Rokas Zubovas: „ Aš tikrai niekada nesieksiu titulo – nei kokio kilmingo, nei kokio valdžios, nei kokio mokslinio. Man atrodo, kad kai darbų yra tiek daug, nėra kada dar užsiimti tais antpečiais ar puošmenomis“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Jau daugiau nei du šimtus metų su Šiauliais yra susiję Zubovai – iš pradžių grafai, vėliau pažangūs ūkininkai ir visuomenininkai. Tiesa, paskutiniosios trys-keturios Zubovų kartos jau yra kauniečiai, bet ir jie retkarčiais grįžta į Šiaulius, kaip ir žinomas pianistas Rokas Zubovas.
Grįžta, bet trumpam ir su konkrečiu tikslu.
- Koks mano atvykimo į Šiaulius tikslas? Ir koncertas, ir sutarties su Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykla pasirašymas, - sako Rokas Zubovas. - Nuo rugsėjo pradėjau dirbti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje. Iš pradžių mane pakvietė tapti Fortepijono katedros vedėju. Tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad pajutome, jog akademijai reikia žmogaus, kuris vystytų ryšius su užsieniu. Ir dabar oficialiai mano pareigos - prodekanas ryšiams su užsieniu.
Aš iš karto pasakiau mūsų dekanui Sauliui Geruliui, kad užsieniu laikysiu visa, kas yra už universiteto sienų. Man žymiai svarbiau, kad būtent mūsų tą, kaip ir naujai sukurtą, muzikos aukštąją mokyklą pažintų, pamatytų ir, tikiuosi, pamiltų būtent Lietuvos mokymo įstaigos.
Mes Kaune tam tikra prasme kuriame ne tiek alternatyvų, kiek kitokį kelią jaunam muzikui. Jei Vilniuje Teatro ir muzikos akademija yra labai aiškiai akademiškai profesionalus rengianti kalvė, tai mes norime kuo labiau išnaudoti Vytauto Didžiojo universiteto teikiamas humanitarinių mokslų galimybes.
Jaunam žmogus, kuris gal nemato savęs, pavyzdžiui, grojančio Carniegi Hall, bet matančio save dalyvaujant įvairiais aspektais muzikiniame, kultūriniame gyvenime, mes galime pateikti labai įvairias studijas - muziką ir su filosofija, ir su psichologija, ir su padidintu kalbų mokymu, ir su verslumo skatinimu. Tas labai dideles galimybes, kurias suteikia liberalus universiteto tipas.
- Ar Muzikos akademija yra VDU fakultetas, ar..?
- Prieš dvejus metus įvyko skilimas Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje: Kauno fakultetas atskilo nuo motininio kūno ir Kaunas labai susirūpino, kad neliktų be aukštosios muzikos mokyklos, kadangi būtent šiame mieste prasidėjo profesionalus lietuviškos muzikos gyvenimas. Ten juk buvo Juozo Gruodžio įsteigta muzikos mokykla, tapusi pirmąja konservatorija, kuri tik vėliau iškeliavo į Vilnių. Jei staiga Kaune būtų nutrūkusi ta tradicija, tai būtų labai daug kas prarasta.
Vietoj to, kad susinaikintų, Lietuvos teatro ir muzikos akademijos Kauno fakultetas ieškojo galimybių išlikti. Ir geriausia tuo metu pasirodė galimybė prisijungti prie Vytauto Didžiojo universiteto.
O Vytauto Didžiojo universitetas, kaip liberalios pakraipos aukštoji universitetinė mokykla, taip pat pamatė, kad jai turėti muzikos mokyklą, kaip vieną iš fakultetų, yra svarbu. Tai pagyvino ir viso universiteto gyvenimą, ir jo prisistatymą tarptautiniu mastu, ir jo matomumą dar ne vienu rakursu.
Nors dar tik pusantrų metų esame tokio didelio universiteto maža (na, nemaža – 230 studentų) dalis, jau turime visas tradicines programas: ir Džiazo skyrių, ir labai stiprią Vokalo katedrą, ir visų instrumentų katedras, ir savo orkestrą. Pradedame tikrai visakraujį muzikinio ugdymo gyvenimą.
Taigi Muzikos akademija (išlaikėme senąjį pavadinimą) yra dalis Vytauto Didžiojo universiteto.
- Ar administracinį darbą derinate ir su pedagoginiu?
- Kadangi mane kvietė tapti Fortepijono katedros vedėju ir praktiškai formuoti beveik nuo nulio katedrą, kadangi šią vasarą įvyko, pavadinkime, kadrų pasidalijimas tarp Vilniaus ir Kauno aukštųjų muzikos mokyklų, tai yra daug darbo katedroje ir aš turiu visą pedagoginį krūvį.
