Jaunoji grafikė V. Kovieraitė šiemet surengė penkias personalines parodas, jos darbai apkeliavo beveik visą pasaulį.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS
Grafikė, meno magistro studijas įpusėjusi Vaiva Kovieraitė šiais metais buvo įvertinta Šiaulių miesto savivaldybės jaunojo menininko stipendija. Su idėjų nestokojančia menininke kalbamės apie įvertinimus, parodas ir ateities planus.
- Tad pirmiausia apie Šiaulių miesto savivaldybės paskirtą stipendiją jauniesiems menininkams. Kaip jautiesi ją gavusi?
- Puikiai. Šiaip gyvenime gerai jaučiuosi, o tokie dalykai tik dar labiau džiugina. Nesakysiu, jog šios stipendijos nesitikėjau, bet toks įvertinimas suteikia dar daugiau jėgų ir pasitikėjimo.
- Ar tai pirmasis toks tavęs ir tavo kūrybos įvertinimas (piniginis)? Gal praeityje būta ko nors panašaus?
- Tenka būti finansiškai įvertintai už tam tikrų projektų įgyvendinimą (maketavimas, iliustravimas, šilkografijos spauda) ar kažkam susigundžius įsigyti kūrinį, tačiau Šiaulių miesto savivaldybės stipendija kitokio pobūdžio ir tai didesnio mano kūrybos etapo įvertinimas. Praeityje, tai yra 2006 metais, esu gavusi „Honorable Mention Award I-MAG“ apdovanojimą už keletą darbų, eksponuotų Malaizijoje. Džiugu, kai mano darbai tampa grupinės parodos prezentacija.
- Ar žinojai apie šias kasmetines stipendijas ir ar tikėjaisi, kad kada nors būsi pastebėta?
- Taip, žinojau, nes pati teikiau paraišką gauti stipendijai. Be to, jaučiau palaikymą iš universiteto ir dviejų kūrybinių organizacijų – ,,Meno duobės“ bei Kūrybinės raiškos centro – su kuriomis bendradarbiauju.
„Meno duobė“ – tai organizacija, įgyvendinanti šiuolaikiškus ir originalius projektus bei skatinanti kūrybinių industrijų plėtrą rytų Europoje. Kūrybinės raiškos centras – neformalaus ugdymo jaunimo organizacija, kuri vykdo tarptautinius jaunimo mainus, jaunimo iniciatyvas, mokymus ir įvairius užsiėmimus.
- Ar pačiai tokie įvertinimai yra reikšmingi? Vis dėlto juk būti menininku kainuoja nemažai pinigų.
- Tokie įvertinimai yra labai reikšmingi ir skatina toliau veikti. Iš pradžių kūrybiniai užmojai nelabai atsiperka ir, žinoma, nemažai kainuoja. Tik įdėjus nemažai pastangų, noro ir tikėjimo tuo, ką darai, situacija pradeda po truputį keistis.
- Stipendiją skyrė miestas – ar jautiesi jam įsipareigojusi? Gal kaip nors ketini atsidėkoti (parodomis, darbais, kūryba)?
- Už tokį įvertinimą Šiauliams jaučiuosi labiau dėkinga nei įsipareigojusi. Galvoje sukasi keletas projektų, kuriuos norėčiau įgyvendinti 2013 metais. Vienas iš jų – personalinė paroda, kurioje planuoju eksponuoti darbus, sukurtus autorine technika. Neatsisakysiu pamėgtos šilkografijos. Dar vienas iš potencialių užmojų – meninių atvirukų leidyba, nes dažnai, ir ypač Šiauliuose, jų pasigendu.
- Šiaulius nemažai įvairiausios srities žmonių laiko provincija, menininkai išvyksta į sostinę arba svečias šalis. Kaip pati jautiesi šiame mieste?
- Kuo daugiau čia praleidžiu laiko, tuo Šiauliai man labiau patinka. Tik atvažiavus čia gyventi, norėjosi kuo greičiau sprukti. Bet laikui bėgant apsipranti, susigyveni ir jautiesi puikiai. Neslėpsiu, nemažą laiko tarpsnį teko gyventi įvairiose šalyse, tarp kurių Prancūzija (10 mėnesių ten savanoriavau pagal projektą „Jaunųjų menininkų garsinimas“ ir ši vasara – du mėnesiai kūrybinės veiklos bei atostogų), Švedija (Geteborge turėjau galimybę pusantrų metų darbuotis), Anglija, Lenkija (pusę metų studijavau pagal „Erasmus/Socrates“ programą). Vienokiais ar kitokiais tikslais aplankiau didžiąją dalį Europos, bet visada malonu grįžti į Šiaulius.
