Dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas sako, kad kiekvienas koncertas jam yra savitas ir ypatingas. Nemažai dainų sukurtos leidžiant laiką Šiauliuose. Tad ir akustinių koncertų ciklą kūrėjas pradėjo Šiauliuose – trys valandos su dainomis ir poezija prabėgo nejučiomis.
Ievos RIPINSKYTĖS nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS
Žinomas dainų autorius ir atlikėjas Domantas Razauskas savo kūrybos keturių akustinių vakarų ciklą „Ruduo, žiema, pasaulio pabaiga ir vėl pavasaris“ pradėjo Šiauliuose, sausakimšame knygynėlyje-kavinukėje, P. Višinskio gatvėje. Jaukiai įsitaisęs ant kėdės ir apsuptas knygų bei gausiai susirinkusių gerbėjų.
Ketvirtasis ir finalinis, kaip pats autorius juokauja, virtuvinis koncertas numatytas Vilniuje, kartu su bendražygiais Darium Žvirbliu (iš grupės „Atika“) ir Egle Sirvydyte, lemtingąją gruodžio 21-ąją. „Jeigu pasaulio pabaiga nesutrukdys, turėtų būti jaukus vakaras“, - pasaulio pabaigos pranašams ironizuoja Domantas.
Domantas Razauskas yra puikus pavyzdys, kaip talentingam kūrėjui užtenka tik vieno akustinio instrumento ir trys valandos klausantis dainų pralekia nepastebėtos. „Net nespėjau pajusti“, - sakau Domantui vakaro pabaigoje, kai jau autografai išdalyti ir visi su šypsenomis išėję pratęsti penktadienio vakaro kur nors kitur. „Kažkurią akimirką laikas visai sustojo“, - atsako jis, pakuodamasis gitarą.
Dar prieš pasirodymą, kai laikas lekia nenumaldomai greitai, skubinuosi pakalbinti Domantą, kuris iš karto prisipažįsta, kad į Šiaulius jam visuomet malonu užsukti – čia draugai, pažįstami žmonės ir gatvės.
- Minėjote, kad Šiauliai jums yra artimi, čia daug draugų, pažįstamų. Ar tuo ir traukia šis miestas ir, apskritai, kuo Šiauliai jus žavi?
- Kiekvienas miestas žavi atskiromis detalėmis, bruožais. Nėra taip, kad vienas miestas būtų pats svarbiausias. Šiauliuose, Pageluvyje, aš praleidau didelę dalį paauglystės, ten gimė daugybė dainų. Čia yra daugybė mano gerų draugų. Miela čia grįžti.
Sunku kalbėti apie Šiaulius, kaip apie architektūrinį vienetą, kaip, pavyzdžiui, apie Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos senamiestį. Bet Šiauliai turi savitą aurą, kažkokią dvasią. Tokį, sakyčiau pačia geriausia prasme, netašytą buvimą, kuris mane traukia. Čia yra mažiau kaukių negu Vilniuje ar Klaipėdoje. Žmonės čia pasako viską labai aiškiai, dviem žodžiais. (Juokiasi.)
- Kaip vertinate Šiaulių publiką, ar ji kuo nors išsiskiria iš kitų?
- Kiekvieno koncerto, kiekvieno miesto publika apskritai skiriasi. Kiek koncertų, tiek publikų. Netgi tame pačiame mieste yra skirtingos publikos. Netgi tas pats žmogus būdamas dviejuose koncertuose, jis būna kitoks. Nebūna koncertų, kad būtų tokia pati publika. Kiekvienam koncertui reikia ruoštis lygiai taip pat svarbiai.
- Studijavote Vilniaus universitete lietuvių filologiją. Ir daug prisidėjote prie „Filologijos rudens“ atgaivinimo.
- Buvo laikas.
- Kaip galvojate, ką gali duoti poezija, literatūra visuomenei ir ypač jaunimui, bręstančiam žmogui?
- Gali duoti viską, gali nieko neduoti. Skaitytoju būti, ko gero, yra sunkiau nei būti rašytoju. Mokėti perskaityti yra dažnai sunkiau nei gebėti kažką gražaus parašyti. Pažįstu žmonių, kurie yra labai apsiskaitę, yra lyg gyvos enciklopedijos. Ir nepaisant to, man su jais nyku ir neįdomu bendrauti. Jie yra apsiskaitę, bet jie yra neperskaitę.
