Vitas be galo laimingas, galėdamas atiduoti mylimiems ir ištikimiems gerbėjams visą savo teigiamą energiją. „Didžiausia palaima man, kai pasibaigus koncertui aš matau laimingas ir spindinčias žmonių akis“, - sako atlikėjas.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.
Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Vitas – neeilinio talento Rusijos estrados artistas, dainininkas ir dainų autorius. Didžioji jo kūrybos dalis – tai klasikinės operos ir šiuolaikinės muzikos sintezė. Spaudoje dažnai pristatoma, kad savo deimantiniu balsu atlikėjas gali įveikti ne tik stiklą, bet ir sušildyti milijonų klausytojų širdis visame pasaulyje. Rusijos artistas jau yra išleidęs trylika labai populiarių albumų. Ketvirtadienio vakarą Šiaulių arenoje Vitas žiūrovams pristatė naujausią koncertinę programą „Mama ir sūnus“. Prieš pat pasirodymą unikalaus balso savininkas pasikalbėjo ir su „Šiaulių naujienomis“.
- Kaip jaučiatės Lietuvoje?
- Jūsų šalyje koncertuoju ne pirmą kartą. Galiu sakyti, kad sugrįžau į mylimą šalį, kur jaučiuosi reikalingas, kur manęs laukia. Džiaugiuosi, kad koncertuosiu net trijuose miestuose – Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune.
- Kokią programą padovanosite žiūrovams?
- Pristatysiu programą „Mama ir sūnus“. Ji skirta mano šeimai ir brangiausiam žmogui – mamai, kurios, deja, jau nebėra su mumis. Pasakysiu atvirai – mama mane labai mylėjo, kaip ir aš ją. Būdamas mažas išvykau į svetimą šalį. Tuo metu ji labai smarkiai pergyveno, laukė manęs grįžtančio. Ir aš prižadėjau grįžti. Sugrįžau. Bet buvo per vėlu. Mamos jau nebebuvo...
Kai koncertų metu gerbėjai man atneša gėlių, aš jas nuvežu ant mamos kapo. Žinoma, ne tą pačią akimirką. Bet kai grįžtu į gimtinę, tokį pat kiekį gėlių paskiriu jai. Mamai esu be galo dėkingas, myliu ją ir niekada jos neužmiršiu.
Koncerto metu galėsite išgirsti dainą, kurią skirsiu visoms mamoms: kurios ateis į salę, kurios liks namuose ir toms, kurių, gaila, bet jau nebėra su mumis. Jos visada pasiliks mūsų širdyse ir atmintyje.
- Atliksite autorines dainas. Kaip gimė jų tekstai?
- 2008-ais metais Kinijoje, Sichuano provincijoje, įvyko baisi tragedija, sukrėtusi visą pasaulį. Keli šimtai tūkstančių žuvusiųjų. Ne tik sugriauti miestai, kaimai, mokyklos, bet ir tūkstančiai likimų. Atkirstas kelias į šviesą. Mažas berniukas su mobiliuoju telefonu rankoje po baisaus žemės drebėjimo atsiduria po griuvėsiais. Telefonas – vienintelė susisiekimo priemonė su mama. Susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis truko dvi dienas. Kol neišsikrovė berniuko telefonas. Dvi dienos susirašinėjimo, kurios neleido išeiti iš proto. Dvi dienos tamsoje. Kol buvo ryšys... Nei mažas berniukas, nei kiti vaikai neišsikapstė iš griuvėsių. Liko tik nuostabūs žodžiai, kuriuos jie siuntė vienas kitam. Mane labai sukrėtė šis įvykis. Būtent todėl šių realių trumpųjų žinučių tekstai, susirašinėjimo laiškeliai tarp mamos ir jos mažo sūnaus tapo pagrindu mano dainų tekstams.
- Dažnai koncertuojate, retai būnate namuose. Ar nesunku būti geru tėčiu, vyru?
