Augustė Emilija Janonytė: „Pradėjusi griežti jaučiuosi, tarsi niekas aplinkui nebeegzistuotų, laikas tuomet sustoja ir tik baigęs groti susipranti esąs scenoje“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Aleksandras RIMDŽIUS
Smuiko virtuozės „Juventos“ progimnazijos moksleivės Augustės Emilijos Janonytės pasiekimų kraitis išties įspūdingas: vos septynerių ji tapo prestižinės gabiausiems vaikams skiriamos Karalienės Mortos premijos laimėtoja, po trejų metų mergaitei atiteko Šiaulių apskrities metų talento laurai, o šiemet – dar ir Šiaulių jaunųjų menininkų stipendija. Taigi, turbūt visiems mums įdomu, kokia gi yra toji augančiu Šiaulių genijumi kartais vadinama Emilija, kuo ji gyvena ir kaip jos vaikiški pečiai priima užklupusį dėmesį.  
- Kas svarbiau: talentas ar darbas?
- Talentą gali turėti visi, bet juk dar negimė toks, kuris visiškai be pastangų užliptų į Everestą. Kiekvienam talentui vystyti reikalingas darbas, jei tikrai nori pasiekti savo tikslą.
- Tikriausiai laimėta jaunojo menininko stipendija nebuvo netikėta?
- Na, manau, jei aš būčiau tikėjus, kad tikrai ją gausiu, jaunojo menininko premija nebūtų atnešusi tokio didelio džiaugsmo, kuris užplūdo mane sužinojus apie laimėjimą, tad manau, kad ji tuo pačiu buvo ir tikėta, ir netikėta.
- Kaip jauteisi laimėjusi Karalienės Mortos premiją?
- Tai buvo prieš tikrai daug laiko. Man tuo metu buvo tik 7 metai ir tada aš dar ne visai suvokiau, ką tai reiškia mano tolesnei karjerai. Premiją man įteikė Trakų pilies didžiojoje menėje. Pamenu tik tiek, kad jaučiausi, kaip nukeliavusi į viduramžius: karaliai, karalienės, pilys, buvau labai laiminga, pabuvojusi toje nepaprastoje atmosferoje.
- Galbūt pameni savo pirmąjį pasimatymą su smuiku?
- Mano prosenelio smuikas kabėdavo pas mus namie ant sienos, tad jį regėdavau jau nuo gimimo, bet pirmąkart į rankas smuiką paėmiau daugiau nei prieš 10 metų, kai mano pirmoji smuiko mokytoja Nijolė Prascevičienė vedė atvirą pamoką Šiaulių Filharmonijoje ir pasiūlė salėje esantiems vaikams pabandyti pagroti. Viską pamenu, kaip filmo nuotrupas: man paduoda smuiką, aš klausausi fortepijono įžangos, imu vedžioti stryką, salė ploja ir gaunu pirmąją gėlių puokštę.
- Ką labiausiai mėgsti griežti? Galbūt yra autorių ir kūrinių, kuriuos atlikti tau tikra kančia?
- Mano mėgstamiausiųjų sąraše karaliauja greiti kūriniai, vienas kitas koncertas smuikui su orkestru. Groti negali būti kančia, nes jei grojant kančia, tai ir klausytojams bus kančia klausytis tavo grojimo. Nelabai mėgstu šiuolaikinių kompozitorių kūrinių dėl disonansinių sąskambių, bet juos groti visuomet įdomu.
- Ar tavo šeimoje daug muzikų?
- Mama – profesionali chorvedė, Šiaulių universiteto mišraus choro „Studium“ vadovė, ugdanti būsimuosius muzikos mokytojus. Tėtis – spaudos dizaineris, taip pat įvairiais muzikos instrumentais grojantis muzikas-mėgėjas. Net kelis kartus grojome kartu, kai abu priklausėme Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos styginių orkestrui. Senelis, pamenu, gražiai dainuodavo, o prosenelis, kaip pasakodavo senelis, buvo kaimo muzikantas, griežęs smuiku. Krikšto mama taip pat yra smuikininkė.
