S. Gurskytė, baigusi lietuvių filologijos ir režisūros specialybę, visiškai nesigaili, kad pasirinko tokias studijas. Jos nuomone, kiekviena patirtis yra patirtis.
Asmeninio albumo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Įrašas diplome – nieko nereiškia. Tai puikiai patvirtina Klaipėdoje gimusios, Šiauliuose augusios Simonos Gurskytės istorija. Moteris Klaipėdos universiteto Humanitariniame fakultete baigė lietuvių filologijos ir režisūros specialybę, o dabar sėkmingai darbuojasi vienoje Šiaulių tatuiruočių studijoje. S. Gurskytė pasakoja „Šiaulių naujienų“ skaitytojams, kaip jos aistra virto amatu.
- Kodėl pasirinkote tokią specialybę?
- Žinote, aš niekada nebuvau iš tų, kurie jau vaikystėje žino, kuo bus užaugę. Esu labai įvairiapusiška asmenybė, man sekasi daugybė dalykų. Reikia paminėti, kad prieš stojimus mano gyvenime buvo labai sunkus etapas. Tuo metu nelabai svarsčiau, ką noriu studijuoti. Tvirtai žinojau tik tiek, kad noriu į Klaipėdą.
Galima sakyti, kad ne aš pasirinkau šią specialybę, o ji mane. Žinoma, stojimų lapą pildžiau aš. Bet lietuvių filologija ir režisūra buvo įrašyta tik trečiu numeriu. Didelės filologės iš manęs niekada nebuvo, o režisūra skambėjo itin patraukliai.
- Kaip vertinate studijų kokybę?
- Studijos buvo fantastiškos, pilnos neįtikėtinų išgyvenimų, didelių sunkumų ir pergalių. Tai buvo ne tik mokslai, bet ir gyvenimo studijos. Universitete buvo sudarytos sąlygos tobulėti ir kilti. Ne vienas mano kurso draugas liko dirbti tame pačiame universitete.
- Kodėl jūs baigusi mokslus neieškojote darbo pagal specialybę?
- Atvirai pasakius, man mokslai davė daugiau dvasinio peno nei tos „diplominės naudos“. Aš niekada nesvajojau būti aktore, su vaikų ar jaunimo grupėmis taip pat nemanau, kad galėčiau dirbti, nes visiškai neturiu kantrybės. Be to, norėdamas ką nors mokyti, privalai turėti pedagoginį išsilavinimą.  Ačiū, bet aš daugiau studijuoti nebeplanuoju. Gyvenu mėgaudamasi gražiais atsiminimais iš studijų laikų, o diplomas taip ir guli stalčiuje. Tiesa, tik paskolą už tą gulintį diplomą vis dar tebemoku.
- Kaip susidomėjote visiškai kitokia sritimi – tatuiruotėmis, auskarų vėrimu?
- Prie tokių „nenormalybių“ mane traukė nuo pat mažų dienų. Žinoma, mama mano išdaigoms nepritarė. Ne kartą bandžiau įsiverti auskarą į lūpą, bet tie geležiukai vis būdavo išimami. Esu pradūrusi ausis draugėms. Visai neseniai man priminė, kad būdama dar visai maža kartu su pussesere prisižaidžiau su adatomis ir tušu – bandėme pasipuošti laikinomis tatuiruotėmis. Vis galvoju, kaip išpirkti kaltę prieš pusseserę, kurios paveikslėlis, pasirodo, nebuvo laikinas.
Beje, pamenu, kai televizija dar netransliuodavo užsienio laidų, ieškodavome užsienietiškų muzikinių žurnalų, kuriuose įvairios žvaigždės būdavo pasipuošusios auskarais ar tatuiruotėmis. Neįsivaizduojate, kaip man tai patiko...
- Kaip šis pomėgis tapo jūsų darbu?
- Dabar susimąsčiau, kad mano gyvenime būna labai daug kryžkelių. Baigusi studijas planavau likti Klaipėdoje arba kraustytis į Vilnių. Lyg ir buvo minčių apie auskarų vėrimo kursus, ar kažką panašaus, bet galiausiai išėjo taip, kad susikroviau lagaminus ir grįžau į Šiaulius. Tada galvoje sukosi klausimas „o kas dabar“? Visiškai netikėtai kažkas iš draugų pasiūlė pasikalbėti su auskarų vėrimo meistru Dovydu dėl mokinės vietos jo studijoje. Žingsnis po žingsnio likimas nuvedė ten, kur turėjau būti – ėmiau verti auskarus.
Specialių mokymų baigti neteko, jokio diplomo aš neturiu, tačiau toks darbas kaip auskarų vėrimas, tatuiruočių darymas yra labiau amatas, o ne darbas. Amatas yra tai, ko tu išmoksti iš meistro. Čia nėra dviejų savaičių kursų, kurių metu konspektuotumeisi informaciją, tada padarytum 3-4 darbelius, atsiskaitytum ir gautum pažymėjimą. Viskas prasideda (kartais tiesiogine, o kartais perkeltine prasme) nuo grindų plovimo. Tik vėliau gali pabandyti įverti auskarą, ar padaryti pirmąją tatuiruotę. Gero meistro pareiga – perduoti visas savo žinias mokiniui, gero mokinio pareiga – viską išmokti, tačiau niekada nesustoti siekti daugiau.
