„Išsilavinimas yra tavo profesija, kraštotyra – pasiaukojimas sunkiam darbui, atminties išsaugojimui“, - teigia pagal išsilavinimą technologė I. Rudzinskienė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Aleksandras RIMDŽIUS
Ketvirtadienį visus neabejingus kraštotyrai ir savo krašto istorijai į savo 80-ies metų jubiliejui skirtos fotografijų parodos „Kelias“ atidarymą sukvietė nusipelniusi kraštotyrininkė, Mikelio prizo laimėtoja Irena Rudzinskienė. Pasirinkto parodos pavadinimo simboliškumo svarbos nevalia nuvertinti: vienose nuotraukose regimas kelias: pavyzdžiui, keliu traukiantis sodietis, kita nuotraukų dalis skirta gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms bei parodos autorės kurtiems geneologiniams medžiams bei savo, kaip kraštotyrininkės, nuveiktiems darbams.
O kas tie mikeliai? Pasak šviesaus atminimo kraštotyrininkės ir etnografės Marijonos Čilvinaitės, Šiaulių „Aušros“ muziejaus organizuojamų ekspedicijų dalyviai, 1936 m. eidami nuo Vaiguvos, užsuko į mažą sodybėlę. Stasys Vaitkus kreipėsi į kieme stovinčią moteriškę, teiravosi senovinių daiktų Šiaulių „Aušros“ muziejui, prašė leisti po jos namuko aukštą pasidairyti: gal ten yra užmestų senovinių daiktų. Moteriškė nedraudė, tik teisinosi, kad nieko gero ten nėra. Tad nieko nelaukdami vaikinai šoko ant aukšto. Neilgai trukę jie ėmė leisti žemėn kubiliukus, pintinukes, sėtuves, vyžas ir kitokius ten užtiktus senovinius daiktus. Sustatė rastą turtą kieme. Vedėjas prašė moteriškę dovanoti tuos daiktus „Aušros“ muziejui. Ši nustebusi pasakė:
– Anksčiau toks žydelis Mikelis važinėdavo po kaimus, senus rakandus rinkdamas. Dabar mat ponams mieste jų prireikė.
Mikelio vardas visiems taip patiko, kad netrukus tapo bendriniu vietos kraštotyrininkus vienijančiu terminu.
- Papasakokite apie savo fotografijų parodą „Kelias“, kokie darbai ją sudaro?
- Savo fotografijų parodoje nesiekiau pateikti gražiausių ir vaizdingiausių kelių. Šiuos darbus tiksliausia pavadinti dokumentinėmis nuotraukomis, papildančiomis kraštotyrinių ekspedicijų aprašymus. Gausus tyrinėjamus objektus (kadaise pėsčiomis net po septynetą kilometrų išvaikščiotus kelius – juk tokios net ir dabartiniais laikais esančios susisiekimų tarp kaimų priemonės) fiksuojančių kadrų skaičius man yra tarsi savotiška Povilo Višinskio darbų tąsa. Galima tai pavadinti pasivaikščiojimais P. Višinskio keliais, tik su naujomis paieškomis.
Kelias šioje parodoje – tai ne tik fotografijos. Kartu pateikiamas kolegės kraštotyrininkės Danutės Darbutienės sudarytas mano, kaip kraštotyrininkės, gyvenimo kelias su bibliografine 1949–2011 metų laikotarpį apimančia rodykle. Parodoje taip pat skiriamas dėmesys gyvenimo kelyje sutiktiems kraštotyrininkams, fotografams ir kitiems bendraminčiams. Visus šiuos vis dar aktyviai veikiančius žmones 2002 metais surinkau į Šiaulių kraštotyrininkų žinyną.
- Kuo jus žavi P. Višinskis?
- Žavi šio žmogaus asmenybė, mokslo siekis, aktyvus dalyvavimas tautinio gyvenimo veikloje. Vardan tikslo šis žmogus aukodavo net savo sveikatą. Dėl šių savybių jis man – labai brangi ir artima asmenybė, kurios praradimas asmeniškai yra labai skaudus.
- Kodėl kiekvienas iš mūsų neturėtų būti abejingas kraštotyrai?
- Mūsų tauta, jos paveldas, pasiekimai ir puoselėjamos vertybės neturi pražūti veikiamos didžiųjų valstybių. Visa tai neturi būti sutrypta istorijos vingiuose.