Prodekano pareigos, užgožiančios pirmąsias pareigas, atsirado truputį vėliau, nes aš suprantu, kad jos šiuo metu yra be galo svarbios. Tai ir stengiuosi vienas suderinti su kitomis ir viską darau, kaip galiu, kuo geriau.
Bet vis dėlto pagrindinis mano atvykimo į Šiaulius tikslas yra koncertas – tai, ką aš darau jau daug metų.
- Ir kiek tam lieka laiko?
- Na, naktys ir savaitgaliai. Vakarai ir ankstyvi rytai. Taip pat kai studentas suserga ir neateina į paskaitas, aš praleidžiu tą valandą grodamas.
Tiesiog toks gyvenimas. Ir aš tiesiog jaučiuosi labai laimingas, kad tai, ką darau, man yra kartu ir darbas, ir pomėgis, ir visi mano interesai. Todėl nesijaučiu išnaudojamas ir nejaučiu, kad išnaudoju save.
- Ar Šiauliams jaučiate kažkokių sentimentų?
- Sentimentus tikrai jaučiu. Tačiau tėvonija pavadinti Šiaulius man tikrai sunku, kadangi Kaunas yra mano gimtasis miestas, nes galų gale ir Kaune Zubovai yra savo šaknis įleidę nuo senelio laikų.
Tačiau vis tiek Šiauliai - man be galo svarbus miestas. Juk žinote, kad ir Šiauliuose, ir Šiaulių apskrityje yra mano protėvių pėdsakų. Čia ir Kymantų (Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės) gimtinė,  čia ir M. K. Čiurlionis mokėsi (tiesa, ne Šiauliuose, o Plungėje, bet vis tiek netoliese), čia ir Zubovai.
- Ir dažnai tas savo protėvių gyventas vietas aplankote?
- Deja, tik progomis. Ginkūnų dvare man buvo labai įdomu apsilankyti – esu kelis kartus koncertavęs. Tai buvo labai jaudinantis patyrimas. Aišku, paties senojo dvaro beveik nebelikę, bet tikrai gražu, kad ten stengiamasi vienaip ar kitaip gaivinti kultūrą, pritaikyti pastatą socialiniams poreikiams.
Šiauliuose Zubovų istoriniai pastatai miestui tikrai tarnauja ir tokiomis šviesiomis spalvomis yra matomi dėl to, kad juose vyksta ugdymo procesas. Smagu, kad jie pagal tokią šviesią paskirtį tarnauja.
Taip, retai aš čia būnu. Tačiau manau, kad šiuo metu, kai žmogui tarp keturiasdešimt ir penkiasdešimt, yra tas laikas, kai jis dar turi padaryti svarbiausius darbus. Ir tikiu, kad ateis tas laikas, kai atvažiuosiu ramiai pasivaikščioti po Zubovų parką, pasižiūrėti į kitas su jais susijusias vietas, tiesiog pabūsiu Šiauliuose. Reikia aplankyti ir protėvių kapus, išsimėčiusius po apylinkes.
O dabar, kai būna konferencijos Zubovų tematika, aš labai mėgstu jose apsilankyti. Kadangi man pačiam tai yra pamokos. Juk šiaip yra sunku pačiam sužinoti, ką protėviai prieš 150 metų darė (juk paprastai apie tai giminėje nekalbama).
Tai tose konferencijose sužinau labai daug faktų apie savo protėvius ir tikrai labai džiaugiuosi, kad dažniausiai tai labai pozityvios žinios apie XIX amžiaus antrosios pusės Šiaulių ūkinį suklestėjimą, kuris yra sietinas ir su Zubovais.  
Beje, šiemet buvo toks įvykis. Kai man teko įlįsti į tą keistą kino nišą ir vaidinti savo prosenelį M. K. Čiurlionį, pasirodė straipsnis viename iš didžiųjų dienraščių, kad britų režisierius filmuos, o proanūkis vaidins Čiurlionį. Ir tame straipsnyje buvo paminėta Zubovų pavardė. Po to straipsnio atsirado vienas kitas komentaras: ai, tai tie Zubovai, kurie žudė lietuvius, ir dar kažkas... Tai mane ypač sujaudino, kad internetinėje erdvėje atsirado tikrai ne vienas ir ne du, o daug pasisakymų, ginančių mano protėvius.
- O kaip jūs tapote ir aktoriumi?
- Istorija labai paprasta. Su to filmo režisieriumi B. Mullanu susipažinau prieš penkiolika metų Amerikoje, kai jis ieškojo būsimam filmui pagalbininkų. B. Mullanas buvo Vašingtone kaip tik tą dieną, kai ten vyko mano koncertas. Po koncerto jis priėjo ir pasakė, kad nori, jog aš būčiau būsimojo filmo muzikos direktoriumi.
