Raimundas Banionis: „Komentarus, recenzijas aš perskaitau, nes kiekviename pasakyme yra dalis tiesos – gal dešimt procentų, o gal ir devyniasdešimt. Todėl paskaitęs bent jau supranti, kokia nuomonė vyrauja, susigaudai nuotaikose“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Lietuvoje ir užsienyje spektaklius ir operas jau kelintą dešimtmetį statantis režisierius Raimundas Banionis Šiaulių dramos teatre tik debiutuoja spektakliu „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Ir kokiu spektakliu! Jame verda šekspyriškos aistros, veikėjai žudomi ir vieną iš pagrindinių vaidmenų čia atlieka... choras.
Ir šio spektaklio didžioji premjera numatoma Naujųjų metų išvakarėse.
Tad režisieriaus Raimundo Banionio reikia daug apie tai paklausti.
- Kodėl Šiaulių dramos teatre pasirinkote statyti XIX amžiaus antrosios pusės rašytojo Nikolajaus Leskovo apysaką, o ne kokią žinomo dramaturgo žinomą pjesę?
- Aš esu šalininkas Juozo Miltinio pasakymo „Neieškokit nauja – ieškokit amžina“. Todėl mane ypač teatre traukia tai, kad čia galima dirbti su medžiaga, kuri yra patikrinta šimtmečių, kad gali ne tik save parodyti, bet ir pasimokyti, įsigilinti į žmonijos per šimtmečius sukurtus geriausius, giliausius literatūros kūrinius ir nuo šito darbo labai pats praturtėti. Tokia yra mano principinė pozicija.
O jei konkrečiai kalbėsime apie Nikolajų Leskovą, tai aš labai seniai perskaičiau jo apysaką „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ – jau tada mane labai paveikė tos šekspyriškos aistros, kad kilo noras šį kūrinį inscenizuoti. Buvau tada gal 14, gal 15 metų.
Tačiau tai padaryti ilgai nebuvo lemta, nes ir kai pradėjau dirbti teatre, nepavyko, manau, ir nemaža dalimi dėl politinių motyvų. Teatrai atsisakė: ai, tai rusų literatūra, ne vakariečių... (Čia pasireiškė mūsų primityvus požiūris.). O kiti teatrai...
Matote, yra tokia problema: norint statyti „Hamletą“, reikia turėti Hamletą toje trupėje, kurioje statai. Puikiausias, geriausias aktorius pagal savo fizinius arba psichinius duomenis gali netikti Hamletui, bent jau tokiam, kokį jį įsivaizduoja režisierius.
Ir „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ buvo reikalinga aktorė, kuri galėtų vaidinti Kateriną Izmailovą.
O čia, Šiauliuose, taip viskas gerai sutapo: miestas, sakyčiau, labai kūrybingas ir ramus, teatre labai gera trupė, kuri nelaksto filmuotis, ir svarbiausia – čia yra Inga Norkutė. Ši aktorė ir buvo vienas iš pagrindinių motyvų statyti šią Andrejaus Gončiarovo inscenizaciją.
- Vadinasi, ne specialiai pastatymui Šiaulių dramos teatre apysaka buvo inscenizuota?
- Taip, ne specialiai Šiauliams. Kai pradėjau galvoti, kad reikėtų inscenizuoti, man į rankas pakliuvo Maskvos Vladimiro Majakovskio teatro vadovo Andrejaus Gončiarovo parašyta inscenizacija.
Suprantate, inscenizacijoje viena iš didžiausių problemų yra ta, kaip literatūrinio kūrinio laiką sustumti į kažkokią formą, kad galėtum jį prašokti.
Man jau teko susidurti su šia problema, kai su Sigitu Parulskiu Klaipėdos dramos teatre 2003 metais statėme Petro Cvirkos romano inscenizaciją „Frank Kruk“. Tada mes ją išsprendėme įvedę vedantįjį, kurį vaidino Darius Meškauskas.
