Iniciatyvomis garsėjantis R. Ruokis įsitikinęs, jog kiekvienas turi mylėti savo miestą.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Aleksandras RIMDŽIUS
Pasikalbėti su jau beveik ketvirtį amžiaus nuolat vienus džiuginančiu, kitus stebinančiu, o trečius galbūt ir siutinančiu žmogumi-reiškiniu Remigijumi Ruokiu pirmiausiai paskatino naujausio jo grupės „Les Stagnateurs“ albumo „EX pasimatymas“ išleidimas, o taip pat neeilinė atlikėjo asmenybė. Su tarp Šiaulių ir Vilniaus besiblaškančiu Remigijumi kalbėjomės apie muziką, gyvenimą ir, žinoma, Šiaulius.
- Kaip ir kada įsimylėjote muziką?
- Nuo vaikystės, kai pradėjau žiūrėti nespalvotą televizorių ir klausytis radijo. Klaipėdoje nuo 8 metų pradėjau lankyti 2-jąą vaikų muzikos mokyklą, kur jau ir dainavau, ir grojau. Vėliau susidomėjau džiazu, ačiū pusseserės vyrui, 10-ajai Klaipėdos vidurinei už muzikinio stiliaus suformavimą, ten visa „chebra“ buvo kieta – mokyklos grupė prastos muzikos net šokiuose negrodavo. Kai kuriuos muzikantus pažinojau, su kai kuriais ir dabar dar draugaujame.
- Esate iš Klaipėdos, gal galėtumėte papasakoti, kaip atsidūrėte Šiauliuose? Likote čia dėl kažkokios būtinybės ar dėl meilės miestui?
- Iš Klaipėdos išvykau mokytis į Kauną, pažinau ir jį. Skaičiavimo technikos fakulteto siūlomos specialybės buvo labai jau ach, kažkokia mistinė ateities vizija, aš buvau daugiau matematikas, nors galėjau be vargo studijuoti konservatorijoje Klaipėdoje. Ketvirtame kurse sukūriau šeimą. Nebuvo labai daug galimybių rinktis, kur atlikti praktiką, tad pasirinkau Šiaulių „Nukloną“. Baigiau mokslus, reikėjo rinktis paskyrimą, o jie tais laikais būtini buvo tik į kelis miestus – Vilnius manęs netraukė, Utena nėra Klaipėda, Šiauliai didesnis miestas, todėl ir likau čia. Dabar dauguma galvoja, kad aš šiaulietis. Taip, miestas, kuriame gyveni, turi būti tavo meilės simboliu, kitaip tu – tik spuogas jo žemėlapyje, mylėk jį, puoselėk, daryk kažką jam. To laikiausi ir laikausi iki šiol, nors tenka kurti ir Vilniuje, ir kitur.
- Papasakokite apie savo veiklą Sąjūdžio metu. Ar išblėsus Sąjūdžio idealams dar liko vietos šioje šalyje idealistams?
- Sąjūdžio metu ne tik aktyviai įsijungėme į jo veiklą, bet ir kūrėme: nuolat muzikavau su visokiais kolektyvais, su kolegomis ir draugais sukūriau „Stagnatus“, pradėjau mąstyti apie televiziją, kūrėme ir ten laidas, nors jau ir matėme keistus kai kurių Sąjūdžio narių veiksmus, mes laikėmės savo intelektualios koncepcijos, neperlenkėme su šovinistinias triukais, asmenybių aukštinimais. Tokios asmenybės, kaip Kęstutis Plankas ir Juozas Erlickas padėjo mums suprasti, kad einame teisingu keliu, kurį jie jau buvo radę. Idealistai? Dabar mus kai kurie verslininkai vadina muzikantėliais. Mes galime jiems atsakyti, kad jie be mūsų – tik verslininkėliai, nes tik mes, maži kūrėjukai, generuojame geriausias jų paslaugų, prekių rinkodarines ir pardavimo idėjas, be mūsų kuriamos muzikos ir parašytų tekstų jie net neturėtų ko klausyti automobilyje, galima ir toliau tęsti, o kad kultūros padėtis mieste apgailėtina, tai čia iš viso kompleksinis klausimas. Mes kuriame ir darome tiems, kuriems mūsų reikia. O ką veikti idealistams? Gal mes reikalingi kažkokiems vokiečiams, rusams, bet britams ne. Žinoma, mes nefinansuojami iš miesto visiškai, jei galima taip pasakyti, nes pats žodis finansuojami jau rodo priklausomybę, todėl ta valdžia, kuri neremia gerų iniciatyvų arba vaidina, kad remia, arba išduoda leidimus elementariam renginiui, kuris skatina sveiką miestiečių kultūrinimą ir švietimą, kas jie tada? Nulis, kuris nori būti begalybe? Kažkur tai jau mačiau – iškart po Sąjūdžio triumfo. Deja vu.
- Esate ne tik muzikos atlikėjas, bet ir renginių ir TV laidų režisierius, įvairiausių idėjų generatorius ir t. t. Visko tiek daug, kad turi būti kažkokia esminė visa tai siejanti mintis ir idėja.
- Pagrindinė idėja – gyventi nenuobodžiai, kurti, kad pačiam nebūtų gėda, o taip pat vėl ir vėl atrasti neatrasta, mylėti gyvą muziką, skleisti kitiems žinią.
- Esate inžinierius, o užsiimate įvairiausiais, atrodo, nelabai susijusiais dalykais, pačiam dėl to nebūna keista?
- Laiko svarstyti, kur save realizuoti, baigęs mokslus turėjau tik porą mėnesių. Sukarinta gamykla manęs „nevežė“, todėl nusprendžiau eiti į tuo metu vakuojančią vietą miesto Komjaunimo komitete dirbti su kultūros renginiais ir jaunimu.
