Pasak vestuvėse grojančio V. Barzinskio, pinigai iš šio verslo nėra dideli ir nėra pastovūs.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Tęsiame pasakojimą apie „netradicinius“ smulkius verslus. Vienas iš jų – muzikavimas vestuvėse bei kitomis progomis. Pasidalyti savo mintimis bei pastebėjimais apie šio verslo pliusus bei minusus apsiėmė mūsų šiandienos pašnekovas profesionalus muzikantas, orkestro fleitininkas Virginijus Barzinskis, kuris savo savaitgalius dažniausiai praleidžia grodamas klavišiniais instrumentais bei linksmindamas kitus. Ir šitaip jau daugiau nei tris dešimtis metų....

Senieji vestuvių papročiai pamirštami
Dabar technika atėjo ir į vestuvių verslą: fonogramos, efektai, ritmą galima valdyti vienu pirštu... Tai gal ir prigimtinių muzikanto savybių, tokių, kaip klausa, kaip gebėjimas groti, nebereikia – nusipirkai sintezatorių, dar šį bei tą, pasipraktikavai ir pirmyn.
V. Barzinskis: „Yra ir tokių muzikantų, tačiau viskas remiasi į kokybę. Juk neišnyko žmonės, kurie girdi. Muzikuodamas bet kaip gali išgirsti jų prašymą... patylėti. Kitiems gi kokybės nereikia – vien tik kad kažkas „zystų“ fone prie šnapso. To užtenka“.
Anot pašnekovo, muzikuoti vestuvėse jis pradėjo dar 1981 metais, ir nuo to laiko daug kas pakito. Pačios vestuvės būdavo kitokios nei dabar. Trukdavo dvi-tris dienas. Dabar dažniausiai apsiribojama tik šeštadienio vakaru. Tokie vestuvių akcentai, kaip išlydėtuvės, sutiktuvės, maršai, prikeltuvės, batų „vogimas“, „pageidavimai“, išnyko. „Nebeliko intereso, o jaunesni net nebesupranta šito prasmės: ko čia tu iššokai su akordeonu ir „draskaisi“? - juokdamasis įvardija priežastį muzikantas. Ir rytą dažnas žiūri šnairomis: kokio galo čia groji, kai galva nuo skausmo plyšta bei norisi miego?!
Jeigu pažįstamas paprašytų patarimo, ar verta užsiimti šiuo verslu...
„Anksčiau grojimas vestuvėse nebuvo prestižinis užsiėmimas. Tarkime, muzikos mokyklos dėstytojai vengdavo afišuotis, jog užsidirba „pro šalį“. Dabar yra kitaip. Vestuvių nevengia dargi žinomų ansamblių atlikėjai, garsūs solistai. Lemia pinigai. Nori jų – eini ir groji. „Ar didelės vestuvės“ - klausdavome anksčiau. Mūsų laikais vidutinės vestuvės „susitraukė“ perpus: iki 30-40 žmonių. Muzikanto uždarbis įvairuoja ir priklauso nuo sezoniškumo. Prieš kelis dešimtmečius vestuvių padaugėdavo rudeniop, kai žmonės baigdavo darbus laukuose. Dabar pats darbymetis – vasara, didelė muzikantų paklausa, dėl ko paslaugų kaina kyla. Grojame trise: aš ir dar dvi merginos. Vidutinis vienerių vestuvių uždarbis kiekvienam – 300-500 litų. Ne kažin kas“, - teigia V. Barzinskis.
Anot jo, jeigu kuris savaitgalis lieka laisvas, grojama kavinėse. Verslo liudijimas reikalingas, o kad būtų pigiau, išsiperka ne apskritai visam laikotarpiui, bet tik tam tikroms dienoms, dažniausiai,  savaitgaliams.
„Senieji lietuviškų vestuvių papročiai nyksta, atsiranda kitokių, atėjusių iš užsienio, tarkime, jaunosios puokštės metimas per galvą. Nebeliko vainikėlių deginimų, kaip anksčiau. Galbūt nebeliko ir pačių vainikėlių? - pokštauja muzikantas. - Nebeaktualu. Dažnose vestuvėse nebepamatysi piršlių ir tokios atrakcijos, kaip „piršlio korimas“. Vestuvių programa supanašėjo su šiokio vakarėlio vedimu: šokių konkursas ir pan. Pabroliai ir pamergės dar išliko...“