- Ir siekėte?
- Taip. Pagavusi pagreitį auskarų vėrime aš norėjau daugiau. Ėmiau domėtis kūno modifikavimo formomis. Sėmiausi informacijos iš įvairių šaltinių, kontaktavau su tikrai garsiais ir labai profesionaliais žmonėmis. Labai gaila, kad neturėjau galimybės keliauti ir mokytis tiesiogiai. Tai kainuoja ne tik didelius pinigus, bet ir asmeninį laiką, kurį turiu skirti savo dukrytei.
- O tatuiruotės?
- Jos visada buvo šalia. Nuo pat pirmojo paveikslėlio, kurį pasidariau dar būdama šešiolikos metų. Laikui bėgant ir dirbant studijoje su tikrai gabiais meistrais pradėjau gauti spaudimą, kad turėčiau ir aš pamėginti gražinti odą. Tuo metu atmetinėjau tokias galimybes, nemaniau, kad man pavyks. Bet turėjau visas teorines žinias, nes ne pirmi metai dirbau su tatuiruočių meistrais, taip pat turėjau nemažą piešinių bagažą. Pabandžiau vieną kartą – nepatiko. Po to dar keletas bandymų – vėl ne mano stichija. Padariau pertrauką, tuomet vėl sekė bandymai, kol galiausiai išėjo taip, kad net nebežinau tikslaus laiko, kurį galėčiau vadinti tatuiravimo pradžia. Nors dabar sakau, kad 2013-ieji yra antrieji metai.
- Kaip jūsų pasirinkimą vertino mama?
- Mano mama tikriausiai visiškai nenustebo. Jei laikai būtų buvę kitokie, manau, ji mano amžiaus taip pat būtų dariusi ką nors neįtikėtino ir ganėtinai šokiruojančio. Visą gyvenimą ji buvo labai supratinga, palaikanti ir kantri. Galbūt pradžioje jai ir buvo lengvas šokas. Nes santūriam lietuviui sunkiausia peržengti ribą „ką pasakys kiti“. Tačiau mano mama ją peržengė gana greitai. Žinau, kad ji domisi mano darbais, jau žino, kaip atskirti mano kolegų darbus ir niekada neleidžia tetulėms pamokslauti apie tai „kaip atrodo tavo dukra“. Ačiū jai už tai.
- Ar darbe praverčia studijų metu įgyta patirtis?
- Mano darbas ir specialybė gal ir neturi nieko bendro, tačiau studijos davė neišsemiamas variacijas – išmokė aiškiai kalbėti, dėstyti savo mintis, būti savimi, nebijoti viešos erdvės, atsikratyti scenos baimės, bendrauti su bet kokiais žmonėmis bet kokiomis temomis. Atrašinėju klientams į elektroninius laiškus ir komentarus lietuviškais rašmenimis, gal netgi būsiu pakankamai kompetentinga, kad padėčiau dukrai ruošti lietuvių kalbos namų darbus.
- Jei galėtumėte laiką atsukti atgal, ar keistumėte kokį nors savo pasirinkimą?
- Niekada nieko nekeisčiau. Aš tikiu kažkokia lemtimi, likimu, karma. Tikiu, kad kažkuriuo savo gyvenimo momentu padarome pasirinkimus, kurie nulemia tolesnę eigą, ir, galbūt, jie ne visada teisingi, kartais skausmingi, tačiau ko nors išmoko.
- Patarimas tiems, kurie jaučia, kad įgijo netinkamą specialybę.
- Šiuo klausimu mano nuomonė kategoriška – kad ir kaip stengsiesi, kad ir kaip versiesi per galvą, jei tai, ką tu darai, tau nepatinka, geriau to nedaryk, nes tiesiog pražūsi. Manau, mes gyvename aukso amžiuje – šiuolaikiniame pasaulyje jaunam žmogui yra sudarytos visos įmanomos sąlygos tobulėti ir daryti tai, ką nori jis pats. Mes seniai nebegyvename postsovietiniais laikais, kai privalėjai priklausyti masėms. Jei turi svajonę – siek jos. Jei reikia – išvažiuok, jei reikia – užsidaryk kalnų trobelėje metams ar dviems, jei tau to reikia – eik ir daryk tai. Nieko nėra kvailiau, kaip sakymas „neišeina“, kai sėdi rankas sudėjęs ir nieko nedarai.
Manau, kad neverta gaišti laiko studijuojant tai, kas tau nepatinka, tik tam, kad studijuotum. Nebent tai suteikia dvasinio, intelektualinio išsilavinimo ir leidžia tuo pasimėgauti. O tiems, kurie nežino, ko nori, siūlau ieškoti, nebijoti eksperimentuoti, pažinti, surasti, sužinoti. Svarbiausia – atverti savo širdį ir mintis.

Savo kūną pirmąja tatuiruote moteris papuošė būdama vos šešiolikos.
Asmeninio albumo nuotr.

„Turiu nuostabų darbą, kurio gali pavydėti tūkstančiai. Tai ne darbas, o malonumas. Galbūt susidaro klaidingas įspūdis, kad jis labai lengvas – taip tikrai nėra. Tačiau, kai įdedi visą širdį ir daug darbo, gauni „n“ kartų didesnį malonumą“, - sako S. Gurskytė.
Asmeninio albumo nuotr.