„Aš visada turėjau slaptą mintį, kad mes būtume geriausi Lietuvoje. Kaip kūdikis, kad auga, nebūna amžinai mažas, taip ir mes. Šiandien mano svajonė išsipildžiusi. Mūsų kolektyvas – vienas geriausių Lietuvoje. Tai yra garbė Šiauliams“, - sako Romualdas Sabaliauskas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Vakar koncertų salėje „Saulė“ dešimties metų jubiliejų minėjo Šiaulių bigbendas. Prieš šventę pakalbinome profesionalaus kolektyvo įkūrimo iniciatorių, trimitininką Romualdą Sabaliauską. Jis „Šiaulių naujienų“ skaitytojams pasakoja bigbendo istoriją, atvirauja, su kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais tenka susidurti.
 - Kaip ir kada pradėjote muzikuoti?
 - Muzika domėjausi nuo pat vaikystės. Tai buvo labai seni laikai. Tuo metu buvo daug privalomos saviveiklos – pučiamųjų orkestrai, chorai. Mane kažkodėl patraukė triūbą pūsti. Ir pūčiau... Vaikų muzikos mokykloje, vaikų pučiamųjų orkestre prie Kultūros namų, kariuomenėje.
Grįžęs iš jos, penkiolika metų atidaviau profesionaliam pučiamųjų orkestrui. Vėliau per nelaimę papuoliau į verslą. Juk suprantate, kūriau šeimą, norėjosi šiek tiek geresnio gyvenimo. Iš muzikanto atlyginimo pragyvenimas skurdus. Taip išėjo, kad muziką teko gerokai apleisti.
 - Bet muzika jūsų nepaleido?
 - Atsitiko taip, kad jubiliejaus proga įstaiga, kurioje dirbau, padovanojo man triūbą. Na, padovanojo, namuose juk nelaikysi. Reikėjo kažką galvoti, norėjosi kažkur pagroti. Pagalvojau, kodėl Šiaulių mieste nepadarius bigbendo. Kai aš buvau mažiukas, apie 1954-1958 metus, prie Salduvės piliakalnio vykdavo šventės. Ten susirinkdavo net trys bigbendai. Su ta muzika aš ir užaugau. Ji man įsiskiepijo. Gal dėl to pagalvojau, kad noriu sukurti kažką panašaus.
 - Ir sukūrėte?
 - Tuo metu daug mūsų miesto muzikantų buvo pasinėrę į verslą, kiti į dar kitokius darbus. 2002 metų lapkričio 22-ąją dieną prie stalo susėdome tik keturiese. Buvome lyg savotiška taryba. Apsvarstėme, kokius muzikantus kviesime, ką ir kaip darysime. Buvo labai malonu, kad visi, kuriuos tik pakalbinome, noriai prisijungė. Matyt, buvo pasiilgę džiazo, grojimo. Bigbendą pagal standartus sudaro aštuoniolika žmonių. Tai ir surinkome septyniolika muzikantų ir dirigentą Romualdą Jankų. Tų pačių metų gruodžio mėnesį Kultūros centro trečiojo aukšto salėje jau grojome naujametiniame koncerte. Sunku pasakyti, ar ten mums pasisekė, ar ne. Bet aš manau, kad visi patenkinti išėjo.
 - Kaip sekėsi vėliau? Ar sulaukdavote paramos? Žmonių dėmesio?
 - Galiu drąsiai teigti, kad jeigu ne verslas – bigbendo šiandien nebūtų. Prieš dešimtmetį mes turėjome labai daug rėmėjų. Kad ir kokio smulkaus verslininko paprašydavai paramos, visi be jokių savanaudiškų tikslų mus rėmė. Kas 500, kas 1000 litų, kas kiek galėjo. Rinkdavome tuos pinigus, nes be jų – koncertų nepadarysi.