- Kuo užsiimi paskutiniu metu, gal ruošiesi kokiai parodai, ar vis dėlto egzaminų peržiūros atima visą laiką? Kokie tavo ateities planai?
- Paskutiniu metu veiklų netrūksta. Nežinau, ar čia dėl metų pabaigos, ar dėl kažkokio paslaptingo žemės įsimagnetinimo. Pagrindinis užsiėmimas, žinoma, magistrinio darbo baigimas. Be to, su draugu iliustruojame vienų tarptautinių mokymų eigos rezultatus, kurie metų pradžioje turėtų virsti daugiatiražiniais atvirukais. Šalia viso to maketuoju ir iliustruoju keletą leidinių, kurie bus skirti jaunam kūrybingam žmogui. O vienos muzikinės grupės DVD viršelis laukia savo eilės. Paraleliai visų veiklų, stengiuosi sudalyvauti grupinėse grafikos parodose Lietuvoje bei užsienyje (artimiausia – Vilniaus grafikos galerijoje „Kairė Dešinė“).
- Beje, apie parodas. Per šių metų pavasarį-vasarą surengei penkias personalines savo parodas tiek Šiauliuose, tiek kituose miestuose, taip pat Prancūzijoje. Kaip pavyko visur suspėti?
- Menais užsiiminėju jau ne vienerius metus, o tik šiais metais pasiryžau surengti personalines parodas. Idėjų buvo prikaupta jau ir iš ankstesnių kūrybos metų, tik reikėjo jas sudėti į krūvą, vienaip ar kitaip transformuoti, o tai buvo puiki medžiaga personalinei parodai. Padarius vieną tokią parodą, atsiranda drąsos ir antrajai. Po jos gali sekti ir visi kiti skaičiai. O dėl parodos Prancūzijoje, viskas jau buvo suplanuota prieš daugiau nei pusmetį, užmezgus kontaktus su viena meno organizacija tarptautinio projekto metu.
- Apie savo darbus ir kūrybinę veiklą skelbi asmeniniame internetiniame tinklaraštyje. Kaip kilo tokia idėja?
- Internetinė erdvė – tai pati sparčiausia ir paprasčiausia priemonė būti matomam. Šiandien abejoju, ar yra bent vienas jaunas menininkas, kurio kūryba nebūtų publikuojama virtualioje erdvėje. Tai atrodo reikalinga tiek, kiek šiltos kojinės žiemą ar antklodė miegant. Be to, turiu nemažai kontaktų užsienyje, o internetinis puslapis palengvina kūrybos sklaidą, bendradarbiavimą ir, aišku, tai puiki reklama.
- Esi dar tik studentė, bet tavo darbai grupinėse parodose apkeliavo turbūt visą pasaulį (ne tik Europą, bet ir Amerikos žemyną, Japoniją). Ko reikia jaunam menininkui, kad sulauktų pripažinimo?
- Kadangi esu grafikė, tai dažniausiai kuriu technikomis (pastaruosius porą metų kūryboje dominuoja šilkografija), kurios leidžia tiražuoti. Šiuo požiūriu turiu tam tikrą pranašumą prieš tapytojus ar skulptorius. Anksčiau intensyviai dalyvavau „Mail-art“ veikloje (pasaulinis meninis judėjimas, prasidėjęs ankstyvame šeštajame dešimtmetyje), kuri ganėtinai artima ir susijusi su „Fluxus“ judėjimu. Šiandien stengiuosi daugiau dalyvauti tarptautinėse profesionaliosios grafikos parodose. O ko reikia jaunam menininkui, kad sulauktų pripažinimo, net neįsivaizduoju. Turbūt jokios formulės nėra. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai, ir atsirasti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.
- Ko palinkėtum nedrąsiems jaunuoliams, kurie dar tik piešia eskizus ir svajoja apie menininko gyvenimą?
- Mažiau svajoti apie menininko gyvenimą ir daugiau piešti eskizų, o šie tegu kuo dažniau virsta užbaigtais meno kūriniais.

Šilkografijos technika per pastaruosius mėnesius sukurti darbai.
Asmeninio archyvo nuotr.