Visus penkiolika metų mes bendravome: jis siųsdavo scenarijus, o aš galvodavau, kokia muzika kur galėtų skambėti. Taip iki pat 2011 metų vasaros buvau filmo muzikos konsultantu. O tada režisierius (nežinau, kaip jam kilo mintis) pasiūlė man ir vaidinti M. K. Čiurlionį.
Aš paskambinau aktoriui ir režisieriui Valentinui Masalskiui, kadangi prieš trisdešimt metų jam teko M. K. Čiurlionį vaidinti, o mudu seniai pažįstami, nes jis yra dirbęs su mūsų ansambliu statant „Perą Giuntą“. Todėl V. Masalskis žino mano nors ne aktoriaus, bet vis tiek sceninės raiškos galimybes. Jis tada ir pasakė – sumontuos, suklijuos, viskas bus gerai.
Važinėjau pas Valentiną Masalskį kalbėtis ir apie pasiruošimą filmavimui, ir kaip bendrai visą tą procesą praeiti, kaip užsibrėžti uždavinius, ką daryti ir ko nedaryti vaidinant. Taigi aš, ne profesionalas, gavau šio didelio žiniuonio patarimų.
O man vaidinant buvo didžiausias iššūkis - giminystės ryšys, nes buvo labai sunku atsieti žmogišką išgyvenimą nuo vaidinamo personažo ir to personažo įkūnijimo. Net ir profesionaliam aktoriui, ko gero, tai būtų buvęs vidinis, dvasinis iššūkis.
Kažkada pavasarį jau turėtų būti šio filmo apie M. K. Čiurlionį premjera.  
- Jūsų kitų protėvių irgi yra labai įdomios biografijos...
- Tai paslėptas klausimas, ar aš vaidinčiau kitus savo giminaičius? Veikiausiai - ne.
Prieš filmavimą sakiau tiesiai šviesiai, kad tai bus mano vienintelis filmavimasis. Ir dabar negaliu pasakyti, kad filmavimasis buvo pasivaikščiojimas parke – tai labai įtemptas ir daug jėgų reikalaujantis procesas.
Tiesa, kai po to visko manęs paklausė, ar dar filmuočiausi, atsakiau, kad turbūt ne, bet jei koks mano gerbiamas režisierius atsiųstų scenarijų, jį perskaityčiau. Daugtaškis.
Nors patyrimo jau yra, bet nėra taip, kad aš šoksiu ir vaidinsiu. Tikrai nekeisiu profesijos, kadangi ir toliau jaučiuosi pianistu.
- Kodėl jūs nesivadinate grafu, jei dabar žmonės, vargu ar turėdami tam teisę, siekia titulų?
- Man labai patiko Užupio prezidento Romo Lileikio pasakymas. Kai paklausė, kada bus kiti prezidento rinkimai, R. Lileikis atsakė, kad niekas jo nerinko ir kada bus kiti rinkimai, niekas nežino, bet kol jį vadina prezidentu, tol jis yra prezidentas.
Aš tikrai niekada nesieksiu titulo – nei kokio kilmingo, nei kokio valdžios, nei kokio mokslinio. Man atrodo, kad kai darbų yra tiek daug, nėra kada dar užsiimti tais antpečiais ar puošmenomis.
O kodėl jau prosenelis grafu nesivadino? Dėl to, kad Smetonos laikais viešame gyvenime titulai buvo panaikinti, o mano prosenelis buvo labai liberalių pažiūrų, gal net socialistuojančių (tuo metu dar nebuvo patirta, ką reiškia gyventi socialistinėje santvarkoje, o idėjiniame lygmenyje tai yra labai gražios koncepcijos). Todėl manau, kad jis neturėjo jokių abejonių atsisakydamas visų tų savo titulų ir visiškai džiugiai tapo lygus su aplinkiniais sau žmonėmis. Nors jau ir anksčiau buvo lygus.
Man senelis pasakodavo, kad XIX amžiaus pabaigoje, lietuviško rašto draudimo laikais, mano prosenelis augo ir žaidė su kumečių vaikais. Todėl tėvai net turėjo kviesti iš Peterburgo auklę, kad jį išmokytų kalbėti rusiškai.
Tai toks buvo mano prosenelis, kuris viešai atsisakė savo titulų, o viduje... O viduje mes visi esame, kas esame.

„Nėra taip, kad aš šoksiu ir vaidinsiu. Tikrai nekeisiu profesijos, kadangi ir toliau jaučiuosi pianistu“, - sakė Šiauliuose svečiuodamasis Rokas Zubovas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.