O žmonės... Manau, kad tuo metu jie buvo pasiilgę džiazo. Aštuoniolika žmonių scenoje, gyvo garso muzika, ne fonogramos. Darydavome bendrus projektus su įvairiais dainininkais: Rūta Ščiogolevaite, Viktoru Malinausku ir daugeliu kitų. Tai buvo kažkoks naujas atgimimas. Žiūrovai sausakimšai užpildydavo sales.
Taip septynerius su puse metų dirbome kaip saviveiklininkai: ieškodavom rėmėjų, dalyvaudavom festivaliuose, verslininkai kviesdavo į įvairius minėjimus, jubiliejus. Šiandien viskas yra kitaip. Verslas labiau užspaustas, mokesčiai dideli, žmonės mažai uždirba. Jeigu šiandien reikėtų kurti bigbendą – nebekurčiau.
 - Kodėl keitėsi jūsų pavadinimas?
 - Pradžioje vadinomės Šiaulių senjorų bigbendu, todėl kad visi buvome muzikos veteranai. Vėliau nemažai pagyvenusių žmonių mus paliko, prie kolektyvo prisijungė jaunimas. Kažkaip keista būtų vadintis senjorais, kai scenoje kartu groja trisdešimtmečiai. Beje, Savivaldybė apsiėmė mus globoti. Tai jau trejus metus vadinamės Šiaulių miesto bigbendu.
 - Dažnai dalyvaujate festivaliuose.
 - Tiesa. Prieš metus buvome Švedijoje, šių metų sausį dalyvavome Minsko, balandį – Birštono, liepą – Rygos džiazo festivaliuose. Mes orientuojamės būtent į festivalius, nes ten siekiama tobulybės, norima pasirodyti kuo geriau ir kokybiškiau. Yra stimulas ruoštis.
Dabar rengiamės ketvirtajam tarptautiniam bigbendų festivaliui Šiauliuose. Išsiuntinėjome pakvietimus į įvairias šalis: Ameriką, Olandiją, Vokietiją, Švediją. Planuoja prisijungti ir NATO bigbendas. Viskas vyks per Šiaulių dienas, spalio 18-19 dienomis, 777-ojo Šiaulių miesto gimtadienio metu. Turėtų būti galingas tarptautinis renginys. Kaip aš sakau, juk reikia kada nors išaugti iš vaikiškų marškinėlių.
 - Manote, kad Šiauliai kiek atsilikę Lietuvos mastu?
 - Vilniuje džiazo festivalis vyksta beveik savaitę, Klaipėdoje – savaitę, Kaune – tris dienas, o Šiauliuose – tris valandas. Nusprendžiau, kad reikia kažką daryti. Parodyti, kad yra toks miestas kaip Šiauliai. Aišku, pirmiausia reikia žmogų užsiauginti. Jeigu žiūrovui duosime vien Aliukus, Kučinską, mes jį atbukinsime. Turi būti įvairesnės muzikos pasirinkimas.
Jeigu padarysime bigbendų festivalį patrauklų, į jį rinksis visa Europa. Dabar aš kolektyvams skambinu, kvietimus siuntinėju, o vėliau viskas apsiverstų. Jie skambintų ir klaustų, ar yra laisvų vietų. Šiandien visas pasaulis žino, kad yra Birštono, Vilniaus, Kauno festivaliai, bet nežino, kad yra Šiauliai. Aš dedu dideles viltis. Jei tai nepasiteisins, tada aš – ne aš.
Apskritai, Šiauliuose profesionalių muzikantų ratas vis mažėja. Gabesni išvažiuoja į kitus miestus ar šalis, nes mūsų mieste – maža rinka. Čia jie nebeturėtų ką veikti.  Pagal profesiją dirbdamas muzikantas badu mirtų. Todėl tie, kurie išvyksta, ir nebenori grįžti.
 - Jūsų nuomone, kultūrai skiriama per mažai dėmesio?