Yra žmonių, kurie per savo gyvenimą perskaito dvi, tris knygas, man su jais nuostabu ir miela bendrauti. Nes jie yra tas knygas perskaitę. Dėl to labai sunku pasakyti, ką gali duoti poezija ar literatūra. Kiekvienam žmogui viskas yra skirtingai.
- Prieš ketverius metus tapote Vytauto Kernagio prizo laureatu. Ką jums reiškia šis apdovanojimas ir, apskritai, ką kūrėjui reiškia apdovanojimai?
- Gal labiau reikšmingi kūrėjo tėvams, žmonoms ir artimiesiems. (Šypsosi.) Bet jeigu tu sugebi padaryti kažką laimingu priimdamas prizą, tai kodėl jo neimti.
Tiesą sakant, ta gitara, kurią man įbruko festivalio metu (Domantui Razauskui atiteko tuo metu jau mirusio Vytauto Kernagio gitara, - aut. past.), yra reikšminga visai ne dainuojamosios poezijos, ne festivalio, ne kažkokio pripažinimo kontekste, bet visiškai priešingai. Man ji svarbi tik tiek, kiek primena ir tarsi simboliškai įprasmina mano pažintį su amžiną atilsį Vytautu Kernagiu ir mūsų trumpą bendravimą. Tai yra tam tikras mokytojo skeptro perdavimas mokiniui.
Jutau labai didelę Vytauto įtaką mokykloje, pradedant groti, ir iki šiol kai kurie jo kūrybos laikotarpiai man yra pasakiški, smagūs, įdomūs. Už tai branginu tą gitarą. Ne kaip įvertinimą, pripažinimą, prizą, bet būtent tokį mokytojo perdavimą mokiniui.
- Ar ta gitara grojate koncertuose?
- Labai retai. Ta gitara yra klasikinė. Tokia gitara senokai begrojęs, nors esu mokęsis klasikinės gitaros grojimo technikos. Namie groju, bet į koncertus, kadangi aš nevairuoju, būna sunku vežtis dvi gitaras. Vežuosi akustinę. Bet yra buvę koncertų, kuriuose esu grojęs.
- Širdyje jaučiatės esąs maištininkas?
- Tik tiek, kiek širdyje maištininku jaučiasi keturiolikmetis. Nemanau, kad jis save vadina maištininku. Jis gyvena taip, lyg jo širdžiai keturiolika metų. (Juokiasi.) Man lygiai taip pat. Fiziškai jaučiuosi senas, o širdyje keturiolikos. Iš tikro esu antirevoliucionierius. Esu tinginys, esu hedonistas. Man yra svetimos revoliucijos, perversmai, mitingai. Manau, kad viskas, ką tu gali padaryti geriausia, tai atiduoti kažkokią savo dalį kūrybos, meilės ir iš lėto tai keičia daug daugiau nei patys didžiausi perversmai.
- Pats rašote tekstus ir juos dainuojate, kuriate muziką.
- Gal drįsčiau pasakyti, kad rašau dainas. Čia yra esminis skirtumas – aš nedainuoju poezijos, kitų žmonių tekstų, eilėraščių. Nemėgstu, kai mane prie kažkokio žanro priskiria.
Esminis skirtumas – dainuojamoji poezija Lietuvoje remiasi tuo, kad paimamas koks nors eilėraštis ir jis dainuojamas. Bet man tai yra svetima. Man įdomesnis dainos žanras. Nuo pat jos ištakų Vudžio Gatrio (amerikiečių dainininkas ir kompozitorius, įkvėpęs Bobą Dilaną ir nemažai kitų žinomų muzikantų, - aut. past.) per Bobą Dilaną ir kitus. Jeigu galime dainuojamąja poezija vadinti Dilaną, Leonardą Koeną, tai tokiu atveju taip, vadinkit ir mane. Bet jeigu vadinam Storpirštį ir Smoriginą, tai tokiu atveju ne, mes skirtingi.
- Aidas Marčėnas yra parašęs, kad pasaulis baigiasi, reikia rašyti eilėraščius. Šio koncerto skelbime rašoma, kad pasaulis baigiasi, reikia dainuoti dainas. Kas pirmiau atsiranda, ar muzika, ar tekstas? (Aidas Marčėnas yra geras Domanto Razausko tėvo draugas ir paties Domanto bičiulis, - aut. past.)
