Jonas Dumša: „Mano gyvenime šiuo metu tik laiptai yra kliūtis, daugiau jokių kliūčių neturiu“
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Iš dvylikos vaikų šeimos kilęs netoli Šiaulių – Voveriškėse gyvenantis 39 metų Jonas Dumša išsiskiria skaudžia gyvenimiška istorija, kupina jaunatviško optimizmo. Paauglystėje dėl ligos netekęs galimybės vaikščioti, beveik po 22 metų, praleistų vežimėlyje, Jonas sako, jog didžiausia išlikusi kliūtis jo gyvenime – tai laiptai. Visa kita Jonas sugeba pasidaryti pats. Atsisėdęs į vežimėlį Jonas nenustojo gyventi, jis žaidžia krepšinį, tenisą, važinėja dviračiu (specialiu neįgaliųjų), keliauja, plaukioja baidarėmis, dalyvauja įvairiose stovyklose ir dirba – yra projekto „Be slenksčių“ vykdytojas Šiaulių regione.
Istorijos pradžia – paauglystėje
Būdamas šešiolikos metų Jonas pastebėjo, jog jam skauda krūtinę, tirpsta rankos. Susirūpinę tėvai Joną nuvedė pas gydytojus. Tuomet, kaip prisimena pats Jonas, gydytojai diagnozavo širdies nepakankamumą ir galimą širdies ydą. Teko naudoti gydymo metodiką – gulėti ant kilimėlių, kurie pagaminti iš mažų adatėlių. „Šios terapijos metu atsipalaiduodavau, skausmas išnykdavo, tačiau pagerėjimai buvo trumpalaikiai“, - prisimena Jonas.
Metus prasikankinęs, galiausiai jaunuolis vos paėjo... Eidamas tiesiai nevalingai svyruodavo. Tęsėsi tolimesni tyrimai ligoninėje, tačiau problemos niekas neišsprendė ir tikrosios ligos diagnozės neišaiškino. Nukentėjo Jono mokslai mokykloje – jaunuolis dėl ligos net egzaminų nelaikė. Dėl sveikatos problemų jam egzamino pažymiai buvo surašyti iš turimų sukauptų mokslo rezultatų.
„1990 metais liga paūmėjo, nebegalėjau vaikščioti, todėl ilgam teko gultis į ligoninę. Ėjau sienas ramstydamas, po to – su lazda, ramentais ir kai sveikata suprastėjo visiškai, teko sėstis į vežimėlį. Galiausiai liga paguldė ir ant patalo“, - savo istoriją pasakoja Jonas.
Būta ir daugiau problemų. Jonas, būdamas paauglys, nesuprato, kas vyksta. Staiga parklupdžiusi ir paguldžiusi jį į patalą, liga nenurimo. Atsirado ir šalutinių bėdų – šlapimo nelaikymas. „Buvo pati paauglystė – pats jaunatviškas kvailumas ir žaismingumas, susitikinėjimai su panelėmis, o aš gulėjau lovoje, buvau priklausomas nuo kitų – mane prižiūrėjo, prausė svetimi žmonės, kas dar labiau mane traumavo“, - skaudžiausias akimirkas atsimena Jonas.
Jonas sako, kad tuomet gauti bent kokios psichologinės pagalbos nebuvo jokios galimybės. Išleido iš ligoninės ir žinokis. Tik dabar žmonėms yra siūloma pagalba, reabilitacijos. Savaitę pagulėjęs ant patalo, Jonas nebeįstengė net pasėdėti. „Atsirado nevalingų kojų traukulių – prilietus ranka, kojos pačios pradėdavo judėti. Kitaip tariant, kojos pačios savo atskirą gyvenimą gyveno be manęs“, - tęsia pasakojimą Jonas.
Kauno medikų diagnozė šokiravo
Kadangi Jono sveikata negerėjo, jis buvo išvežtas gydytis į Kauną. Medikai jaunuolio nugaroje aptiko didžiulį auglį, kuris buvo, spėjama, stipraus sumušimo pasekmė. „Neprisimenu, ar kada esu taip smarkiai kritęs ant nugaros, kad galėčiau skaudžiai susitrenkti, todėl keista buvo suprasti, iš kur tokios pasekmės... Diagnozė šokiravo“, - sako vyriškis.
