Respublikinės Šiaulių ligoninės gydytojas neurochirurgas Albertas Griganavičius džiaugiasi, jog pasirinko mediko profesiją.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Iš Ukmergės apskrities, Kavarsko valsčiaus, Svirnų vienkiemio, kilęs gydytojas neurochirurgas Albertas Griganavičius jau 59 metus gyvena Šiauliuose ir 53 metus dirba Respublikinėje Šiaulių ligoninėje. Likimas lėmė, jog okupacijos metais A. Griganavičiaus šeima išsibarstė 1944 metų liepos 1 dieną, nors ir nebuvo ištremta į Sibirą. Artėjo bolševikai, buvo karas. Namuose išgyventi nebuvo galimybės, išvažiavo viską palikę, todėl A. Griganavičius atvyko gyventi į Šiaulius pas seserį. „Manau, tėvai pasielgė labai teisingai: išgelbėjo vaikus ir patys išsigelbėjo – išvengėme Sibiro. Likome Lietuvoje, tačiau du broliai visgi persikėlė per Nemuną ir vienas išvyko į Australiją, o kitas į Jungtines Amerikos Valstijas. Nuo tos liepos 1-osios visa šeima nebuvo nė karto susitikusi“, - pasakoja A. Griganavičius.

Nuo knygų prie chirurgijos
Svajojęs studijuoti literatūrą A. Griganavičius niekada negalvojo apie mediciną, bet likimas lėmė, jog visgi tapo gydytoju. Pasak A. Griganavičiaus, į Šiaulius 1948 metais atvyko dėl to, jog Šiauliuose dirbo baigusi medicinos studijas jo sesuo. Kadangi buvo dar mokyklinio amžiaus, A. Griganavičius pradėjo mokytis J. Janonio gimnazijoje, o vėliau dirbdamas baigė ir II Darbo jaunimo vidurinę vakarinę mokyklą. „Norėjau rašyt, tačiau rašyti apie partiją ir kitus skriaudėjus nenorėjau. Traukė ir geologijos mokslas, tačiau vykti į Sibirą taip pat nenorėjau. Kai pamačiau filmą, kuriame po operacijos mergaitė atgavo regėjimą, supratau, jog turiu studijuoti mediciną“, - apie profesijos pasirinkimą pasakoja neurochirurgas.
Mediko darbas A. Griganavičių labiausiai viliojo tuo, kad medikas gali padėti žmogui, nors, gydytojas teigia, kad visokių atsitikimų būta. „Ne tokios, kaip dabar, buvo ir darbo sąlygos – ne visiems padėti galėjau, tačiau daug daugiau buvo tų, kuriems pavyko išgelbėti gyvybę ar sugrąžinti sveikatą“, - pasakoja A. Griganavičius ir patikina, jog jaučiasi teisingą specialybę pasirinkęs ir gyvenime nieko nekeistų.

Šiaulių išsižadėjo... bet grįžo
Išvykęs iš Šiaulių į Kauną ir pradėjęs studijuoti mediciną, Šiaulių A. Griganavičius išsižadėjo ir galvojo, jog tikrai niekada į šį miestą gyventi ir dirbti nebesugrįš. Šiauliai, pasak gydytojo, buvo nuobodus miestas, nes daug kas buvo sugriauta, išardyta ir gyventi šiame mieste nebesinorėjo. „Likimas lėmė, kad vėl grįžau į Šiaulius, ir čia esu jau beveik 53 metus. Tikriausiai ne veltui sakoma, jog negalima spjauti į šulinį, nes nežinai, kada iš jo gali tekti gerti“, - sako A. Griganavičius.
Kadangi A. Griganavičiaus žmona dirbo Klaipėdoje, baigęs studijas ketino apsistoti Klaipėdoje. Studijų metu A. Griganavičius gyveno vienas, atskirai nuo žmonos, Vilniuje. „Vakarais nebuvo, ką veikti, todėl savu noru ėjau budėti į ligoninę. Kartais per budėjimus gaudavau ir operaciją vieną kitą atlikti. Manau, jog į Šiaulius atvykau per KGB malonę“, - sako A. Griganavičius. Kadangi daug laiko studijų metu A. Griganavičius praleisdavo Vilniaus pirmoje Tarybinėje ligoninėje, buvo pastebėtas ir jam buvo pasiūlyta pasilikti dirbti Vilniuje, Hospitalinės chirurgijos katedroje. „Galvojo, kad aš noriu pasilikti dirbti, tačiau, kad man leis pasilikti Vilniuje, net nesvajojau, todėl ir žmona išvyko į Klaipėdą. Ligoninės ir katedros vadovai pasiūlė pasilikti Vilniuje, tačiau kažkodėl viskas pasikeitė ir universiteto rektorius Jonas Kubilius liepė dirbti ginekologu Varėnoje. „Pasakiau, jog šios specialybės mediku nebūsiu, nes ne tam rengiausi, juolab, kad žmona grįžusi iš Klaipėdos chemikės darbo Varėnoje nebūtų gavusi. Įtariu, jog buvo gautas nurodymas manęs Vilniuje nepasilikti - kai kam aš Vilniuje buvau nereikalingas“, - pasakoja neurologas.