- (Juokiasi.) Pirmiau būna Aidas Marčėnas, jeigu ką nors parašai, jis jau būna parašęs. Už tai aš jį labai myliu. Idealiausia, kai muzika ir tekstas ateina vienu metu. Būna ne visuomet. Tekstas dažnai gimsta jau su kažkokiais dainos rėmais. Net jeigu melodija ir keisis, bet tekstas gimsta jau ne kaip eilėraštis. Taip pat ir su muzika, jeigu kokia melodija skamba galvoje, pirštai dėliojasi grojant, kažkoks tekstas irgi dėliojasi.
- Šitas vakaras pavadintas „Ruduo, žiema, pasaulio pabaiga ir vėl pavasaris“. Ar tai tokia ironija, nes šiais metais ypač daug pasaulio pabaigų pranašauta?
- Čia yra ir ironija, ir rimtai. Tai mano mėgstamo filmo pavadinimo interpretacija. Kim Ki-duko filmo „Pavasaris, ruduo, žiema ir vėl pavasaris“. Man labai linksmos ir nuoširdžiai juokingos visos didžiosios pasaulio pabaigos. Visos fotonų juostos, actekų kalendoriai, interneto pabaigos.
Aš nepraleidžiu progos priminti žmogui, kad pasaulis prasideda ir baigiasi daug dažniau nei kartą per dešimtmetį ar tūkstantmetį. Tai tam tikras sužaidimas, kad bet kokia tokia pabaiga yra pasaulio pabaiga. Ir bet kokia pradžia yra pavasaris. Kartu tai siejasi su Kim Ki-duku, su jo filmu, kurį vis peržiūriu ir peržiūriu.
- Jeigu pasaulis grius, pasitiksite tai su dainomis, gitara?
- Kaip kitaip! Kažkada nelemtas Morisonas sakė (Džimas Morisonas, septintojo dešimtmečio dainininkas, grupės „The Doors“ lyderis, - aut. past.), kad ateis galas, tai vieninteliai žanrai, kurie gali išlikti pasauliui pasibaigus, likus keletui žmonių, tai bus dainos ir eilėraščiai. Nes niekas nesugebės žmonijai nykstant perpasakoti paveikslo, operos, spektaklio, romano. Bet dainą atsiminti galima. Nuo A iki Z. Ir eilėraštį galima atsiminti. Čia ir yra pavasaris.
- Minėjote, kad kiekvienas pasirodymas kažkuo yra savitas ir ypatingas. Koks būtų įsimintiniausias pasirodymas?
- Visi jie yra įsimintiniausi ir greitai užmirštami, lygiai taip, kaip ir greitai prisimenami. Kai per savaitę turi du ar tris koncertus, po trijų mėnesių sunku išrinkti patį įsimintiniausią, nes jie visi skirtingi. Visuomet miela ir smagu groti su pilna grupe, man tai būna smagu. Koncertai salėse, festivaliuose. Bet lygiai taip pat pasiilgstu tokių virtuvinių pasisėdėjimų mažuose knygynėliuose. Labai sunku lyginti. Abu įsimena, bet skirtingai.
Šįvakar net nežinau, ką grosiu, viskas bus pagal situaciją. Pagal publikos ryšį, nes jeigu nebūtų ryšio, tai būtų be ryšio. Groji vienas sau pats, tai blogai. Ryšys turi būti, bet ne burna-ausis, o širdis-širdis. Kai tai vyksta, būna labai gera.
- Nuo ko prasideda jūsų diena?
- Mano diena prasideda nuo atsikėlimo iš lovos. (Juokiasi.) Kartais ji būna vėlyva. Šiandien atsikėliau prieš pusę penkių vakare. Naktį labai mažai miegojau. Toliau absoliučiai standartiškai. Gyvenu paprastą ir tingų, buitišką gyvenimą. Niekuo neišsiskiriantį. Mano naktys baigiasi dažniau skirtingai negu kitų. Rytai visų panašūs. Gal dažniau galvą skauda, norisi miego. Tenka grįžti paryčiais, kartais visai negrįžtu po koncerto. Žiūrėsim, kaip čia bus rytoj. (Šypsosi.)