 - Kultūra ne tik Šiauliuose, bet apskritai Lietuvoje yra antrame plane. Man labai keista. Pagalvokite, koks yra žmogus be kultūros? Koks dialogas gali vykti su tokiu pašnekovu. Nuneši Šiaulių valdžiai pakvietimus į koncertą, bet jų niekada nesulauki. Apie kultūrinius renginius kituose miestuose net nekalbu. Ir tokie žmonės sėdėdami valdžioje svarsto, ar reikalinga koncertų salė „Saulė“, ar šiauliečiams reikia bigbendo, kultūros renginių. Tokiu atveju pagalvoju: „Žmogau, ką tu kalbi? Jei pats esi asfalto spalvos, pilka asmenybė, tai nereikia kalbėti už kitus“.
Niekaip nesuprantu, kaip nekultūringi žmonės mums gali duoti nurodymus. Negi mums vien  „Maximos“ aplink bereikalingos? Sudraskyti viską paprasta. Visi rankytes sukelia, pabalsuoja ir nelieka kažko svarbaus. Bet tas išrinktasis, gal greičiau kenkėjas, į valdžią ateina ketveriems metams ir per juos jis pridirba tokių dalykų, jog atėjęs protingas žmogus mato, kad visko, kas buvo svarbu, – nebėra.
 - Esate gavę kokių nors apdovanojimų?
 - Turime nemažai padėkų raštų. Nors dažniausiai būna žodinės padėkos. Ir tas labai malonu. Pavyzdžiui, Minske, vietoj valandos ir 40 minučių, koncertas truko daugiau kaip dvi valandas, nes žiūrovai vis bisavo. Netikėjome, kad taip gali būti. Salė buvo perpildyta. Vos ne po kiekvieno kūrinio, netylant plojimams, reikėdavo atsistoti ir nusilenkti. Žiūrovų simpatijos yra daug geriau nei padėkos raštai.
 - Smagiausias įvykis koncertų ar kelionių metu.
 - Pamenu, kai dar buvome senjorų bigbendas, vyrai į keliones pasiimdavo kokį instrumentą ir grįždami iš koncertų grodavome vadinamas stalo dainas. Skleisdavosi visas autobusas. Tąkart važiavome iš Birštono festivalio, sustojome degalinėje pasipildyti kuro ir visas aptarnaujantis personalas išėjo į lauką pažiūrėti, kas čia atvažiavo. Nes akordeonas, gitaros, viskas... Buvo tikrai labai smagu.
 - Kas jums yra džiazas?
 - Aš paprasčiausiai myliu džiazą. Man apskritai patinka gera muzika. Renku įvairius muzikinius įrašus. Draugai iš svečių šalių atsiunčia tokių kompaktinių plokštelių, kurių Lietuvoje negaučiau.
Nežinau, gal Dievas taip pasiuntė, bet aš gyvenu tarp gerų, kultūringų žmonių. Vienus paskiria prie linksmybių, stikliuko, užkandos, o mane pasiuntė į inteligentijos, kultūros žmonių ratą. Jie gyvena kitame pasaulyje – tai dvasios žmonės. Jiems neįdomūs politiniai barniai, postų pasidalijimai. Neįdomios televizijos ar radijo laidos, laikraščiai. Jie laimingi žmonės. Jiems pakanka problemų muzikoje. Seniau gi kalbėdavo: „Ai muzikantas – tai paskutinis pijokas“. Dabar taip nebėra. Alkoholis jam neegzistuoja. Jis tikras menininkas. Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių.

Šiaulių senjorų bigbendas susikūrimo pradžioje. Centre sėdi dirigentas Romualdas Jankus.
Bigbendo albumo nuotr.

2006-aisiais bigbendas, vadovaujamas Jaroslavo Cechanovičiaus, pirmą kartą dalyvavo Birštono džiazo festivalyje. Nuotraukoje užfiksuota nepamirštama akimirka iš Birštono.
Bigbendo albumo nuotr.