„Kuo toliau, tuo didesnius reikalavimus sau keliu. Nebegaliu kurti dainų pagal paprastus akordus – turi būti kuo įdomesnės dermės. Esu labai savikritiška“, – sako Gintarė Juknaitė.
Asmeninio albumo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Prieš dešimtmetį iš Pakruojo į Šiaulius persikėlusios Juliaus Janonio gimnazijos abiturientės Gintarės Juknaitės pavardė dar mažai kam girdėta. Matyt dėl to, kad mergina kukli ir savo pasiekimų nesureikšmina. Praėjusią vasarą jaunoji dainininkė pelnė pirmąją bardų festivalio „Akacijų alėja“ įsteigtą „Akacijų žiedo“ nominaciją. Ketvirtadienį šiauliečius pakvietė į pirmąjį asmeninį koncertą. Prieš renginį sėdome prie kavos puodelio paplepėti. Gera nuotaika ir energija spinduliuojanti mergina, net nespėjus užduoti klausimo, pradėjo pasakoti apie save...
 - Jūs neįsivaizduojate, koks sąžiningas vaikas buvau vaikystėje. Kol dar gyvenau Pakruojyje, daugiabučio penktame aukšte, kartu su draugais žaisdavau kieme. Netoliese, už gatvės, buvo kalniukai. Vyresnieji vis skatindavo eiti ten kartu su jais, bet aš negalėdavau. Tingėdavau lipti į penktą aukštą, tai atsistodavau po langais ir šaukdavau mamą, kad gaučiau leidimą. Jei jo nesulaukdavau, palikdavau draugus ir sąžiningai grįždavau namo.
 - Tarp vaikystės žaidimų atrasdavai vietos muzikai?
 - Galima sakyti, kad muzika manyje užsikariavo vietą jau tada, kai buvau mamos įsčiose. Mano mama – labai muzikalus žmogus. Nors iki gimdymo buvo likusios vos kelios savaitės, ji imdavo į rankas akordeoną ir grodavo. Matyt, ta meilė persidavė ir man. Dar visai mažytė, pamačiusi per televiziją smuiku griežiantį žmogų, prikibdavau prie ekrano ir pradėdavau zyzti, kad tėvai leistų mokytis groti. Iš pradžių jie atkalbinėjo, tikino, kad atsibos. Bet, kai sulaukiau šešerių, jie išpildė mano norą – užregistravo į muzikos mokyklą. Praėjus keliems metams aš supratau, kad tėvai buvo teisūs – man atsibodo. Bet visko mesti negalėjau. Taip perėjau per visas Šiaulių muzikos mokyklas – ir smuikeliu pagriežiau, ir pianinu pagrojau, ir ansamblinio vokalo dainavimo pasimokiau. Galiu drąsiai sakyti, kad vaikystėje ne tik muzikai, bet apskritai kūrybai, vietos atrasdavau.
 - Ką kurdavai?
 - Jau pradinėse klasėse pradėjau rašyti eilėraščius. Tuo metu aš negalvojau, kad kada nors kursiu dainas. Bet penktoje ar šeštoje klasėje iškepiau savo „pirmąjį blyną“ – dainą „Geriausia draugė“. Parodžiau ją savo geriausiai draugei ir sulaukiau pagyrimo. Tačiau man pačiai šios rašliavos atrodė niekam tikusios. Nusivyliau savimi ir nusprendžiau, kad dainos – ne man. Rašiau tik eilėraščius.
Devintoje klasėje tėtis pametėjo idėją kurti melodijas. Neva, jei sukuriu tokius žodžius, pridėti melodiją bus vieni niekai. Taip gimtų puikių dainų. Iš pradžių smarkiai prieštaravau, bet paskui pagalvojau, kodėl nepabandyti? Sukūriau dainą „Pavasario šešėliai“, kurią kartu su drauge atlikome Lietuvos televizijos projekte „Vunderkindai“. Nuo to laiko įgijau daugiau pasitikėjimo savimi ir nebesustojau kurti.
 - Ar dalijaisi savo kūryba su kitais?
 - Taip, mokyklose buvo nemažai renginių, kuriuose atlikdavau po keletą savo dainų. Dalyvavau respublikiniame moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalyje-konkurse „Mano senas drauge...“, kuriame laimėjau didįjį prizą. Tačiau įsimintiniausias pasirodymas buvo šią vasarą. Vytauto Kernagio moksleivių dainuojamosios poezijos konkurse tapau laureate ir pelniau „Akacijų žiedo“ nominaciją. Todėl buvau pakviesta koncertuoti bardų festivalyje „Akacijų alėja“.
 - Kokių įspūdžių paliko šis festivalis?
 - Tai neapibūdinami ir neišdildomi įspūdžiai. Prieš metus buvau dalyvavusi „Akacijų alėjoje“ kaip žiūrovė. Mane sužavėjo šis renginys, ypač mano autoritetas Domantas Razauskas. Įsivaizduokite: aplink pušys, leidžiasi raudona saulė, o jis atlieka kažkokią romantišką dainą. Buvo tobula. Tą akimirką atrodė, kad galėčiau numirti ir tai būtų pati gražiausia mirtis. Tuomet užsimerkiau ir nedrąsiai pasvajojau, kad man po kokių 10 metų ant tokios scenos užlipti... Ir po metų aš užlipau.
