Kultūros ministerijos apdovanotas menininkas A. Grigalaitis: „Akimirkų ir atsiminimų kūrimą apskritai laikau prasmingiausia tiek kūrybos, tiek gyvenimo veikla“.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Aleksandras RIMDŽIUS
Proga, kuria pakalbinome Šiaulių dailės galerijos specialistą, aktyvų medijų menininką ir edukacinių projektų kūrėją Andrių Grigalaitį, išties neeilinė – kūrėjui už edukacinę veiklą buvo paskirta Kultūros ministerijos premija. Todėl labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kas yra toji meno edukacija ir su kuo ji valgoma.
- Apdovanojimai už edukologinę veiklą – viena prestižiškiausių kultūros ir meno premijų kategorijų, kaip vertinate šį laimėjimą?
- Na, apdovanojimas už geriausiai parengtus ir įvykdytus edukacinius užsiėmimus pirmiausia yra ir įvertinimas, ir parodymas, jog einama teisinga linkme. Vis tik galerijos erdvėje įgyvendinami užsiėmimai radikaliai skiriasi nuo to, kas daroma mokyklose: naudojami netradiciniai metodai, netradicinės erdvės ir t. t.
- Gal galite kažkaip tą netradiciškumą sukonkretinti?
- Pirmiausia reikėtų akcentuoti užsiėmimų demokratiškumą, jų eigą gali lemti tiek užsiėmimų dalyviai, tiek ir vadovai. Nėra jokio iš anksto aiškaus užsiėmimų scenarijaus, daug kas daroma ekspromtu, reaguojant į konkrečią situaciją. Pakviesti netradicinėmis kūrybos formomis užsiimantys kūrėjai nulemia ir netradicinę eigą. Pas mus praktiškai nepamatysite vaikų su pieštukais ar teptukais. Viskas yra konstruojama ir eksperimentuojama – taip gaunami kūriniai, kuriuos sunku priskirti kuriai konkrečiai meno grupei.
Pavyzdžiui, užsiėmimo „Skraidantys objektai“ turinį sudaro konstravimas, filmavimas, fotografavimas ir t. t. Galutinis kūrinys yra tarsi įvairių kūrybos žanrų sintezė.
- Kaip ir kada toji edukologinė veikla prasidėjo, kaip ji siejasi su jūsų, kaip fotografo ir vizualiųjų menų kūrėjo, vizija?
- Užsiėmimo veikla prasidėjo nuo mano darbo pradžios Dailės galerijoje prieš kokius 4 metus. Iš pradžių buvau įtrauktas į jau vykdomus edukacinius projektus, kol įgijus pakankamai patirties pradėjau juos įgyvendinti savarankiškai. Šiaulių dailės galerijos projektas „Menų akademija“ yra mano savarankiškas projektas. Su mano audiovizualinio meno kūrėjo vizija, tai siejasi vykdomų užsiėmimų pobūdžiu. Jau planuojant šio projekto veiklą ji krypo į šią sritį. Mano subjektyviu požiūriu, įvertinus dabartines menines tendencijas ir ateities perspektyvas, audiovizualinis menas ir toliau išliks ypatingai svarbus. Juk dauguma dabar plačiai žinomų kūrinių yra sukuriami kompiuterių ir kitų skaitmeninių technologijų pagalba. Taigi siekiant, kad užsiėmimai būtų naudingi vaikams, būtina juos su tuo supažindinti. Daugelis iš jų turi kompiuterius, kameras ir fotoaparatus, tereikia atskleisti jiems šių technologijų panaudojimo galimybes.
- Jūs pats, bent iš pirmo žvilgsnio, savo kūryboje privengiate pasakoti istorijas, o labiau esate linkęs tiesiog fiksuoti akimirkas. Tai turbūt viso šiuolaikinio jaunimo pozicija?