- Ar nuo mažens domėjotės kraštotyra?
- Visa tai, kas išugdė manyje kraštotyrininkę, buvo pavaizduota 2007-aisiais atidarytoje personalinėje parodoje „Trys kraštotyrininkės dešimtmečiai“ bei nurodžiau savo bibliografinėje rodyklėje. Ją 2011-aisiais skubėjau išleisti gimnazijos baigimo šešiasdešimtmečio proga.
Kodėl studijuoti nepasirinkau humanitarinių mokslų? Kraštotyrininkui to nepakaktų, nes norint pasirinkti šią profesiją, reikalingos istorijos, geografijos, logikos, bendravimo psichologijos žinios. Viso to išmoko ne knygos, o pats gyvenimas. Mano jaunystės laikotarpis – pokaris, o tuomet ne kiekvienam jaunuoliui studijos buvo pasiekiamas dalykas. Mūsų tėvynė tuomet buvo TSRS: buvo naikinamos visos prieškario laikotarpio knygos, o visa kraštotyra buvo politizuota.
- Technikė-technologė tapo kraštotyrininke?
- Jau vien buvimu gimtojoje žemėje, meile jai ir pasiaukojimu ginti ją, saugoti ir puoselėti tautos vertybes, visi esame kraštotyrininkai. Išsilavinimas yra tavo profesija, kraštotyra – pasiaukojimas sunkiam darbui, atminties išsaugojimui, kuriam aukojasi daugybė įvairiausių profesijų žmonių.
- Papasakokite apie savo veiklą baldininkų kraštotyros grupėje „Jovaras“.
- Kaupiau šios baldininkų įmonės, visuomeninių organizacijų, meninių kolektyvų istorijas, metraščius ir prisiminimus, dalyvavau ekspedicijose, kuriose buvo renkamos kaimų ir šeimų istorijos ir kronikos. Visi veiklos rezultatai sukaupti kraštotyrininkų veiklos metraščiuose. Įrašų apie tai yra ir mano bibliografijos rodyklėje.
- Ar galima sakyti, kad iš baldininkų veiklos ir gimė Mikelio prizas?
- Mikelio prizas kasmet įteikiamas pačiam darbščiausiam kraštotyrininkui už jo pasiekimus kraštotyrinėje veikloje, už meilę mūsų tėvynės praeičiai, jos globą ir šiandienos įprasminimą. Baldininkų kraštotyrininkai šį prizą įsteigė 1988 m. Vinco Vaitiekūno mirties metinių ir prieškaryje mikeliais pasivadinusių kraštotyrininkų minėjimo proga.
Prizo tikslas – tęsti Mikelių dinastiją, neleisti šiai visuomeniniais pagrindais besidarbuojančių kraštotyrininkų tradicijai išnykti.
- Esate parengusi per 350 kraštotyros darbų, iš kurių 50 pateko į respublikines parodas. Koks šių darbų pobūdis (fotografijos ir kita)?
- Daugiausiai tai – rankraščiai, surinktos istorijos ir užrašyti prisiminimai, tyrinėjimų aprašymai, šeimų istorijos-rankraščiai, į aplankus surinkti dokumentais ir nuotraukomis iliustruoti mašinraščiai. Kadaise naudojau kitų nuotraukas, dabar gi visi darbai yra nuolat pildomi naujais faktais ir mano darytomis nuotraukomis.
- Kada ir kodėl pradėjote sudarinėti geneologinius medžius?
- Kurti geneologinius medžius pradėjau dar dirbdama baldininkų kolektyve. Tuo metu tyrinėjau ir aprašinėjau saviveiklinių kolektyvų narių, kultūros puoselėtojų, tęsiančių šeimos giminės tradicijas, šeimų istorijas.
Pagal prašymus geneologinių medžių nesudarinėju. Povilo Višinskio atveju, 220 metų laikotarpį apimantys tyrinėjimai truko apie penketą metų. Pateikus išsamių žinių apie artimuosius, jų gyvenamas ar gyventas vietas ir t. t., juos sudarinėja Vilniuje įsikūrusios geneologų draugijos.
Aš visada konsultuoju norinčius savarankiškai aiškintis savo geneologines šaknis. Seminaruose geneologinį medį, kaip iliustracinę priemonę, ne vienam esu nupiešusi, padedu žmonėms suvesti duomenis į schemas.