Grojimas vestuvėse – darbas nelengvas...
Svetelių esama visokių.
V. Barzinskis sako: „Grojimas vestuvėse pareikalauja daug energijos. Turi sudominti, išjudinti susirinkusius prie stalo. O ką daryti konkrečiai - privalai susivokti pats. Anksčiau žmonės daugiau dainuodavo, užsakydavo tą ar kitą populiarią liaudišką dainą. (Prisiminkime kelias valandas trukdavusius „pageidavimų koncertus“, kai aplink stalą keliaudavo krepšelis arba trilitrinis stiklainis su pinigais!) Tačiau viso to seniai nebeliko. Svečiai dažnai net nežino dainų žodžių: senimas išmirė, o jaunimui rūpi popsas. Valso šokti irgi beveik niekas nebemoka - galima sakyti, tokio šokio irgi nebeliko - šokiai tapo paprastu, eiliniu „patursenimu“.
Pašnekovo įsitikinimu, grojimas vestuvėse pareikalauja savo. Nukenti pats, nes nebelieka išeiginių – savaitgaliai užimti. Nebelieka kada užsukti pas draugą išgerti bokalo alaus arba atšvęsti savo gimtadienio. Kenčia ir šeima, nes tavęs nuolat nėra namuose. Ir giminės klausia, kodėl nenori bendrauti. „Kaip minėjau, grojimas reikalauja daug energijos, o jos su metais vis sunkiau surasti. Susirinkę sveteliai tik ir laukia, kad juos visą tą laiką kažkas užimtų, judintų ir t. t. Kitas galbūt laukia, kad muzikantai ir kojas jam pakilnotų...“
Prie stalo susirinkusieji labai skiriasi ir situacijų visokiausių teko matyti. „Būdavo rytą atsikeli, o jaunąjį randi miegantį su dailia svočiute ar pan. Pasitaikydavo ir muštynių. Kalta degtinė.
„Grįžti iš vienų vestuvių, - tęsia V. Barzinskis, - ir atrodo, kad atlikai kažką gero, viskas pasisekė, esi patenkintas atliktu darbu, o viduje - šviesu bei lengva. Grįžti iš kitų – jautiesi kone „apkakotas“ - savaitę negali atsigauti. Atsiranda, kas įžeidžia, kodėl tas ne taip, kodėl šitaip, kodėl dainos ne tokios, kodėl nelinksma. Viskas tokiam svečiui negerai, nepaliaudamas reiškia pretenzijas, veržiasi mokyti kitus...
Metai daro savo, todėl groju kartu su dviem merginomis – jaunimas geriau supranta, ko reikia jauniems.“

Apie šį bei tą
Ar buvo vestuvių, kur muzikantai liko nevalgę ir negėrę, gal gi net be elementariausių sąlygų?
„Kai atvykstu groti pas nelabai turtingus žmones, visuomet pavalgydina. Dažniausiai muzikantą užmiršta turintys daug pinigų... Nežinau, kodėl čia taip gaunasi, bet taip yra. Aš tau sumokėjau, taigi esi pasamdytas ir nieko daugiau norėti negali. Matyt, šitaip galvojama. Turtingesni tave laiko per atstumą. Čia esi tik tarnas. Ir tai jaučiasi“, - tvirtina V. Barzinskis.
Jeigu, išskyrus muzikavimą vestuvėse, neturėtumėte kito pajamų šaltinio, ar įstengtumėte pragyventi?
V. Barzinskis: „Vargiai. Tas tūkstantukas kitas yra tik papildomos pajamos. Niekada nežinai, kaip klosis reikalai kitą mėnesį. Juk vieną mėnesį neatsigini užsakymų, kitą – niekas nekviečia. Taigi šalia visko reikalingas ir valdiškas darbas. Negali pasikliauti vien tik muzikavimu. Čia yra užsakymų, čia jų nėra. Būna, sulauki per dieną penkių skambučių, paskui visą mėnesį – tyla“.
O kaip įmonių vakarėliai?
„Anksčiau jie būdavo labai populiarūs, pavyzdžiui, Kalėdų šventimas darbovietėse, tačiau dabar retai bepasitaiko. Krizė. Kartais girdžiu sakant: pinigų turėtume, bet negalime sau leisti: o jei kas ateis ir nufotografuos baliavojančius. Puota maro metu? Ir švenčiančiųjų gimtadienius sumažėjo. Vengia papildomų išlaidų – mieliau vakarėliams renkasi kavines“.
Klausantis susidaro įspūdis, jog anksčiau žmonės ne taip „spausdavo“ ir nedrebėdavo išleisti rublį kitą?
„Ir dabar yra visokių... Esama turtingų, kurie visame kame ieško prabangos, išskirtinumo. Ir tas nėra blogai. Blogiau, kad susirinkusiems ant stalo stovįs brangaus gėrimo butelis yra svarbesnis negu tu pats... Nekoks jausmas“, - nelinksmai juokiasi muzikantas.
Teko girdėti, jog anuomet kitas svečias eidamas į tualetą kaskart mokėdavo ir prašydavo muzikantų pagroti jam maršą. Ne todėl, kad būtų didžiai turtingas - labiau reikėdavo dėmesio. O dabar ar dažnai žmonės linkę šitaip „išsimesti“?
V. Barzinskis: „Nebesibarsto žmonės pinigais... Labai retai. Ką suderėjai prieš vestuves, tą ir gauni. Papildomai užsidirbti už maršus, už pageidaujamas dainas, kaip anksčiau, nebegalima. Netgi valandos, nuo kada iki kada grosi, numatomos iš anksto. Seniau kaip būdavo? Grodavai, kolei paskutinis svetelis „nepavargdavo“. Nesvarbu, kad už langų rytas... Dabar geriau: atėjus metui susidedi instrumentus, aparatūrą ir išvažiuoji“.
Anot pašnekovo, prieš kelis dešimtmečius vestuvėse sukdavosi „topai“, pamėgtos, populiarios dainos ir kai kas mokėdavo pinigus bei prašydavo pagroti M. K. Oginskio polonezą, „Debesėli, debesėli“ arba „Vilką ir septynis ožiukus“... Dabar ir šito nebeliko. Retai kas įsimyli vieną kurią dainą – daug visokių skamba aplinkui. Matyt, todėl.

Muzikuoti V. Barzinskiui padeda dvi dailios merginos.
Nuotr. iš asmeninio albumo.