Keisčiausia tai, jog Šiauliuose nustatyta nesveika širdis išgąsdino ir Kauno medikus. Esant nesveikai širdžiai, operacija buvo skelbiama labai pavojinga. Tada medikai už operacinės durų laukiančiai mamai sakė ruošti karstą, nes jaunuolis namo tikriausiai nebesugrįš.
Atlikus operaciją paaiškėjo, jog iš tikrųjų Jono širdis sveika ir nėra ko jaudintis. „Tarp mano plaučių ir šonkaulių buvo įsikūręs plaštakos didumo auglys, kuris plėšė nervus. Augdamas auglys kėlė nenumaldomus skausmus. Tikriausiai dėl to ir esu užsigrūdinęs dabar – jokių fizinių skausmų nebejaučiu“, - sako Jonas.
Reikėjo išmokti net sėdėti
Namo iš ligoninės broliai Joną parsivežė gulintį neštuvuose, kurie dar ir dabar yra išsaugoti. Lovoje išgulėjęs dvejus metus, vyras prisimena, kad grįžus po ligoninių į namus, mama paruošė specialų čiužinį. Į maišą pripylė sėlenų, kurios saugojo nuo pragulų.
Kai tėvai nupirko pirmąjį vežimą Jonui, jis palengva vėl išmoko sėdėti. Savarankiškai pradėjo važinėti vežimėliu su rankenomis.
„Sunkiausia buvo pasirodyti viešumoje, kai tiek laiko praleidau namuose. Atrodė, jog visi apie mane kalba, visi į mane žiūri. Tačiau ir taip visas kaimas žinojo apie mane, todėl stebėtis nebuvo kuo. Pirmieji pasivažinėjimai būdavo į turgų. Nuo Voveriškių važiuodavau iki turgaus – atmenu , kad būdavo du didesni kalneliai. Kitur nelabai kur buvo įmanoma ir įvažiuoti“, - apie savo naują patirtį grįžus į visuomenę pasakoja Jonas.
Toks pasivažinėjimas iki turgaus Jonui būdavo kartu ir malonumas, ir sportas. Sustiprėjus fiziškai, dar reikėjo laiko, kol sutvirtės ir psichologiškai.
Ne vien blogos akys nužiūrinėjo...
Adaptacija su visuomene nebuvo lengva. Jonas ne kartą bandė šokiruoti praeivius gatvėje – parodyti, kad ir neįgaliojo vežimėlyje sėdintysis yra toks pat žmogus kaip ir jie. „Prisimenu, kai pradėjau važinėtis bulvaru. Pasikviesdavau sesę. Ji būdavo gražiai apsirengusi, pasidažiusi ir būtinai su trumpu sijonu. Atsisėsdavo man ant kelių, tada praeivių akys būdavo kvadratinės. Man juokinga tokia žmonių reakcija – juk neįgalus taip pat turi teisę mylėti“, - sako Jonas.
Tiesa, ne tik blogų akių buvo nužiūrimas Jonas. Jo gyvenime pasitaikė ir daug gerų žmonių, kurie jį ir ištraukė iš vienatvės liūno.
Gerieji žmonės, pastebėję jauną vaikinuką važinėjantį vežimėliu, pasiūlė stovyklą, kurioje daugiau tokių likimo nuskriaustųjų.
„Stovykloje pamačiau, kad neįgalieji taip pat gyvena – jie ir šeimas kuria, vaikus augina. Kol nebuvau pakviestas į stovyklą, nebuvau matęs kito žmogaus, kuris sėdėtų vežimėlyje“, - apie savo patirtį sako Jonas.
Jonas, kad ir buvo nuskriaustas gyvenimo, merginų dėmesio visada sulaukdavo.
„Buvo panelių, kurios vaikščiojo, buvo ir tokio paties likimo, tačiau viena aišku, kad santuokoje, kai vienas iš poros atsisėda į vežimėlį, santuoka išyra. Taip yra dėl to, kad pasikeičia bendravimas, požiūris, žmonės nepakelia to, kad kitu reikia rūpintis labiau nei įprastai“, - gyvenimiškais pastebėjimais dalijasi Jonas.
Dabar Jonas turi širdies draugę – jau beveik septynerius metus važinėja pas ją į svečius.
Pašviesėjus gyvenimui, atsirado noras mokytis
Dėl ligos nebaigęs vidurinės mokyklos, Jonas negalėjo pradėti mokslų universitete, tačiau užsispyrimas ir optimizmas neleido nuleisti rankų. Vaikystėje Jonas turėjo nusižiūrėjęs svajonių profesijas, kurių galbūt būtų siekęs, jei ne liga.