- Žinote, niekada nepagalvojau apie tai, ar sunku, ar nesunku. Žinau tik vieną, kad scena – tai mano gyvenimas. Man didelis džiaugsmas dovanoti žmonėms savo laimę, energiją. Būdamas gastrolėse aš labai pasiilgstu savo žmonos bei mažosios dukrytės. Bet svarbiausia, kad žinau, jog namuose manęs visada laukia mylima šeima, žinau, kad grįžęs galėsiu pabučiuoti savo dukrą.
- Ar norėtumėte, kad dukra pasuktų jūsų keliu?
- Savo dukrytę ant scenos aš atsinešiau dar tada, kai jai buvo vos šeši mėnesiai. Susiklostė labai įdomi situacija. Užkulisiuose mažylė buvo labai nerami – visaip muistėsi, verkė. Tačiau kai aš ją paėmiau ant scenos, iškėliau iš vaikiško vežimėlio ir ji priešais save pamatė daugybę žmonių akių – nuščiuvo. Jau tada pagalvojau, kad ji, kaip ir aš – scenos žmogus.
Dabar mano dukrytei ketveri metukai. Ji labai talentinga – kuria eiles, vaidina. Užlipusi ant scenos prieš didžiulę minią žmonių ji tampa tikra artiste. Man labai smagu, kad kartu galime atlikti jos kurtas dainas. Žinote, aš labai džiaugčiausi ir padarysiu viską, jog mano dukra būtų scenoje. Ji man labai brangi. Jei organizuosiu kitą koncertinį turą, jis bus skirtas mano dukrai ir vadinsis „Tėvas ir dukra“.
- Kas jus įkvepia?
- Energijos, kad galėčiau kurti, rašyti dainas aš pasisemiu gimtinėje. Kiekvienam žmogui tikriausiai ši vieta ypatinga. Juk ten jį myli, laukia. Brangiausi žmonės – dar vienas variklis, vedantis pirmyn.
Žinote, per mano ilgą meninį gyvenimą buvo visko: ir džiaugsmo, ir liūdesio. Aš supratau, kad mano gyvenime žiūrovai užima ypatingą vietą. Jie man visada artimi. Žiūrovai – tai mano tikėjimas, atrama, mano gyvenimas. Kai aš verkiau ir galvojau, kad jau nebeturiu jėgų eiti į priekį, tvirtai tikėjau, kad galiu atvykti pas gerbėjus, pasižiūrėti jiems į akis, galiu pajusti jų meilę. Tikrą, tyrą, žmonišką meilę. Tai man davė jėgų gyventi, kurti, išeiti į sceną.
- Kokio įvykio jūs niekada nepamiršite?
- Aš daug koncertuoju, todėl tenka dažnai skristi lėktuvu. Ne vieną kartą patekau į tokią situaciją, kai transporto priemonė sustreikuoja. Bet vieno skrydžio aš niekada nepamiršiu. Sugedo lėktuvo variklis, pilotas turėjo priverstinai nuleisti lėktuvą. Tuomet buvo 20 minučių nežinomybės, ar pavyks sėkmingai pasiekti žemę, ar ne. Per tas minutes pro akis prabėgo mano visas gyvenimas. Aš galvojau, nejaugi tai jau viskas, gyvenimo pabaiga? Nejaugi aš nebematysiu savo šeimos, žmonių, kurie susirenka į mano koncertą, nebekoncertuosiu? Ačiū Dievui viskas baigėsi laimingai, bet tos emocijos, kurios užplūdo tą akimirką, manau, išliko visam.
- Ką jūs darytumėte, jei sužinotumėte, kad šiandien įvyks pasaulio pabaiga?
- Jei aš žinočiau, kad gyvenu paskutines savo gyvenimo dienas, valandas... kad ir dvidešimt paskutinių minučių – surengčiau patį nuostabiausią savo koncertą.
Ne tik unikaliu balsu, bet ir įspūdingais šou pasirodymais pasaulį stebinantis Vitas Šiaulių arenoje apsiribojo nuoširdumu ir jautrumu. Dainas jis skyrė mamoms, gimtinei, Kinijos tragedijoje žuvusiems žmonėms.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