Pirmą kartą gyvenime koncertavau tokiai miniai žmonių. Buvo daugiau nei 10 000 klausytojų. Jaučiau didžiulę atsakomybę, todėl norėjau atlikti tokias dainas, kurios jau visiškai išbaigtos, kurių žodžių ir melodijos tikrai nepamiršiu. Pasirinkau „Giljotiną“ ir „Gyventi drugeliu“.
 - Kaip sukūrei žinomiausią savo dainą „Giljotina“?
 - Skaitinėjau bardų knygą, kurioje buvo daina apie svirplį. Žiūrėjau į tas eilutes „Gyveno kartą pievoje vienišas svirplys...“ ir susimąsčiau... Sukurtas kūrinys apie kažkokį svirplį, kažkokią gėlę, kaip jis ją įsimyli ir žmones šią dainą dainuoja metų metus. Man buvo keista – juk sau tokios dainos nepritaikysi. Tuomet šovė į galvą mintis tokia tema pačiai pabandyti paeksperimentuoti. Pavyzdžiui, parašyti dainą apie giljotiną ir dar kokį šunį. Sukūriau. Pasidainavau sau ir pagalvojau, kas čia per nesąmonė. Tačiau negalėjau jos palikti ramybėje. Radau tekste užslėptą mintį, kaip jaunos mergaitės susideda su turtuoliais senais vyrais. Mano sukurtas senas šuo iš tiesų įsimyli tą jauną gražuolę ir lieka be nieko. Po ganėtinai ilgo laiko tą dainą padainavau draugei. Jai patiko. Tada padainavau dar kažkam ir nustebau, kad manoji daina patinka žmonėms.
 - Esi abiturientė. Ar muzika netrukdo mokslams?
 - Galima sakyti, kad trukdo. Ypač daug laiko atima važinėjimai į koncertus. Bet jeigu aš nemuzikuočiau, netekčiau gyvenimo džiaugsmo. Kažin, ar išvis būtų nusiteikimo sėsti prie mokslų. Muzika suteikia energijos, moko žvelgti į gyvenimą giliau. Žinote, man mokslai niekada nebuvo pirmoje vietoje. Kur kas svarbiau dvasiniai dalykai, kultūrinė veikla. Net po studijų planuoju pasirinkti su menais susijusią specialybę. Popierių tvarkymai ar chemija – tikrai ne mano sritys.
 - Turi dar kokių nors pomėgių?
 - Kitai veiklai nebelieka laiko. Mokslai, kūryba draugai, darbas. Anksčiau šokau lindyhopą, lankiau ansamblinį dainavimą, dramą. Bet vėliau tokio krūvio nebepavežiau. Dažnai draugai priekaištauja: „Gintare, stabdyk arklius“. Bet aš pagalvoju, kad gal nesu tokia užsiėmus. Nors namo grįžtu jau saulei nusileidus, tačiau tuo džiaugiuosi. Man reikia veiklos. Štai praėjusią savaitę grįžau namo trečią valandą. Baisiai keistas jausmas. Atrodo, kad visiškai neturiu ką veikti.
 - Kaip atsipalaiduoji?
 - Atsipalaiduoju klausydama muzikos, grodama. Nuo pat vaikystės labai mėgau skaityti. Biblioteka buvo mano antri namai. Paauglystės metu jau nebeturėjau savo amžiui skirtų knygų. Eidavau į suaugusiųjų skyrių. Buvau dvylikametė mergaitė su detektyvu rankoje. Ir dabar dar sėdėčiau prikibusi prie knygų, jei nebūčiau užversta darbais ir... jei neturėčiau kompiuterio, kuris užgožęs svarbiausius dalykus. Šiuo atžvilgiu norėčiau, kad grįžtų seni laikai. Atsisveikindamas su draugu susitari, kad susitiksi lygiai po savaitės, kažkokioje vietoje, tokiu ir tokiu laiku ir viskas. Nei priminimų, nei dar ko. Tai būtų mano svajonių pasimatymas.
 - Kokie ateities planai?
 - Mūsų mokyklos pavaduotoja, kuri atsakinga už renginius, pareiškė man šiokį tokį priekaištą, kad pirmąjį koncertą suorganizavau ne mokyklos aktų salėje. Taip pasielgiau todėl, kad tikėjausi sulaukti ne daugiau kaip 30 klausytojų. Buvau nustebinta, kai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ pamačiau, jog planuoja dalyvauti apie 250 žmonių. Jeigu pasiseks šitas koncertas, tada prižadu, kad atiduosiu duoklę savo mokyklai.
Beje, po dviejų savaičių jau turėtų būti įrašyta mano nauja daina „Judas“. Šiuo metu man ji labai patinka, drįsčiau teigti, kad tai mėgstamiausia mano daina. Ten bus ir saksofonas, ir būgnai, ir bosinė gitara... Galiu išduoti slaptą svajonę – norėčiau, kad šią dainą, kad ir netinkamu metu, bent kartą pagrotų kokia nors radijo stotis.

Mergina kukli ir savo pasiekimu nesureikšmina.
Asmeninio albumo nuotr.

Sausio 17 dieną Gintarė Juknaitė pirmąjį asmeninį koncertą padovanojo šiauliečiams. Paklausyti jaunosios dainininkės susirinko gausus būrys žmonių.
Dianos KUPRYTĖS nuotr.