Žmoną pražudė darbas fabrike
Kaip pasakoja A. Griganavičius, jis su žmona susipažino dar mokykloje, kai šoko mokyklos šokių rateliuose. Deja, kartu pagyveno tik 25-erius metus. „Gal ją ta chemija ir pražudė... Dirbo „Elnio“ fabrike, kuriame prižiūrėjo gaunamas chemines medžiagas ir skyrių, kuriame buvo verdami klijai. Tame skyriuje daug organinių tirpiklių, o dirbo uždaroje patalpoje. Jos bendradarbės buvo keturios moterys, iš kurių 3 – mirė nuo vėžio. Kaip žmona pasakodavo, gaila buvo matyti vaizdus, kai moterys išbėgdavo iš pastato ir vemdavo. Dėl to labai nerimavo ir mano žmona“, - apie sunkias žmonos darbo sąlygas pasakoja A. Griganavičius.
Praėjus kiek laiko ir A. Griganavičiaus žmona pradėjo negaluoti. Visi galvojo, jog tai gripas, tačiau pats A. Griganavičius surado negalavimų priežastį – tai buvo apsinuodijimo gamykloje esančiais tirpikliais rezultatas. „Susirgo žmona leukoze ir numirė...“, - skaudžią netektį atmena gydytojas. Paklausus, ar A. Griganavičiaus gyvenime nebebuvo antros meilės, gydytojas sako, jog visgi buvo. Iš Joniškio parsivežęs smarkiai sužalotą pacientę gydyti, su ja susidraugavo ir gyvena iki šiol.

Meilė kalbai – įaugusi į kraują
Dar J. Janonio mokyklos metais pradėjęs rašyti eiles, A. Griganavičius kūrybos iki šiol neapleido. Jo kūrybos bagaže – daugiau nei 500 straipsnių, 36 mokslo publikacijos ir dvi išleistos knygos. „Pirmąją knygą išleidau paskatintas draugų. O pavadinau „Reikia tos Lietuvos“, nes atgimimo metais viena gatvėje moteriškė pasakė, jog „nereikia man tos Lietuvos“, - kalba knygos autorius. Knyga „Reikia tos Lietuvos“, pasak A. Griganavičiaus, gimė iš daug straipsnių, nors, kas keisčiausia, juose apie mediciną buvo rašoma mažiausiai. Antrąją knygą - „Kū ašen da atamenu“ gydytojas skiria ne tiek medikams – jos skaitytojai galėtų būti moksleiviai, studentai, mokytojai ir visi kiti, besidomintys lietuvių kalbos tarmėmis. Knygoje tarmiškai aprašomi paties autoriaus vaikystės prisiminimai: šviesi nepriklausomybės ir skaudi okupacijų metų vaiko patirtis.
Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, kaip A. Griganavičius sako, tiesiog nuo grandinės nutrūko: ir dainavo, ir įvairiose visuomeninėse veiklose dalyvavo.
Pradėjęs dirbti mediku Traumatologijos skyriuje pastebėjo, jog daug nelaimėlių – girtuokliai. Nuo tada medikas tapo blaivybės skleidėju – skaitė paskaitas gamyklose, mokyklose.
„Dabar pats nesuprantu, kaip visur suspėdavau. Gerai, jog dabar dirbame 6-7 neurochirurgai, o tada buvome tik 3. Reikėjo visur sudalyvauti ir žmones gydyti, ir namuose savo šeimą prižiūrėti. Dabartinis jaunimas stokoja entuziazmo, mes daugiau darbų nudirbdavome“, - sako A. Griganavičius.