- Istorijos ir akimirkos santykį, ko gero, geriausiai atskleidžia požiūris į laiką. Jaunas žmogus labiau vertina dabartį, nes supranta, o gal tik jaučia, kad tik ji yra tikra. Akimirka, gal tiksliau įsimintina akimirka, ir yra gyvenimo pagrindas. Juk atsimindami savo praeitį mes neatsimename viso laiko, o tik įsimintiniausias akimirkas. Iš tų mažų, gyvenimą apverčiančių, sukrečiančių akimirkų ir susideda gyvenimas, o kai jų nėra – tas laikas dingsta užmaršty. Todėl svarbu stengtis sukurti tas akimirkas, kiekvieną dieną nuveikti kažką, kas ją įprasmintų. Akimirkų ir atsiminimų kūrimą apskritai laikau prasmingiausia tiek kūrybos, tiek gyvenimo veikla. Žinoma, čia negalima atsiriboti ir nuo pasaulinių tendencijų, kai gyvenimo tempas didėja tiesiog beprotiškai. Tačiau tuo aš nesirengiu skųstis. Šis tempas suteikia galimybę viską išgyventi intensyviau, o tai yra gerai.
Negaliu sakyti, kad nemėgstu pasakoti istorijų, ko gero, kai kuriems savo pažįstamiems net įkyriu.
- Papasakokite apie jaunimo supažindinimą su propagandos priemonėmis. Kodėl tai šiuolaikiniam žmogui turėtų vis dar būti aktualu?
- Propagandos instrumentai, vėl kita tema. Šiandieniniame pasaulyje didžiausia prabanga yra turėti savo nuomonę. Viešojoje erdvėje pilna kryptingai veikiančios informacijos, siekiančios formuoti pasirinkimą, nuomonę. Propagandiniai mechanizmai veikia taip subtiliai, kad atsispirti jų poveikiui – sudėtinga užduotis. Jie veikia ne per brutalius mechanizmus, o žadėdami suteikti malonumą – tereikia atsisakyti mąstymo. Būna, kalbi su žmogumi ir matai, kad jis kalba ne savo žodžiais, ne savo mintis dėsto. Tai dažniausiai ne išimtis, o taisyklė. Vienintelis būdas tam pasipriešinti, suvokti propagandos veikimo mechanizmus. Visa tai žinodamas gali tam pasipriešinti.
Mąstymo išlaisvinimas yra viena iš pagrindinių mūsų edukacinių užsiėmimų funkcijų. Grožis, skonis, teisingumas – tai ne iš anksto apspręsti dalykai. Todėl, kai kažką mokykla, universitetas ar valstybė teigia, svarbu turėti drąsos kelti klausimus. Labai dažnai už autoriteto slepiasi neišmanymas, polinkis formuoti kažkokią nuomonę ar tiesiog banalus despotizmas.
Drąsa kelti klausimus ypatingai svarbi kūrėjui, nes kūrybos vertė atsiranda išsilaisvinus iš stereotipų. Tuomet atsiranda galimybė unikaliam procesui ir unikaliam produktui.
- Teko girdėti, kad 90-ųjų pradžioje Šiauliai garsėjo kaip videomeno miestas, kuriame buvo gausu šios krypties kūrėjų, ar kažkokia su tuo susijusi tradicija veikia konkrečius Šiaulių kūrėjus, gal žinote, kada ir kodėl nuslopo videomeno bumas?
- Sunku pasakyti, tradiciją turėtų kažkas palaikyti, perduoti. Jei neklystu, iš to laikmečio tik Tomas Andrijauskas dirba edukacinį darbą. Jis vis dar dėsto universitete ir kažkokiu būdu tą tradiciją perduoda. Dėl ko visa tai nuslūgo, nesiimu spręsti, tikriausiai pasikeitė sąlygos.
- Tikriausiai tam tikras atgimimas Šiauliuose prasidėjo Šiaulių universitetui į mokymo programą įtraukus audiovizualinius menus, jums galbūt teko tame dalyvauti?
- Na aš tame dalyvavau tik kaip studentas. Bet sutinku, kad audiovizualinio meno programa davė tikrai stiprų impulsą. Logiška, kad žmonės susipažinę su audiovizualiniu menu jį kurs ir mieste atsiras nauja kryptis. Tačiau šiek tiek gaila, kad ta banga slūgsta. Matosi, kad nebuvo išnaudota sėkminga kryptis ir iniciatyvą perėmė kiti miestai. Audiovizualinis sektorius yra prioritetinė daugumos programų rėmimo sritis ir tuo nesinaudot akademinei institucijai – netoliaregiškas požiūris.
- Audiovizualinį, kaip ir bet kokį kitą konceptualų meną suvokti nėra lengva. Galbūt būtų kažkokios gairės „žaliems“ ar orientyrai, padedantys suvokti, ar menas yra geras?