Keista tai, kad tu dėl kažkokių komunistinių ar kapitalistinių korupcinių sistemų negali pasirinkti studijuoti trokštamos profesijos tik dėl to, kad joje nori studijuoti tos profesijos profesionalų giminaičiai – tokia tatai dabar yra Lietuva, esu prisiklausęs nemažai įdomių istorijų apie tai.
- Kalbėti apie popsą paties popso kalba – tokia turėtų būti pagrindinė naujojo „Les Stagnateurs“ albumo pagrindinė mintis. Kaip gimė ši idėja ir ką ja norima pasakyti?
- Kiekviena daina skirta kuriam nors popmuzikos atlikėjui ar jo atlikimo stiliui. Mes norime parodyti, kokia nepaprastai juokinga ta muzika ir kiek nepaprastai nedaug tereikia, kad ji taptų liūdna, tereikia tik gero teksto. Žvaigždes galima atsirinkti beklausant, o dar kiek kūrinių, kurie į albumą nepateko. Visa popindustrija pastatyta iš šablonų, kurių dievaži negalima pažeisti. Mes, naudodami juos, nusigrodami, nusiimprovizuodami, nusidainuodami, nusišnekėdami mokome abėcėlės – būti populiariam nėra paprasta. Reikia turėti nepaprastą kūną, nepaprastus papus, pilvą, užpakalį, veidelį, lūpas, nosį, burną, ausį, depiliuotas kojas, skandalus, sugulovus ar suguloves, turtą, automobilį. Ji gimė jau Sąjūdžio laikais, nes prisitaikėliai konformistai visais laikais egzistavo ir egzistuos, jiems tik duok tą, prie kurio gali prilipti su savo tuščia galva. Kažkada vienas Lietuvos humoristas paklausė mūsų, ar gali naudoti kai kuriuos mūsų naujadarus savo šou, mes nedvejodami atsakėme – naudokit, mes dar susikursim naujų.
- Naujasis albumas laviruoja tarp visiškos beprotybės ir besaikio išsidirbinėjimo, kodėl renkatės tokius išraiškos būdus?
- Dabar pridėkit ranką prie širdies ir pasakykit, ar nors vienas iš Jūsų kalbate apie meilę ta kalba, kuria apie ją dainose kalba mūsų popatlikėjai – popėjai. Ne. Mes tai ir parodome. Pas mus yra bent logika su perliukais. Muzika, kokią įsivaizduojame tam tekstui, tokią ir kuriame.
- Kaip gimė mintis organizuoti Šiaulių apskrities muzikos apdovanojimus (ŠAMA), su kokiais sunkumais ir galbūt džiaugsmais susidūrėte juos organizuodami? Galbūt jų formatas dar keisis?
- Prieš gal penkerius metus pirmą kartą vasarą susirinkome amžiną atilsį Kęstutis Gascevičius, Gintautas Gascevičius, aš ir dar keletas prijaučiančių YAMAHA muzikos mokykloje ir pradėjom generuoti vieną slaptą idėją. Muzikos apdovanojimai BRAVO buvo sugalvoti irgi šiauliečių, o šiuos apdovanojimus numarino vilniečiai. Mintis, kaip čia reikėtų turėti savo Šiaulių apdovanojimus, į kuriuos niekas negalėtų kėsintis, pageneravę padėjome lentynėlėn kokiems dvejiem metams. Taip pat šiek tiek pakoregavome nominacijas.
- Kaip manote, ko trūksta Šiauliams, kad čia būtų jaukiau ir maloniau gyventi?
- Daug dalykų reikia. Pirmiausiai būtina normali valdžia, kuri stengtųsi statyti miestą, ne vogti iš jo. Kiekvienas šiaulietis turėtų suprasti, kad jei jis nepadarys nieko – nieko ir nebus. Klaipėdoje keli tūkstančiai žmonių ėmė ir sutvarkė parką, čia bandome kažkokį renginį daryti – žmonėms kur kas įdomiau po visokias muges lakstyti, ignoruoja patį miesto centrą – parką, kuriame jau tuoj prisiveis dinozaurų. Jei visą gyvenimą žmogus norės tik dešros ir aliuko kokioje mugėje išgerti – po dešimties metų jau nieko gali nebelikti.
- Kad jau prakalbome apie palaikymą, kaip reaguojate į kritiką savo adresu?
- Normaliai reaguoju, jei tik ji pagrįsta. Per visą savo laiką turėjome tiek kliūčių. Net juokas ima nuo to, kad žmonės visiškai nesupranta to, ką darome, esmės ir net siunta ant mūsų. Kritikuoti gali tas, kuris pabandė ir padarė už tave geriau. Tuomet ir tos mūsų klaidos pasirodytų visai kitoje šviesoje. Tačiau tokių žmonių labai trūksta.
- Galbūt esate paruošęs dar kažkokių siurprizų Šiaulių miestui ir miestiečiams?
- „Šiaulių naktys“ tikrai dar bus. Galbūt atgaivinsim ir džiazo festivalį. ŠAMA muzikos apdovanojimai nuo šiol vyks tik kas porą metų, taigi šiemet jų nebus. Bus dar vienas švietėjiškas muzikos projektas – „Ekoopera“ arba ekologinė opera, kurią jau pradėjome statyti, taip kad judame į priekį, ir tiek. Šį interaktyvų muzikos ir vaizdo projektą pirmieji pamatys Šiaulių moksleiviai, kurių mokymo įstaigos sutiko mus įsileisti. Na, o gruodžio 18 dieną viename klube vyks Šiaulių muzikantų kalėdinis žiburėlis.