Respublikinės Šiaulių ligoninės Sveikatos statistikos, analizės ir skubios medicininės pagalbos skyriaus vedėja Nijolė Rukštelienė jau vaikystėje žinojo, kad sieks gydytojos profesijos.
Asmeninio albumo nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Vaikystėje Respublikinės Šiaulių ligoninės Sveikatos statistikos, analizės ir skubios medicininės pagalbos skyriaus vedėja Nijolė Rukštelienė svajojo tapti odontologijos gydytoja. Tačiau palaužta ligos, savo svajones paliko užmaršty. Po ligos buvusi odontologė medicinos paslapčių ėmė mokyti būsimuosius medikus, studijuojančius buvusioje Aukštesniojoje medicinos mokykloje. Taip pat teko mokytis ir jai pačiai, nes ligoninėje jai patikėtos anuometinio Organizacinio-metodinio kabineto vedėjos pareigas. Beveik 30 metų skyriui vadovavusi ir neseniai sulaukusi dvigubai didesnio gyvenimo jubiliejaus, gydytoja Nijolė Rukštelienė atsakomybės ir paklusnumo vedina visą gyvenimą siekė ne tik profesijos aukštumų, bet ir asmeninės laimės.

Augo tarp gydytojų – žinojo, kuo nori tapti
Iš Kauno kilusios Nijolės Stalioraitytės-Rukštelienės vaikystė buvo laiminga ir graži – visa tai užfiksuota fotografijose. Ji buvo kaimynų mėgiamas vaikas, todėl kaimynas gydytojas, turintis fotoaparatą, įamžino daug gražių atsiminimų.
Dabar gydytoja N. Rukštelienė šypsosi, prisiminusi save vaikystėje, kai tėvų ir suaugusiųjų dėmesio, meilės ir rūpesčio tikrai gaudavo su kaupu.
Kaune buvusiose tuberkuliozės gydymo įstaigose dirbo abu tėvai. Nors jie ir nebuvo gydytojai – tėtis Antanas Stalioraitis dirbo Kaulų tuberkuliozės sanatorijos greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotoju, o mama Konstancija Brunzaitė-Stalioraitienė, baigusi Marijampolės mokytojų seminariją, dirbo Plaučių tuberkuliozinės ligoninės Ryšių skyriuje. Bet augti teko ir tarp medikų. Ne tik gyvenamajame name – kaimynai, bet ir daugelis giminaičių buvo gydytojai.
„Labai gražus mano gyvenimas buvo vaikystėje – grožis ir gėris vyravo ne tik gamtoje, bet ir tėvų namuose, žmonių bendravime“, - prisimena gydytoja N. Rukštelienė.
Nuo mažens ne tik dabinta gražiausiais drabužėliais, bet ir mokyta išskirtinio kuklumo, paklusnumo, darbštumo, N. Rukštelienė išsaugojo ugdytas vertybes iki šiol.
„Dar besimokant mokykloje man su broliu mama pasakė, kad vienas bus gydytojas, o kitas – inžinierius. Nors ir nenurodė, kuris kurią profesiją turėtų rinktis, man buvo aišku, jog noriu būti gydytoja. Vėliau supratau,jog iš tikrųjų mano tėvams svarbiausia, kad vaikai mokytųsi ir siektų aukštojo mokslo diplomo“, - pasakoja N. Rukštelienė.

Grybaujant sutiko vyrą
Labai gerais pažymiais baigusi vidurinę mokyklą, N. Rukštelienė įstojo į Kauno medicinos institutą mokytis odontologijos. Iki šiol įsiminė jos klasės auklėtojos mokyklos baigimo charakteristikoje parašyti žodžiai: „Turi įgimtos vidinės kultūros“. Mediciną studijuoti nebuvo lengva, tačiau būdama stropi mokinė suspėdavo ir pasilinksminti su kurso draugais. Draugystė tarp keturių kurso draugių nenutrūko iki dabar – po tiek metų, nors visos gyvena ir dirba skirtinguose miestuose, jos susitinka ir bendrauja. Su šypsena N. Rukštelienė prisimena savo studijų laikus: „Ir peruką Hipokratui drauge siuvome, ir egzaminams drauge ruošdavomės“.
Studijų metais N. Rukštelienė sutiko ir savo vyrą. Tiesa, kaip ji pasakoja, visai netikėtai besisvečiuojant Šiauliuose pas tetą ir išsiruošus į išvyką po mišką – grybauti.
„Tai buvo ypač inteligentiški tetos namai, kur net agurkas su medumi buvo patiekiamas manieringai. Subtilumo ir prie stalo, ir gyvenime mane mokė ir teta“, - pasakoja N. Rukštelienė.
Nepamirštama viešnagė pas tetą buvo ir dėl to, kad taip surado sau vyrą.
„Vykome į mišką grybauti. Į mišką išsiruošė ir tetos draugės sūnus Eugenijus Rukštelė, Kaune studijavęs statybą ir architektūrą. Taip nutiko, kad abiem grybus reikėjo rinkti į vieną maišelį, tad ir grybavome aplink tą pačią eglę, toli vienas nuo kito nesitraukdami. Tą patį vakarą E. Rukštelė savo grybavimo draugę palydėjo į traukinių stotį vykti atgal į Kauną. Po keturių mėnesių draugystės studentų pora ir susituokė. Jauna šeima su diplomais rankose atvyko gyventi ir dirbti į Šiaulius.