- Tikriausiai ne, visados labai svarbu žinoti kontekstą, kodėl tai buvo sukurta, kas sukūrė, ir galybę kitų aplinkybių. Net specialistai dažnai ginčijasi vertingumo klausimais. Nes net sąvoka „geras“ iš esmės nieko nepasako. Gali kūrinys būti kuriamas kaip „blogas“, tačiau tas blogumas yra naudojamas kaip instrumentas idėjos perdavimui. Ką galima pasiūlyti skaitytojams? Nuolatinį domėjimąsi ir stereotipų atsisakymą. Nes tai vienintelis kelias, siekiant bent kiek „gaudytis“ meno vertės klausimu. Egzistuoja tiek daug skirtingų kūrybos formų, tiek daug idėjinių krypčių ir jos dažnai viena kitai prieštarauja.
- Jums teko ragauti ir juodadarbio duonos, ką tai davė kaip asmenybei? Dėl panašios patirties nesijaučiate menininkų tarpe esanti tam tikra balta varna, suvokianti viską kitaip?
- Na, tikriausiai dėl to išmoksti į viską žiūrėti paprasčiau. Būna stresinių situacijų, kai atrodo, jog viskas aplink griūna, tačiau žinai, kad tai yra pataisoma. Kultūros sferoje yra labai daug save svarbiais laikančių asmenų, tačiau paprasto darbo patirtis išmokė atskirti tai, kas iš tiesų svarbu ir vertinga, o kas tėra tik tuščia kaukė. Visaip būna dėl to išskirtinumo. Tačiau žinau ir daugiau mieste veikiančių menininkų, kurie savarankišką gyvenimą pradėjo nuo paprastų darbų statybose, miško darbuose. Tai nėra labai jau išskirtinis dalykas kūrėjų sferoje. Galima pasakyti, kad tai netgi padeda kūrybai, nes žinai techninius idėjos realizavimo aspektus. Daugumos kūrinių net nepavyktų įgyvendinti jei nežinotum, kaip tai veikia.
- Kas apskritai jus įkvepia? Esate save pavadinęs gyvenimo menininku, galbūt jums net nebūtinas įkvėpimas, o viskas remiasi tiesiog į darbą, nenutrūkstamus ieškojimus?
- Na, pats terminas „menininko įkvėpimas“ yra moraliai pasenęs. Jis iš tų laikų, kai menininkai buvo įsivaizduojami kaip chaotiškos, emocionalios būtybės, kuriems būtina mistinė mūza. Laikai pasikeitė, menininkai taip pat, nors, žinoma, ne visiems tai patinka. Menininkas – nebe tas, kuris vaikšto su berete, per ilgu šaliku ir amžinai skęsta skurde. Dabar menininkas gali vaikščioti su stilingu kostiumu ir uždirbti daugiau nei dauguma tarnautojų. Mano kūrybos principas yra įdomi, aktuali tema ir jos analizė vizualiomis priemonėmis.
- Gavę tokį įspūdingą paskatinimą galbūt kuriate kažkokios ateities planus?
- Kol kas tiesiog žadu tęsti tai, kas pradėta ir pabandyti tai pakylėti į kitą lygmenį. Dabar – paraiškų rašymo etapas ir daug kas spręsis pagal tai, ar gausim kažkokį finansavimą. Tačiau negalima sakyti, kad viskas remiasi valstybinėmis dotacijomis. Yra mieste kūrėjų, kurie ir be honoraro sutinka įsitraukti į edukacinę veiklą. Taigi galima daug ką padaryti kartu su jais. Ko gero, prasmingiausia veikla – ta, kuriai sukurti pakanka vietinių pajėgų. Tai atspindi, ko iš tiesų reikia bendruomenei. Kadangi dabar baigiu kūrybinių industrijų studijas VDU, keliu sau užduotį sukurti sistemą, schemą ar neformalią organizaciją, kuri padėtų jauniesiems miesto kūrėjams sėkmingai veikti. Meno ir kūrybos sferoje veikia tam tikri dėsniai, kuriuos išmanant galima organizuoti sėkmingą veiklą. O užtikrinus, kad jaunieji menininkai galėtų save realizuoti ir iš to uždirbti, galėtume tikėtis, kad jie liks mūsų mieste. To nepadarius mūsų laukia katastrofa, neteksime daugumos žmonių, į kuriuos investavome. O pas mus liks tik tie, kurių jau niekam nebereikia.