O A. Gončiarovo „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ inscenizacijoje šią problemą sprendžia rusiškas častuškų choras. Ir tai leidžia peršokti per daugybę įvykių ir parodyti tik pagrindines, esmines scenas, o nesileisti į smulkmenas, nors jos literatūroje yra labai gražios.
Šis choras, kaip ir Bertoldo Brechto zongai, leidžia peršokti per literatūrinius dalykus ir įeiti į dramaturgiją.
Tik, žinoma, tas choras kitoks nei A. Gončiarovo: muzika specialiai Fausto Latėno ir Audriaus Balsio prašyta išverstiems dainų tekstams.
- Gal kiek rizikinga pusantro šimto metų senumo kūrinį pasiūlyti nūdienos žiūrovams?
- Klasika pasižymi tuo, kad ji yra aktuali ir šiandien. Juk šis spektaklis yra apie žmogiškąsias aistras, meilę ir kaip dėl tos aistros žmonės praranda protą, padaro siaubingų nusikaltimų. Taip buvo ir prieš daugybę metų, taip yra ir šiandien – užtenka paskaityti laikraščius.
Gal tik tų mūsų žmonelių problematika yra žymiai lėkštesnė.
- „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ yra jums vienintelis pastatymas šį teatrinį sezoną?
- Šį sezoną vienintelis statomas spektaklis. Gegužės mėnesį Kaune pastačiau Eugene Scribe „Priežastis ir pasekmes“, kovą – G. Puccini operą „Turandot“ Trondheime, Norvegijoje. Dar buvo trys serialai.
Juk mano pagrindinės sritys yra teatras, televizija ir opera.
- Stebina, kaip jūs visur suspėjate.
- Aš irgi nustebęs, kad suspėju. Pavyzdžiui, kad statysiu „Turandot“ Norvegijoje, žinojau prieš dvejus metus. Žinojau, net kurią dieną bus pirmoji repeticija, kurią dieną – premjera.
Tai Lietuvoje dažnai viską sužinai prieš mėnesį, o prieš tai tik abstrakčiai kalbiesi su vadovybe, lauki finansavimo. Todėl ne visai gali valdyti savo laiką.
Jei penkerius metus į priekį galėtum viską garantuoti Lietuvoje, kokia veikla būtų.
Tačiau čia niekas nieko nežino – koks bus finansavimas po penkerių metų, ar Kultūros ministerija sugrius, ar nesugrius. Čia nėra jokių garantijų, kad reformos nepadarys – statykit patys, iš ko norite, arba važiuokite pomidorų skinti. Nežinai, kas ateis ir ko gali pridaryti.
Todėl jei jau sako, kad reikia pradėti dirbti, tai ir reikia pradėti. Atidėti negalima, nes viskas gali pasikeisti.
- Ar režisierių susiranda patys teatrai?
- Iš principo režisierių teatras susiranda. Tačiau gali būti ir taip, kad susitikęs su teatro vadovu kažkokiame priėmime išsikalbi.
Man tikrai netenka važiuoti ir siūlytis. Ačiū Dievui. Šito man nereikia. Kažkaip savaime tie dalykai išsisprendžia.
Štai iki šiol nebuvau spektaklių statęs Šiauliuose, nors ir dirbau prie jų, tad prieš metus susitikau su teatro vadovu, mudu pasišnekėjome, kodėl gi nepastatyti. O paskui viskas ir konkretizavosi.
- Sakydamas, kad dirbote prie Šiaulių, turėjote omeny televizijos serialą?
- Aš esu kino režisierius, o televizijos serialai kiną primena. Serialų, kaip ir kino, kur aš prieš trisdešimt metų pradėjau dirbti, problema vienoda – scenarijų ir tikrų dramaturgų badas. Buvo vienintelis tikras kino dramaturgas Vytautas Žalakevičius, kitų tokių tikrai kietų dramaturgų (gerų rašytojų mes turime) kine, drįstu pasakyti, nėra.