„Labai mėgau skaityti knygas ir žiūrėti filmus, todėl visada galvojau, kad būsiu bibliotekininkas arba kinomechanikas. Tačiau gyvenimas savaip viską pakoregavo ir šių specialybių neįgijau...“, - sako Jonas.
Po ligos Jonas pradėjo mokytis 43-iojoje profesinio rengimo mokykloje. Baigė buitinių prietaisų elektromechanikos derintojo specialybę. Šį mokslą studijavo norėdamas įgyti vidurinį išsilavinimą. Nors specialybę baigė „raudonu“ diplomu, įgytas mokslas liko užmirštas. Tada pasitaikė galimybė studijuoti buhalteriją, kurią taip pat išbandė. „Turėjau iliuziją, kad buhalterija – tai vien sėdimas darbas ir jį galėsiu dirbti. Pabaigęs mokslus, bandžiau darbintis – kur tik nuvažiuodavau, visur mane persekiojo laiptai... Taip ir subliuško burbulas, kad sėdimas darbas – buhalterija – bus pasiekiamas“, - sako Jonas.
Vairuotojo pažymėjimas – galimybė būti savarankiška visuomenės dalele
Vairuotojo pažymėjimą Jonas įgijo dar 1996 metais ir dabar savo gyvenimo be automobilio neįsivaizduoja. Kaip sako Jonas, vairuoti automobilį – tai galimybė būti savarankiška visuomenės dalele. Pradėti vairuoti, surasti specialų automobilį nebuvo lengva. Tai padaryti padėjo draugai.
„Sau galėčiau pritaikyti frazę – neturėk šimtą litų, turėk šimtą draugų. Taip man ir buvo. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo surasti automobilį. Gavau transportui 4 000 litų kompensaciją. Vienas žmogus parvarė iš užsienio automobilį, kitas man dar ir pinigėlių paskolino ir palaukė, kol juos galėsiu grąžinti, už ką esu jiems dėkingas. Dabar kur noriu, ten važiuoju – esu laisvas“, - pasakoja Jonas. Šiuo metu Jonui automobilis yra būtinas atributas, nes jei lyja lietus, su vežimėliu po miestą nemalonu važinėtis, o ką jau kalbėti apie galimybę nukakti į kitą miestą.
Sportas – atrakcija ir iššūkis
Buvo žmonių, kurie Joną globojo ilgą laiką. Vieni vežiodavo sportuoti – mokė diską mesti, kiti suorganizavo, kad sportiniu vežimėliu treniruotųsi maratonui. Pusiau gulomis važiuodavo iki Radviliškio ir atgal. Pasiryžęs dalyvauti maratone, rengėsi ilgesniam – 40 kilometrų atstumui. Tai, pasak Jono, buvo atrakcija, iššūkis ir galų gale – malonus nuovargis.
Vėliau važiavo į Maskvą ir ten dalyvavo maratone, rankų laužimo rungtyse. „Kai kartą varžybų metu Rusijoje truktelėjo ranką, atsisakiau šio sporto. Bijojau, kad po to nesugebėsiu net iš lovos atsikelti“, - pasakoja Jonas.
Kai Lietuvoje atsirado vežimėlininkų krepšinis, juo susidomėjo ir Jonas. Dabar Jonui siūlo pradėti žaisti ir tenisą. Aktyvus vyriškis vos spėja suktis, kai turi tiek daug veiklos.
„Jaunimas tarp mūsų nelabai aktyvus. Dauguma mano, kad kam man sportuoti, jei galiu sėdėti namuose prie kompiuterio ir bendrauti su kitais žmonėmis, tačiau sėdint vežimėlyje – judėjimas labai svarbus“, - sako Jonas.
Optimizmo nestokojantis J. Dumšą niekada nesėdi vietoje. Vasarą daug keliauja, plaukioja baidarėmis.
Jono DUMŠOS asmeninio albumo nuotr.
Netekęs galimybės vaikščioti, J. Dumša mokėsi vairuoti, kad nebūtų priklausomas nuo artimųjų.
Jono DUMŠOS asmeninio albumo nuotr.
J. Dumša sako, kad jauni žmonės, netekę galimybės vaikščioti, užsidaro namuose ir sėdi prie kompiuterio užuot ėję į sporto salę ir žaidę krepšinį su tokio paties likimo žmonėmis.
Jono DUMŠOS asmeninio albumo nuotr.
