D. Praspaliauskas nors ir pelnė geriausio virėjo vardą, pats savęs geriausiu virėju nevadina.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Lina ABROMAVIČIENĖ
Sėkmės vaikas – taip būtų galima pavadinti jauną 24 metų virėją Deivydą Praspaliauską. Jis jau spėjo įgyti kulinarinį išsilavinimą, padirbėti užsienyje su patyrusiais ir žinomais virėjais, o grįžęs į Lietuvą ir savo restoraną atidaryti. Dabar jis virtuvės gudrybių moko savo restorano darbuotojus.
„Pasaulio pabaiga“ paskatino greičiau įgyvendinti svajonę
D. Praspaliauskas sako, jog tapti profesionaliu vyrėju nebuvo jo vaikystės svajonė, tačiau pradėjęs sukiotis virtuvėje ir supratęs, kad tai jam patinka, nusprendė siekti virėjo profesijos.
Jaunuolis sako, jog svajonė kurti savo verslą gimė kartu su sunkiu darbu. Kai pirmą kartą Kopenhagoje 170 kilogramų sveriantis virėjas, su kuriuo virtuvėje nebuvo galima prasilenkti, parodė, kaip reikia pasigaminti bešamelio padažą ir susluoksniuoti lazaniją, D. Praspaliauskas svajojo ją valgyti kasdien. Tačiau tai truko neilgai – vos savaitę, kol ji pasibaigė. Susižavėjęs virėjo profesija, D. Praspaliauskas panoro pats tapti geru virėju.
„Jei žmogus dirba savo mėgiamoje srityje, turi norėti būti pats geriausias. Tai suvokdamas supratau, jog negaliu savo laiko švaistyti. Kopenhagoje dirbau keliuose restoranuose iš karto, nes norėjau kuo daugiau išmokti. Šiuo metu girdžiu iš lietuvių, kad jie per daug dirba, nors tada beveik 3 metus dirbau po 18 valandų kasdien. Kas siekia tikslo, tas daugiau ir dirba“, - sako virtuvės šefas.
D. Praspaliauskas savo restorano atsiradimą juokaudamas sieja su numatyta pasaulio pabaiga, kuri turėjo įvykti 2012 metų gruodžio 21 dieną. „Galvojau, jog pasaulio pabaiga negali ateiti, kol nepadariau to, apie ką taip svajoju. Todėl susikroviau daiktus ir grįžau į Lietuvą įgyvendinti savo svajonės. Kai išaušo toji diena, aš sėdėjau mašinoje ir galvojau – visgi aš tai padariau!“, - pasakoja D. Praspaliauskas.
Kai neliko, kur kilti – įkūrė restoraną
„Virėjo duona – darbams keičiantis vis prašmatnesniuose restoranuose, atlyginimas nesikeičia. Kuo geresnė vieta, tuo atlygis už darbą didesnis, tačiau yra taškas, kai virėjas geresniame restorane gauna mažesnį atlyginimą“, - apie darbo specifiką restoranuose pasakoja virėjas. Gyvendamas Kopenhagoje D. Praspaliauskas karjeros laiptais kilo sparčiai. Kaskart buvo priimamas į vis geresnį restoraną, kol suprato, kad kilti jau nebegali. „Buvo du pasirinkimai - arba kurti savo restoraną, arba dirbti labai geram žmogui. Lietuvoje ypač sunku rasti tokią darbo vietą, todėl ir sugalvojau atidaryti savo restoraną“, - pasakoja virtuvės šefas.
Pasak D. Praspaliausko, šiais laikais turėti savo restoraną yra didžiulė rizika, nes jame pats savininkas uždirba ne tiek ir daug, nors triūsia kasdien po 18 valandų.
Šiuolaikinio žmogaus maltinukais nebenustebinsi
Pasak virėjo D. Praspaliausko, verslas – nelengvas darbas, o kad jis dirbtų sėkmingai, reikia taikytis prie klientų ir ieškoti naujų idėjų. „Mes restorane žaidžiame žaidimą, kurio metu atviromis akimis stebime, ką visas pasaulis daro. Bandome neatsilikti. Lietuvoje labai daug restoranų, kurie yra užmigę – gamina tokį maistą ir taip pat, kaip prieš 40 metų. Tačiau tai yra absurdas“, - tvirtai įsitikinęs D. Praspaliauskas. Virėjo nuomone, žmonės šiais laikais mėgsta keliauti, o išvykę prisiragauja pačių įvairiausių patiekalų, kurių mielai paragautų ir Lietuvoje. Prie to reikia taikytis ir maisto tiekimo įstaigoms. „Gana restorane žmonėms duoti maltinukų. Restorane reikia gaminti tai, ko žmogus namuose negali pasigaminti ar tai per daug ilgai užtruks, kad jis tai darytųsi pats“, - sako D. Praspaliauskas.