Liga, pakeitusi gyvenimo planus
Šiauliuose jauna šeima išsinuomojo butą. Nijolė įsidarbino Vaikų poliklinikos vaikų odontologijos kabinete, kur dirbo aštuonerius metus. Netrukus gimė ir dukrelė, tačiau šeimos laimę aptemdė sunki N. Rukštelienės liga. Po dešimties metų pora susilaukė antro vaiko – gimė sūnus Antanas, pavadintas abiejų senelių vardu.
„Pusantrų metų praleidau ligos patale“, - prisimena gydytoja nelengvus jaunystės metus.
Po ligos į odontologijos kabinetą Nijolė Rukštelienė nebegrįžo. Teko dirbti Aukštesniojoje medicinos mokykloje dėstytoja, o vėliau anuometinis Šiaulių ligoninės vyriausiasis gydytojas, šviesios atminties Antanas Samys pasiūlė imtis Organizacinio-metodinio skyriaus vedėjos pareigų. N. Rukštelienė jokio kito darbo ir nedirbo. Tiesa, kol išmoko visų šio darbo paslapčių, šalia direktoriaus pavaduotojos A. Verbickienės teko dirbti dešimt metų. „Tokia šio skyriaus darbo specifika– jo neįmanoma išmokti nei iš vadovėlių, nei konferencijose. Reikia būti šalia šį darbą dirbančio žmogaus ir kasdien po kruopelytę semtis patirties bei išminties“, - sakė N. Rukštelienė.

Išmoktas darbas reikalauja reiklumo ne tik sau, bet ir kitiems
Skyriuje, kuriame vykdoma gydymo įstaigos medicinos dokumentų apskaita, kaupiami archyvai, teikiamos skubios medicinos pagalbos paslaugos, skyriaus vedėjai Nijolei Rukštelienei buvo patikėtas ligoninės kokybės vadybos sistemos diegimas, vadovavimas medicinos auditui, tad sprendžiami visi pacientų skundai. Gydytojai tenka vaduoti ir gydymo įstaigos vadovus jų atostogų ar išvykų metu.
Per beveik tris dešimtmečius darbo tame pačiame skyriuje Nijolė Rukštelienė tapo daug reiklesnė ne tik sau, bet ir kitiems. Gydytoja įsitikino, jog reikia keistis, nes vien gražumu, nuolankumu ir paklusnumu, ko buvo mokyta tėvų namuose, norimo rezultato nepasieksi.
Gydytoja linkusi ieškoti kompromisų, nei konfliktuoti, labiau taikyti, nei kurstyti konfliktą. N. Rukštelienė sako, jog įžiebti konfliktą labai lengva, kai jo kibirkštėlė – paciento skundas – jau pasėjo pyktį. Kiekvienam paciento skundui tirti ligoninėje reikalinga didžiulė atsakomybė, tad nenuolaidžiaujama nė vienam galimai suklydusiam gydytojui.

Rankdarbius iškeitė į keliones
Iš mamos, 88-erių metų sulaukusios Konstancijos Brunzaitės-Stalioraitienės, paveldėjusi grožio pajautimą, N. Rukštelienė ir šiandien drauge su mama tariasi, kuo rengtis šventei, kaip puošti namus. Kai N. Rukštelienė šventė savo penkiasdešimtmetį, net surengė savo rankdarbių – vąšeliu nertų staltiesėlių parodą. Jas iki šiol laisvalaikiu neria. „Esu nusimezgusi ir paltą, ir suknelę, nėrusi palaidinukes“, - pasakoja gydytoja.
Vėliau rankdarbius iškeitė į keliones – atostogų metu aplankytas Izraelis, Turkija, Graikija, pabuvota Kanarų salose. Kelionės yra ta galimybė, kai sutuoktiniai leidžia sau pabūti atskirai. Gydytoja N. Rukštelienė mano, jog be pašaukimo, be meilės medicinai, vargu ar būtų pavykę išsaugoti tiek energijos, kūrybingumo ir pasiaukojimo, ko gydytojos darbe prireikia kasdien.

Vaikystėje N. Rukštelienė buvo visų mylimas vaikas, todėl daug dėmesio sulaukdavo iš aplinkinių, kurie ir įamžino gydytoją vaikystės nuotraukose.
Asmeninio albumo nuotr.