Taigi serialų bėdos yra tos pačios.
Tačiau serialuose darbas su aktoriais yra labai smagus, nes Lietuvoje yra tikrai daug labai gerų aktorių. Darbas su jais, bendravimas su jais yra man daug geriau nei Gariūnuose stovėti. Todėl man šis darbas yra labai priimtinas.
Todėl čia duonis kąsnis yra antrojoje vietoje.
- Tačiau teatras jums – atgaiva?
- Man teatras, kaip ir opera, yra pagrindinis dalykas, nes traukia tuo, kad čia galima prisiliesti prie dramaturgijos.
Gaila, kad dabar režisieriai mėgsta sunaikinti dramaturgiją ir rodyti save. Todėl labai dažnai žiūri spektaklį ir galvoji: jei būtų taip parašęs dramaturgas, mes jo šiandien tikrai nežinotume, nes viskas pateikta būna žymiai lėkščiau, žymiai banaliau, žymiai primityviau.
Aš truputį kitaip galvoju apie tai. Galvoju, kad reikia gilintis, stengtis suprasti, kas dramaturgo parašyta. Tik kai į tuos didžius kūrinius giliniesi, pradedi geriau pažinti žmogų. O žmogaus pažinimas, man atrodo, yra pagrindinė mūsų meno funkcija. Keista, kai galvojama, kad žmogus yra paprasčiausias ir neįdomiausias objektas, nes iš tikrųjų yra visiškai ne taip. Žmogus yra daug tyrinėtas, bet mažiausiai pažintas visoje mūsų Visatoje.
Pavyzdžiui, kokios priežastys paskatina iš išprotėjusį žmogų pradėti visus iš eilės žudyti, kaip mūsų spektaklyje? Juk „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ yra penki lavonai. Tiesa, mes tai teatrališkai parodome, kad žmonėms negadintume nuotaikos prieš Naujuosius. Tačiau iš principo mes spektaklyje stengiamės suprasti, kodėl taip yra daroma, nes tik per teatrą galima priartėti prie šitų dalykų.
- Savo pastatymus jūs mėgstate žiūrėti, nagrinėti?
- Ne. Nieko nežiūriu niekada. Nesinori žiūrėti, nes žinau, kokie ten trūkumai. O dėl to dar išgyventi nervintis, kai ir taip tų nervų užtenka. Ne, ne, visada viską galima tobuliau padaryti.
Komentarus, recenzijas aš perskaitau, nes kiekviename pasakyme yra dalis tiesos – gal dešimt procentų, o gal ir devyniasdešimt. Todėl paskaitęs bent jau supranti, kokia nuomonė vyrauja, susigaudai nuotaikose.
Juk bendrauji paprastai su visai kitokiais žmonėmis, kurių nuomonė tau svarbi, kurių nuomone pasitiki, o su didesne mase žmonių tai nesusiduri, tai per komentarus ir sužinai, koks vaizdas iš šono.
- O kai nuomonė būna labai neigiama, ar nenusvyra rankos?
- Įvairiai būna. Kartais ta nuomonė būna tokia kvaila, kad nieko negali net įrodinėti.
Matot, labai dažnai kritikuoja už tai, kad tu nepadarei taip, kaip jie darytų. O tai rodo kritikos nesugebėjimą. Tai supranti su amžiumi.
Aš jau vieną dalyką supratau per savo gyvenimėlį – kad tik tolerancija mus gali išgelbėti. Nors kai sakė, kad išgelbės gėris, grožis ar dar kažkas, supratau, kad tai padaryti gali tik tolerancija kitaip mąstančiam, kitaip suprantančiam. Tai vienintelis dalykas, kuris leis mums sugyventi ir leis gyventi.
Jei taptume tolerantiški, mes tikrai daug ko pasiektume. Todėl labai pasigendu tolerancijos šitame pasaulyje. Norėjau sakyti „pas mus“, bet kai nuvažiuoji kitur, tai irgi netolerancijos nemažai randi.