„Lauro lapas“ gimė pernakt
D. Praspaliauskas sako, jog restorano pavadinimas gimė pernakt. Anot virėjo, lauro lapas – toks prieskonis, kuris sunkiai prigyja, tačiau jeigu prigyja, jis ilgai gyvuoja. To paties tikisi ir iš restorano – kad jis būtų visų mėgiamas ir ilgai gyvuotų. „Mūsų restorano patiekalų gamyboje lauro lapas nenaudojamas. Nebent jei kokį sultinį ar sriubą reikia išvirti ir viskas. Gal todėl, kad ir pats nelabai mėgstu šį prieskonį, tačiau restorano pavadinimui jis puikiai tiko“, - sako D. Praspaliauskas.
Savo restorano virtuvėje jis labiau mėgsta naudoti šviežias prieskonines žoleles, sezonines daržoves, nes yra įsitikinęs, jog restoranui pridera gaminti kuo šviežesnį maistą.
Svarbiausia komandinis darbas
D. Praspaliausko įkurto restorano virtuvėje dirba šeši pagalbininkai, kurie spėja pagaminti maistą 44 sėdimų vietų restorano lankytojams, kai tuo metu daugumos viešbučių virtuvėje dirba vos keturi virėjai. Virtuvės šefas sako, jog restorano „Lauro lapas“ pranašumas, kad jame visi dirba kaip viena komanda. „Mano komandoje visi moka dirbti, nes kasdien jie keičiasi darbo vietomis ir žino, kas ką privalo daryti. Taip variklis nenustojamai veikia kasdien“, - sako restorano savininkas. Virėjai čia gali ne tik pamatyti, bet ir išmokti labai daug virtuvės gudrybių, reikia tik norėti mokytis.
Kadangi restoranas sulaukia daug pagiriamųjų žodžių, virtuvės šefas atidžiai renkasi savo naujus darbuotojus. D. Praspaliauskas įsitikinęs, jog nebūtina turėti virėjo diplomą, tačiau tapti geru virėju būtina norėti. „Nauji darbuotojai atėję į restoraną gauna užduočių. Pavyzdžiui - sugalvoti kaip kitaip patiekti obuolį prie kokio nors patiekalo. Restorane mažai patiekalų, tačiau jie kiekvieną savaitę patiekiami vis kitaip. Kasdien dienos pietūs – du nauji patiekalai“, - sako D. Praspaliauskas.
Geras virėjas, pasak virtuvės šefo, turi tobulėti. „Daug jaunų žmonių neturi tikslo ir bijo rizikuoti. Aš surizikavau. Restoraną įkūriau kišenėje turėdamas vos 10 tūkstančių litų. Tai buvo didžiulė rizika, tačiau turiu galvą ant pečių ir ja naudojuosi. Mano darbe svarbus loginis mąstymas“, - sako restorano savininkas.
Restorano valgiaraštį kopijuoja kiti restoranai
Tapęs konkurso „Geriausias Lietuvos virėjas 2010“ nugalėtoju D. Praspaliauskas savęs nevadina geriausiu virėju, nes jaučiasi pernelyg jaunas. „Geriausias buvau konkurse, o ne geriausias iš visų virėjų. Tačiau į konkursus aš važiuoju ne dalyvauti, o nugalėti“, - sako virėjas.
D. Praspaliauskas sako, jog jo gyvenime pinigai – antroje vietoje, nes dabar reikia teisingai investuoti į restoraną. „Noriu, kad darbas patiktų ne tik man, bet ir mano darbuotojams. Atvykstantys pas mus į restoraną stebisi, kaip mes dirbame. Net mūsų patiekalus fotografuoja ir taip kuria savo restorano valgiaraštį. Aš negaliu pykti, kad jie mane kopijuoja. Džiaugiuosi, kad jie mane, o ne kažką kitą kopijuoja“, - sako jaunasis virtuvės šefas.
Savo receptų D. Praspaliauskas nelaiko paslaptyje, nes yra įsitikinęs, jog nei vienas restoranas Lietuvoje, žinodamas jo gaminamą patiekalą, nepagamins taip, kaip pats patiekalo autorius.
Skonis – numeris vienas
D. Praspaliausko restorane norintys pavakarieniauti turi nusiteikti, kad jame praleis 2,5-5 valandas. Išragauti pačių įmantriausių patiekalų ryžtasi ne kiekvienas. Anot D. Praspaliausko, restorano tikslas, kad klientą pasiektų ne tik estetiškai pateiktas, bet ir skanus šviežias maistas. „Lauro lapas“, pasak jo, yra tokio stiliaus restoranas, į kurį užsukama paragauti įdomesnių patiekalų. „Tai tarsi degustacija. Nors kainuoja ir kiek daugiau nei valgykloje ar kavinėje. Mūsų restorane skonis - numeris vienas, tačiau jei skanu, bet negražu, taip pat blogai. Maisto gamyboje viskas turi būti tobula“, - sako virėjas.
