėme tiek daug savo gerbėjų. Džiugu, kad rudeniškos sutemos nesuguldė visų šiltai namuose prie televizijos ekranų ir žmonės dar turi gyvybingumo lankytis koncertuose.

A. Smilgevičiūtė sako, jog žengiant į sceną pastaruoju metu jaučiamas jaudulys ne tik dėl koncerto ir kaip priims dainuojamą muziką publika, bet ir dėl užkulisiuose palikto vienerių metukų sūnaus Eivydo. Dainininkė neslepia, kad dainuojant dažnai mintys nuklysta į užkulisius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.