- Kokie jausmai užvaldo, kai tavo smuiko strykas paliečia stygą?
- Jautiesi taip, lyg niekas aplinkui nebeegzistuotų, laikas tarsi sustoja. Tik baigęs groti susipranti esąs scenoje ar bet kur kitur, džiaugiesi savo klausytojų veiduose matydamas šypsenas. Vien dėl jausmo, kad kažkam sukeli džiaugsmą, norisi groti.
- Žmonės mėgsta klijuoti etiketes. Kaip reaguoji, kai tave kas nors pavadina, tarkim, muzikos genijumi?
- Na, tiesiogiai muzikos genijumi nepamenu, kad būčiau pavadinta, o ir etikečių beveik neklijuoja. Na, vienintelė: „Turbūt užaugusi būsi tokia, kaip Vanessa Mae (žymiausia pasaulyje elektroninio smuiko virtuozė, - autoriaus past.)“, tikrai erzina. Kodėl? Pirmiausia ji pasirinko kitokį kūrinių interpretavimą nei aš. Nesakau, kad jis man nepatinka, bet juk aš atlikinėju originalias kūrinių versijas, ir aš esu Janonytė. Augustė Emilija Janonytė.
- Nesijauti prarandanti vaikystę?
- Žmonės dažnai to klausia. Ne, nesijaučiu. Galbūt jei nebūčiau pradėjusi groti, manyčiau kitaip, bet aš laiminga, turėdama smuiką savo gyvenime. Be to, suspėjau ir į medį įlipti, ir krepšinį pažaisti, ir lėlėms drabužėlių prisiūti, o dabar randu laiko ir savo geriausiems draugams bei arbatos puodeliui mieste.
- Kokią muziką mėgsti klausytis laisvalaikiu? Gal be muzikos turi ir kitų pomėgių?
- Be proto mėgstu klausyti klasikinius kūrinius, atrasti juose kažką naujo, be to, jie ramina. Žinoma, klausau ir kitokią muziką: nuo popmuzikos iki roko. Šiuo metu labai patinka viena anglų grupė „Example“. Jų muzika kitokia. Sumaišytas su šiuolaikinių technologijų efektais ir švelnumo dalele popsas. Be muzikos labai mėgstu rašyti apsakymus, trumpas istorijas ar šiaip išlieti tuo metu kankinančias mintis, bandau pati kurti dainas ar lengvo turinio pjeses.
- Mokaisi ne tik progimnazijoje ir muzikos mokyklose, bet ir M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje? Kokia esi mokinė? Nepavargsti nuo nuolatinių mokslų?
- Nuo šio rugsėjo nebesimokau Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, nes tapau „neakivaizdininke“ Mančesterio (Anglija) Chetham's menų mokykloje. Kiekvieną mėnesį skrendu į smuiko pamokas ir stengiuosi kuo daugiau išmokti. Progimnazijoje esu viena iš pažangiausių mokinių savo klasėje. Žinoma, kaip ir kiekvienas mokinys, nemėgstu pirmadienių, protestuoju dėl per trumpų atostogų bei per daug užduotų namų darbų, bet juk kiekvienas per tą pereina, tuo labiau viskas daroma dėl geresnio gyvenimo ateityje, tad tiesiog giliai įkvepi ir mokaisi fizikinių formulių.
- Kokie tavo planai baigus vidurinę mokyklą?
- Jau nuo pat grojimo pradžios žinojau, kad noriu tapti žymia smuikininke, todėl norėčiau mokytis pas geriausius pasaulio smuiko pedagogus. Norėčiau būti soliste, groti simfoniniame orkestre, turėti keletą mokinių, kuriems galėčiau perteikti savo muzikinę patirtį bei dirbti su naujausiomis muzikinėmis technologijomis.