Geriausia diagnostika – pirštai, akys ir ausys
A. Griganavičius prisimena savo mediko darbo pradžią, kai gydyti reikėjo pasitelkiant ne tik žinias, bet ir nuojautą. Geriausi diagnostikos instrumentai, anot A. Griganavičiaus, tais laikais buvo – pirštai, akys ir ausys. Pats medikas sprendė ligonio likimą. „Visi sakydavo, jog teisėjo darbas atsakingas, tačiau jo sprendimą gali apskųsti ir neteisingą sprendimą pakeisti, o žmogaus gydymas žymiai atsakingesnis. Reikia spręsti, ką daryti su ligoniu, čia ir dabar. Tokiais atvejais svarbios net minutės. Jei žmogus miršta, joks skundas jo jau nebeprikels“, - sako A. Griganavičius.
A. Griganavičius turi įvairių pomėgių: fotografiją, filmavimą, keliones. Labiausiai mėgsta dainuoti – kur yra gydytojas visi sužino - išgirsta.
„Seniau dainuodavau visokias dainas. Tai galbūt buvo ir įprotis, dalyvavau įvairiuose choruose, ansambliuose. Šiaulių Švento Jurgio bažnyčioje pradėjau giedoti būdamas 10 klasėje 1952 metais. Muzikos neapleidau - iki dabar ten giedu. Kolegos pastebi, jog dainuoju ir operacinėje. Jie sako pastebėję, jog nuo mano dainų pacientui net mažesnės narkozės reikėdavo, tačiau pats to nepastebėjau. Manau, jog muzika man operacijos metu padeda nuvyti blogas mintis šalin ir geriau susikaupti darbui. Muzika – aukščiau visko ir ji mane lydi visą gyvenimą“, - apie pomėgį dainuoti kalba medikas.

Daug nemiegotų naktų
Pasak mediko A. Griganavičiaus, jo gyvenime labiausiai trūko miego. Kartais be poilsio išdirbdavo net 36 valandas ir daugiau, o tai labai vargindavo. Kartais neturėdavo net galimybės namie pamiegoti, nes, suskambus telefonui, vėl reikėdavo lėkti pas pacientus. Taip buvo dėl to, kad trūko medikų.
„Tokiu tempu dirbau per 20 metų. Galiu teigti, jog mediko darbas sunkus ir nedėkingas. Būna atvejų, kai pacientas miršta, o kartais net tie, kuriuos operuodami mintimis jau laidojame dėl per didelių patirtų traumų, jie išgyvena. Tai ir yra gyvenimas“, - sako neurochirurgas. Pasak mediko, stebuklingų mediko darbų nėra, nes pats žmogaus organizmas yra stebuklingas – jei jis stiprus, žmogus iškęs net ir didžiausią traumą, jei ne... jį pasiglemš mirtis.
Paklausus mediko, ar dar nepailso nuo darbų, A. Griganavičius juokauja, jog dar gali ilgai dirbti, nes jis pats dar žino savo vardą ir pavardę, kur gyvena, nueina į darbą ir dar ligonį apžiūri bei atlieka operaciją. „Dirbant užsimiršta visos smulkios bėdos. Kur skaudėjo nebeskauda, o sėdint namuose visos smulkios negandos lenda į galvą. Darbe kur kas geriau, bendraujant su žmonėmis ir dirbant visa tai užsimiršta. Turėdamas rimtą užsiėmimą žmogus jaučiasi geriau, todėl būtina krutėti“, - sako gydytojas A. Griganavičius.