Sporto entuziastus šunys privertė užsiimti kinkinių sportu.
Arvydo Ponelio archyvo nuotr.
Monika SKISTENYTĖ
Ar galėtumėte įsivaizduoti kelionę po miškus ar laukus ne dabar įprastais keturračiais, o šunų kinkiniais? Tai, ką dažnas matė filmuose, galima pamatyti realybėje. Vienas iš šunų kinkinių sporto entuziastų šiaulietis Arvydas Ponelis pasakoja, kaip pavasarį, rudenį ir žiemą važiuoja ar čiuožia pasikinkęs šunį.
Sportu privertė užsiimti šuo
A. Ponelis sako, kad kelias link šunų kinkinių sporto prasidėjo, kai jis, gerai apgalvojęs, įsigijo sportinės veislės Sibiro haskį. Jis prisipažįsta, kad šiuo sportu privertė užsiimti pats šuo. „Negerai, kai žmonės augina tokius šunis ir nesuteikia jiems galimybės pabėgioti ir išeikvoti energijos. Jiems reikia ilgai būti lauke, o ne pasilakstyti tris minutes ir vėl būti parvestiems į namus“, - teigia šunų kinkinių sporto entuziastas.
A. Ponelis kelionėms po laukus ir miškus galėjo pasirinkti keturratį, tačiau pasirinko šunį. Jis teigia, kad tik gyvas daiktas gali suteikti laimės ir duoti kažką atgal. „Negyvų daiktų aš galiu nusipirkti daug: nuo naujų mašinų iki smulkmenų. Su gyvu daiktu gyveni, bendrauji. Tai yra lyg mažo vaiko ugdymas. Negyvi daiktai yra per daug paprastas dalykas“, - teigia jis.
Šiauliuose – du entuziastai
A. Ponelis kartu su kitu šunų kinkinių sporto entuziastu Martynu Rutkumi įkūrė klubą „Good2go“. Varžybose dažniausiai dalyvauja du kinkiniai: A. Ponelis su savo Sibiro haskiu ir M. Rutkus su dviem vokiečių aviganiais. „Martynas buvo vienintelis žmogus, kuris turėjo daug patirties šioje sporto šakoje, todėl kreipiausi į jį. Kai aš prie jo prisijungiau, viskas pradėjo judėti į priekį. Buvau tarsi idėjinis vadas“, - sako A. Ponelis. Jis teigia, kad varžybose negalėjo dalyvauti su netreniruotu šunimi, todėl M. Rutkaus pagalba buvo būtina. „Beveik pusantrų metų mano šuo su juo treniravosi, o aš buvau šalia“, - pasakoja A. Ponelis.
Šuo vedlys – kinkinio priekyje
Šunų kinkinio sudarymo principas nėra toks sudėtingas, kaip gali pasirodyti. „Kinkinyje privalo būti vienas šuo vedlys, kuris žino visas komandas. Tai yra paprastos komandos, tačiau jos turi būti preciziškai atliktos. Klaidos gali kainuoti ir sužalojimų, ir rimtesnių traumų“, - sako A. Ponelis. Pasak jo, jei kinkinyje nėra vedlio, tai komandai beveik neįmanoma pasiekti puikių rezultatų. „Kinkinyje prie šuns vedlio kiti šunys yra pririšami plona virvele beveik 20–30 cm atstumu. Kai vedlys stabdo ar suka į vieną ar kitą pusę, jis perduoda signalą kitiems daryti tą patį“, - sako A. Ponelis.
Didelė traumų tikimybė
Šunų kinkinių sporto entuziastas neslepia, kad traumų galimybė šiame sporte yra labai didelė. „Dažniausiai traumų tikimybė priklauso nuo sportininko patirties ir nuo žinių. Labai svarbu žinoti, kaip išsisukti nuo vienokių ar kitokių situacijų, kaip ir kur stabdyti. Nubrozdinimas nėra trauma. Būna ir daug blogesnių situacijų – lūžę kaulai, atviros žaizdos. Tai yra neatsiejama šio sporto dalis“, - pasakoja A. Ponelis. Pasak jo, šunys taip pat patiria traumų – jie susipjausto pėdas, patiria psichologinių problemų. Tai dažnai nutinka tada, kai šuo nenori vykdyti vienos ar kitos komandos, o šeimininkas jį verčia tai daryti.
Šuo nori dalyvauti varžybose
„Svarbu išugdyti šuns norą bėgti“, - sako A. Ponelis. Pasak jo, šuo turi suprasti, kad bėgti yra didžiausia laimė. „Kai šuo yra pakinkomas, tiesiog dreba kaip nori bėgti. Jis tuo metu nenori nei ėsti, nei žaisti. Mes turime padėti suprasti, kad lenktynės yra tam tikra užduotis, kurią reikia įvykdyti kuo geriau, nes po to lauks skanėstai. Šuo tada nori dalyvauti varžybose ir siekia kuo geresnių rezultatų. Šuo nežino, kad mes turime slaptų kėslų padidinti greitį ir įveikti trasą kuo greičiau, tačiau visa tai vyksta natūraliai“, - pasakoja A. Ponelis.
